Kalėdų šventimas ir tradicijos skirtingose kultūrose

Požemių dvasios ir išskirtiniai patiekalai

Grendlandijoje, kaip ir Danijoje, Kalėdų eglė dekoruojama žvakėmis, popierinėmis gėlėmis, kitais rankų darbo papuošalais, Grendlandijos ir Danijos vėliavomis. Šiai ypatingai šventei į meniu įtraukiami įvairiai pagaminti patiekalai iš ruonių, banginių ir net šiaurės elnių mėsos. Danijos ir Grendlandijos vaikai tiki, kad Kalėdų Senelis arba Julemand gyvena Umanake – šiauriausiame Grendlandijos mieste.

Slovėnijoje, Vengrijoje ir Austrijoje Kalėdų Seneliui ieškoti neklaužadų vaikų padeda ne kas kitas kaip Velnias. Ir šiomis dienomis, prieš pat Kalėdas, šiose šalyse galima sutikti Velnią – demono drabužiais persirengusį vyrą, kuris žvangina grandines ir gąsdina vaikus. Vengrijoje Kalėdų Senelis vadinamas Telapo, Slovėnijoje – Bozicek, o Austrijoje – Christkindl.

Norvegų legenda sako, kad šventiniu laikotarpiu raganos mėgsta vogti šluotas, tad kiekvienais metais šeimininkės stengiasi paslėpti savo virtuvines šluotas. Tai ne vienintelė keistoka tradicija šioje šalyje. Per šventines dienas vyrai, pasiėmę medžioklinį šautuvą, į orą išauna keletą kulkų, tam, kad „atbaidytų“ raganas ir blogas dvasias. Norvegijoje Kalėdų Senelis vadinamas Julenissen.

Graikijoje Kalėdiniu laikotarpiu taip pat siaučia piktosios dvasios ir baubai. Juos graikai vadina Kallikantzaroi. Tai mitinės būtybės, gyvenančios požemio pasaulyje ir į paviršių išlenda tik per Kalėdas ir siaučia iki sausio 6 dienos. Kad nuo jų įsibrovimo į namus apsisaugotų, graikai palieka degantį židinį visą naktį.

Vis dėlto, Kallikantzaroi gali į namus patekti ne tik pro kaminą, bet ir pro duris. Tam užkirsti kelią yra sugalvota prieš duris pakabinti kiaurasamtį – tokiu atveju piktadarys bandys suskaičiuoti skylutes, o, kol suskaičiuos, išaus ir rytas. Graikijoje Kalėdų senelis vadinamas Aghios Vassilis.

Neįprastos Kalėdos

Kalėdinės tradicijos gali skirtis ne tik tarp tautų, bet ir tarp šeimų. Kelios palangiškės moksleivės sutiko pasidalinti savo šeimos papročiais ir kaip jos švenčia Kalėdas.

Vaiva Jūravičiūtė pasakojo, kad Kalėdų eglutę jų šeima puošia likus kelioms savaitėms iki Kūčių. Anot jos, per Kūčias įprastai susirenka keletas giminės šeimų, kurios vienos su kitomis keičiasi dovanomis. Kadangi vaikai nemėgsta tradicinių Kūčių patiekalų, buvo nuspręsta jų nebegaminti.

„Kiekvienais metais bandome sulaukti Kalėdų ryto ir tik tuomet keistis dovanomis, bet mūsų šeima yra gana nekantri, tad vidurnakčio dar niekada nesutikome be išpakuotų dovanų“, – teigė V. Jūravičiūtė. Jos teigimu, Kalėdos jos šeimai niekada nebuvo kas nors daugiau negu šeimos susibūrimas. Vis dėlto, tai nereiškia, kad man jos mažiau vertingos negu kitiems žmonėms.“

Šiemet dėl pandemijos tokių susibūrimų teks atsisakyti, tačiau mergina nestokojo entuziazmo: „Šios Kalėdos dėl pandemijos bus kitokios, bet sugalvosime ką nors smagaus, pavyzdžiui, bendrausime su artimaisiais per „Zoom“ programėlę.“

Jorės Kurlytės giminė yra šiek tiek tradiciškesnė: „Dovanomis mūsų namuose keičiasi trys šeimos ir trylika žmonių, gruodžio pradžioje mes išsitraukiame lapelius su vardu žmogaus, kuriam rinksime dovaną. Kūčių naktį jas padedame po papuošta eglute ir apsimetame, kad buvo atėjęs Kalėdų Senis. Ant stalo Kūčių vakarą padedame ne 12, bet 17 patiekalų, nes kiekviena šeima kažką atsineša iš savo namų.“

Pasak moksleivės, po Kūčių vakarienės šeima prisimena ir tradicinius žaidimus. „Vakare mes traukiame burtus: lydome žvakių vašką ir lašiname jį į vandenį, gauta figūra mena ką nors apie tavo ateitį. Taip pat traukiame šieną iš po staltiesės – kuo šiaudas ilgesnis, tuo geresni metai tau bus. Dėl dabartinės padėties, karantino, turbūt nesusitiksime su šeima ir negalėsime švęsti įprastai, vis dėlto sveikata svarbiau nei tradicijos. Per Kalėdas tvyro gera ir jauki atmosfera, namai skamba nuo juoko, muzikos ir aistringų pokalbių“, – tikino J. Kurlytė.

---

O kaip Kalėdų Senis atsirado Lietuvoje?

Pasirodo, kad tradicinėje Lietuvos kultūroje vakarietiško Kalėdų Senio atitikmens nebuvo. Tačiau Lietuvoje egzistavo persirengėlių tradicija: seniau Lietuvos kaimuose per Kalėdas buvo įprasta, kad persirengėliai gausiu būriu vaikšto po namus ir sako ritualinius linkėjimus, už tai gaudami dovanų. XX a. pirmoje pusėje, Lietuvą ėmus veikti Vakarų kultūrai, persirengėliai pradėjo ne tik gauti, bet ir patys vaikams teikti dovanas, o pats persirengimo paprotys nyko. Tarpukariu, kaip ir kitose Europos šalyse, persirengėlius pamažu pradėjo keisti Kalėdų Senis. Tačiau iki II pasaulinio karo jis nespėjo plačiai paplisti. Galutinai šventinių dovanų tradicija Lietuvoje įsigalėjo tik sovietmečiu su rusų Seniu Šalčiu (Died Moroz), kuris Sovietų Sąjungoje buvo sukurtas kaip atsvara „kapitalistiniam“ Kalėdų Seniui. Senio Šalčio paltas buvo mėlynas, o dovanas jis nešė per Naujuosius metus – tuo buvo siekiama sumenkinti Kalėdų, kaip religinės šventės, svarbą.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje Senis Šaltis vėl tapo Kalėdų Seniu.