Kovo 11-ąją, minime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, kurią kiekvienas pasitinka savaip: vieni iškeldami trispalvę, kiti apsilankę renginiuose ir minėjimuose. Tačiau argi vienos dienos pakanka išreikšti meilę savo šaliai ir jos istorijai? Štai vilniečiai ir miesto svečiai nepriklausomybės dvasią pajusti gali kiekvieną dieną 19.18 val. tyčia ar netyčiomis atsidūrę Katedros aikštėje po Valdovų rūmų langais. Simboliškai valstybingumo atkūrimo metus - 1918-uosius - primenančiu laiku kiekvieną dieną iki 2018 m. vasario 16-osios čia viename iš rūmų langų pasirodo trimitininkas, atliekantis kompoziciją „Lietuva brangi“.
- Pastaraisiais metais aktuali diskusija dėl to, ar valstybės datas reikia santūriai minėti, ar džiugiai švęsti. Ar didingas trimitavimas yra būdas pasakyti visuomenei, jog skatinate žmones švęsti svarbias šalies šventes ir džiaugtis sava istorija? - „Vakaro žinios“ paklausė Valdovų rūmų direktorės pavaduotojos kultūrinei veiklai Jolantos Karpavičienės.
- Mes labai palaikome idėją įlieti džiugesio ir pozityvaus nusiteikimo į šias datas. Mes turime suvokti, kad šventę kuriame kiekvienas iš mūsų ir visi drauge. Nereikia laukti, kol bus nuleistos idėjos iš viršaus, nebūtina jų nuolat piktai kritikuoti, užuot tai darę kiekvienas galime pagalvoti, ką galime nuveikti ir kaip sukurti šventę. Turime patys keistis savyje ir tas pozityvias idėjas skleisti kuo plačiau. Lietuvoje yra nepaprastai daug puikių sumanymų, kurie gimsta iš žmonių vidinio grožio, juos kartais tik reikia paskleisti.
Šiai akcijai ir kūrinys „Lietuva brangi“ pasirinktas neatsitiktinai. Pagal Maironio žodžius sukurta „Lietuva brangi“ tituluojama antruoju Lietuvos himnu. O Juozo Naujalio muzikinė aranžuotė šiam kūriniui Lietuvoje tikrai yra puikiai žinoma ir atpažįstama.
- Dažniausiai valstybinės šventės paminimos ir tuomet pamirštamos iki kitų metų. Jūsų akcija tęsiasi kiekvieną dieną ištisus metus. Ar tai kvietimas į svarbias šaliai datas pažiūrėti nauju žvilgsniu?
- Taip, akcija prasidėjo nuo vasario 16-osios, kai minėjome Valstybės atkūrimo dieną, ir tęsis iki 2018 metų vasario 16-osios. Tai toks kultūrinis vyksmas vilniečiams bei miesto svečiams, primenant, kad šalis ruošiasi ypatingai savo istorinei šventei. O antropologai ir kultūros istorikai nuolat pabrėžia, kad šventę kuria tam tikras pasikartojimas. Mes kasmet sėdame prie Kūčių stalo, taip pat turime įvairių ritualų, kurie kasmet nors ir panašūs, bet jų laukiame kaip šventės. Ritualas ir sukuria tą ypatingą atmosferą.
Trimitininkas trimituoja iš vieno iš Valdovų rūmų langų į Katedros aikštę. Tad jį išgirsta ir tie žmonės, kurie specialiai ateina paklausyti šios žinios, o gal tiesiog būna mieste ar eina pro šalį, gali išgirsti tokią džiugią žinią. Išgirdę trimitą, žmonės susimąsto, kodėl būtent tokią valandą jis trimituoja, ką jis praneša žmonėms? Taip kiekvieną kartą žmonės pakviečiami suklusti ir ieškoti šios akcijos prasmės ir idėjos.
- Trimitas, matyt, taip pat pasirinktas neatsitiktinai?
- Mes, kaip istorikai, turime labai daug duomenų apie tai, kaip istoriniais laikais visose Europos valstybėse ir miestuose buvo įprasta svarbias žinias perduoti muzikiniu būdu. Juk tais laikais nebuvo interneto, radijo, laikraščių ir žinių portalų - mums įprastos medijos, kuriomis šiais laikais transliuojama informacija. Tad žmonės tą informaciją turėjo gauti ir priimti kitais būdais. Yra žinoma, jog Vilniuje nuo Viduramžių būta besiformuojančių tradicijų, kaip perduoti miestiečiams, miesto svečiams, diplomatams svarbias, reikšmingas žinias, kurias amžininkai gebėjo perskaityti. Pavyzdžiui, valdovas norėdavo pranešti apie sėkmingą pergalę žygyje, pristatyti naują savo žmoną, į naujas pareigas priimtą pareigūną. Tokiomis progomis būdavo iškilmingai įžygiuojama į miestą su palyda. Tam būdavo įprastas maršrutas su tam tikromis stotelėmis, čia būdavo labai svarbi šventinė atributika, kurios svarbią dalį sudarydavo muzika. Žygiuodavo trimitininkai ar būgnininkai, kurie skleisdavo žinią ir žmonės aplink išgirdę žinodavo, kad vyksta svarbus įvykis.
Net turime istorinių žinių apie tai, kad tais laikais, kai Vilnelė žiedu juosė Gedimino pilies teritoriją, trimitininkas svarbiomis progomis išeidavo ant pilies tilto, dabar tai būtų Pilies gatvės pradžia, ir trimituodavo, skleisdamas tam tikrą žinią. To meto žmonės pagal trimito ar kito muzikinio instrumento skleidžiamą garsą galėjo perskaityti, koks svarbus įvykis vyksta mieste. Tad remdamiesi šia istorine idėja galime kurti naują turinį ir formuoti naują tradiciją Vilniaus centre, skleidžiant žinią apie tai, jog Lietuvos valstybė ruošiasi savo valstybės šimtmečiui.
- Lengva buvo surasti trimitininką, kuris pasiryžtų ištisus metus kasdien atlikti tokį svarbų darbą?
- Kiek žinau, paieškos nebuvo lengvos, tačiau graži idėja galiausiai tapo kūnu. Pagrindinis akcijos trimitininkas - muzikų šeimoje gimęs menininkas Laurynas Lapė, kuris yra jaunas ir įkvepiantis muzikos mokslus baigęs menininkas, o šiuo metu jau ir dėstytojas. Trimitininkas, džiaugiamės, atsivedė ir savo mokinių, tad trimitavimo pareigas jie visą šį laiką dalysis. Džiugu, kad idėja sudomino muzikantus ir jiems prisidedant ji gali virsti realybe.
Akivaizdu, kad suvokimas, jog Lietuvos ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nesvetimas daugeliui.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą