- Ar Visų šventųjų diena vis dar svarbi lietuviams, - „TV publika“ paklausė žinomos pajūrio etnologės Valerijos Jankūnaitės.
- Lietuviai nuo senovės Vėlines laikė labai svarbia ir gerbtina diena. Žmonės labai tikėjo vėlėmis. Tikėjo, kad jos juos ir jų laukus apsaugo nuo blogo oro, blogųjų dvasių ir visų kitų negerų dalykų. Juk nesaugomas gali susirgti ir net numirti, tad vėlės buvo labai gerbiamos ir tądien už mirusiuosius visi meldėsi. Tai ramybės laikas. Jau vien tuo, kad yra ruduo, visi darbai nudirbti, visos skolos atiduotos. Todėl ir laukdavo į namus grįžtančių vėlių, tikėdavo, kad jos apsigyvens kartu. Net žvakutes ant palangių statydavo, kad savo vėlę prisiviliotų. Vėlinių vakarą susėsdavo visi apie stalą, pagerbdavo mirusius maldele ir juos prisimindavo.
- Visų šventųjų diena yra paskelbta ne darbo. Ar šiais laikais tai netapo pačia didžiausia jos vertybe?
- Einant šimtmečiams ši diena darėsi vis kitokia. Juk žmonių gyvenime viskas vis labiau aiškėjo. Tad, lyginant su senesniais laikais, šiandien pelnytai galima paklausti, ar Vėlinės yra tik pareigos atlikimas, ar nuoširdus bendravimas su vėlėmis. Tądien matome pilnus kelius mašinų, daugybę į kapines važiuojančių žmonių, žvakėmis apdėtus kapus. Bet ar tai yra tikra? Juk anksčiau ir paminklų tokių didelių nestatydavo. Žmogaus prisiminimo buvo tiek, kiek laikėsi medinis kryžius. Kai jis supūdavo, sudegindavo ir tuo pasibaigdavo. Didesnė atmintis būdavo, kai gimusiajam suteikdavo senelio ar prosenelio vardą. Juk žmogaus prisiminimas priklauso ne nuo to, ilgai ar trumpai jis gyveno, o kaip gyveno. Ryškiai prisimename padariusius kitiems daug gero. Ir greitai pamirštame tuos, kurie kaip tekantis vanduo nubėga.
- Dažnas mirusiuosius prisimena ir pagerbia tik lapkričio 1-ąją. Ar vienos dienos užtenka?
- Yra daug tokių „atvykau, palikau ir viskas“. Vėlinės tęsiasi visą savaitę, tačiau kažkodėl visi nori per vieną dieną viską atlikti. Visų šventųjų dieną reikia nueiti į bažnyčią ir gerai pasimelsti už visus šventuosius, kad jie suteiktų daugiau jėgų ir pasitikėjimo visiems metams į priekį, paprašyti sėkmės ir gerumo. O jau kitą dieną ir visą savaitę galima eiti lankyti kapų, kaip ir buvo daroma. Mirusiuosius mylėti reikia visus metus ir kartkartėmis aplankyti. Kad ir per mūsų kalendorines šventes, nes kiekvienoje jų vėlė užima savo vietą.
Viską reikia daryti neskubant, nenuklojant kapo žvakėmis. Aš suprantu prekybininkų interesus. Tačiau nereikia galvoti, kad kuo daugiau ir gražesnių žvakių bus ant kapo, tuo labiau jį papuoši ir labiau mylėsi mirusįjį. Priešingai. Žmogus į kapines turi atsinešti šventintą žvakutę ir nuo jos uždegti kitas žvakes. Tik tada liepsnelė tampa tarpininke tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Tik tada tikrai ramiai mintyse pasikalbėsi su vėle, atsiprašysi, paklausi ar paprašysi duoti kokį ženklą. Tai yra bendravimas, kuris gali vykti ne tik per tam tikrą, bet ir savą maldą. Tik tokiu atveju išeinama iš kapų tarsi naujai atgimus, pabuvus tarp labai artimų ir gerų žmonių.
Todėl per Vėlines reikia daugiau ramybės. Nebūtina skubėti per vieną dieną aplėkti visos Lietuvos. Skirkite tam kelias dienas. Ir būtinai pasiimkite vaikus, kad jie žinotų savo giminės istoriją.
- Jei Vėlinės skirtos ne liūdėti, ar neturėtų jos sulaukti daugiau televizijų dėmesio?
- Tą dieną televizijų Vėlinėmis užgriozdinti nereikėtų, bet joms skirtų laidų tikrai reikia. Juk yra žmonių grupė, kuri negali ne tik niekur išvažiuoti, bet net ir iš namų išeiti. Jiems televizorius tarsi vienintelis švyturėlis. Galima parengti laidų, kurias stebėdamas žmogus galėtų ramiai pabūti, prisiminti. Kad ir lietuviškos liaudiškos giesmės, kurios yra nepaprastai gražios. Žmogus pats atsirinktų, kas jam artima. Tai, kas jam keltų ne liūdesį, o prisiminimus. Pabūtų tos nuotaikos, nes žino, kas jo laukia. Ir kad tai nebūtų laukimas kažko baisaus.
- Ar nekyla grėsmė, kad anksčiau ar vėliau Vėlines nukonkuruos jaunimo pamėgtas ir vis labiau populiarėjantis Helovinas?
- Čia visai kitas dalykas. Jaunimui yra pasidarę labai liūdna. Visi tik gieda ir dainuoja, o jam juk pašėlti reikia. O čia staiga atsirado iš kitur atėjusi šventė. Uždrausti jos negalima ir net nereikia to daryti. Šventė niekada nebūna gyva, jei ji neturi pamato. O Helovinas jo neturi, nes viskas vyksta kavinėse ir klubuose. Jei jaunimui patinka užsidėti kaukes ir kvailioti, tegul. Tuo labiau kad jis žino, jog yra piktosios dvasios, ir varo jas iš miesto. Aišku, apmaudu, kad pasiduodame verslui, kuriam rūpi tik viena - pirkite, pirkite, pirkite. Na, perka, prisigeria, va tau ir Helovinas. Ir antrą dieną nepasiruošę eina į Vėlines. Čia jauno žmogaus šėlsmas. Suaugę žmonės tokių žaidimų nežaidžia. Nors daug kas ir piktinasi, bet juk reikia jaunimui išsišėlti. Nieko baisaus, jis užaugs. Prisiminkime, kokie mes buvome jaunystėje. Ką, nešėlome? Pasitikrinome save, pasirinkome, kas mums reikalinga, ir tuo dabar esame.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą