Didelio populiarumo sulaukusi menininkės paroda pristatyta ne tik Lietuvoje, bet ir 2017 metais vykusioje Londono iliustracijų mugėje. Šiais metais paroda aplankė ir Klaipėdą - miestą, kuriame mergina gimė ir augo. Savo meno kelionę ji pradėjo Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Vilniaus dailės akademijoje įgijusi grafikos bakalauro ir magistro laipsnius, ten mergina ir pasiliko. Nors sostinėje gyvena jau septynerius metus, Klaipėda, kaip pati sako, visada išliks jos tikraisiais namais.
Ar pasiilgsti Klaipėdos?
Nors į Vilnių atvykau jau seniai, šio miesto prisijaukinti man taip ir nepavyko. Tačiau laikau tai savo pozicija, kuri man padeda išlikti stebėtoja, kiekvieną dieną atrasti kažką naują. Juk įpratę prie aplinkos mes dažnai nebesistebime ir nebesistengiame įžvelgti ko nors daugiau. Klaipėda visada išliks mano namai, visuomet gera sugrįžti, juk čia - jūra!
Kaip jauteisi sugrįžusi čia po septynerių metų?
Labai džiaugiuosi, jog po tiek laiko man pavyko suorganizuoti parodą savo gimtajame krašte. Manau, jog man tai buvo tiek fizinis, tiek psichologinis iššūkis. Buvo netgi šiek tiek kuklu grįžti čia jau pristatant savo kūrybą. Esu be galo patenkinta bendra atmosfera pajūryje, mane visuomet džiugina žmonių atvirumas, banguojantis, neskubus tempas, ir kūrybiška aplinka.
SUSIDOMĖJIMAS. Gretos Alice paroda jaunimą paskatino perskaityti romaną "Vilniaus pokeris".
Lietuva turi nemažai rašytojų ir puikių jų kūrinių. Kodėl pasirinkai būtent Ričardo Gavelio romaną?
Su romanu "Vilniaus pokeris" ryšį pajutau nuo pat pirmo puslapio. Mane, kaip dailininkę, suviliojo šio rašytojo unikalus ir savitas gebėjimas žodžiais itin tiksliai ir vizualiai atskleisti miestą, veikėjus, pojūčius, mintis. Taip pat šiam autoriui, kaip ir man, yra ypač svarbus kūniškumas, tad pirmą kartą perskaičius knygą pažadėjau sau kada nors sukurti iliustracijų seriją, kurioje kiekvieno skyriaus pagrindinis veikėjas papasakotų istoriją tokią, kokią mato savo akimis. Taip gimė Vytauto ir Lolitos, Martyno, Tuteišos-Stefanijos Monkevičiūtės ir VOX CANINA iliustracijų serijos.
Ar randi savo ir romano veikėjų, romane nagrinėjamų temų, ar ten atskleidžiamo gyvenimo būdo panašumų?
Svarbus aspektas - meilė miestui. Esu visiškai pamišusi dėl ne turistinių miesto gatvių, rajonų, kuriuose daug metų stūksantys, kartais net kiek apgriuvę, daugiabučiai diktuoja visai kitokį gyvenimo ritmą. Mane džiugina galimybė atrasti vis kažką naują, net jei tai yra keisti namo langai, žiūrintys tiesiai į kito namo sieną, ar senesnis už mane liftas, kuriame neveikia pusė mygtukų. Būtent "Vilniaus pokeryje" aš atradau tiek man artimo ir mistifikuoto miesto.
ĮVERTINIMAS. Kaip ir romanas, taip ir Gretos paroda sulaukė dviprasmiškų vertinimų, tačiau menininko kasdienybėje tai įprasta.
Lietuvoje vis dar yra nusistovėję tam tikri standartai. Ne visi žmonės priima naujoves. Kokių atsiliepimų sulaukei apie parodą?
Manau, teigti, kad žmonės sunkiai priima naujoves, būtų labai drąsu. Ypač meno srityje. Menas yra atviras kiekvienam ir tai, kaip jį priima ir supranta stebėtojas yra visiškai asmeniška ir toleruotina. Tad, neigiami ir teigiami atsiliepimai yra svarbūs. O atsiliepimų sulaukiau įvairių. Buvo ir džiugių šūksnių, ir visiško pasibjaurėjimo. Tačiau šis romanas visada buvo vertinamas dviprasmiškai. Net ir dabar dažnai sulaukiu neigiamų reakcijų bei komentarų iš žmonių, kurie parodoje net neapsilankė, nesusipažino su mano kūryba, o jau susidarė tvirtą neigiamą nuomonę.
Ar manai, jog žmonių pasaulėžiūra pasikeitusi?
Drįsčiau teigti, kad, bent mano akimis, mes nesame susikaustę ir perdėtai formalūs, kas leidžia mums ne tik vertinti kitų darbus, bet ir ugdyti, plėsti savo suvokimą. Vyresnioji karta dažnai kviečia diskutuoti "Vilniaus pokerio" tema. Jiems įdomu, kodėl pasirinkau iliustruoti būtent šį romaną, pasakoja apie savo atsiminimus, kokias "bangas" tada kėlė šis drąsus kūrinys, ten vaizduojamos erotinės scenos. Jaunimas reaguoja santūriau, tolerantiškiau. Ne paslaptis, kad didelė dalis jaunosios kartos atstovų šio romano nėra skaitę, tad džiugu, kad ši paroda juos sudomina ir ne vieną paskatina čiupti ir perskaityti knygą.
EROTIKA. Gretai, kaip ir romano autoriui, ypač svarbus žmogaus kūnas.
Ar savo parodoje stengeisi R. Gavelio kūrinį atskleisti tokį, koks jis yra, ar įnešei ir savitumo?
Bet kuriuo atveju perleidžiu šį romaną per savo filtrą, noriu to ar ne. Tai, ką jame atrandu, nebūtinai yra tai, ką norėjo išreikšti rašytojas. Į šį interpretacinį projektą žiūriu laisvai, nesistengiu visiškai tiksliai atkartoti romane pasakojamų scenų. Tai daugiau įkvėpimo šaltinis, atspirties taškas, iš kurio kyla impulsai, skatinantys mane kurti. Kartais sulaukiu komentarų, kad viena ar kita scena mano darbuose pavaizduota nepakankamai tiksliai, bet manau, kad knyga - tai ne filmas, ir kiekvienas iš mūsų skaitydamas kūrinį susikuria visiškai kitokį, unikalų vaizdą. Taip elgiuosi ir aš - vaizduoju savo pasaulį, kuriame apsigyveno "Vilniaus pokerio" veikėjai.
Kaip apibūdintumei savo kūrybą? Ar turi konkretų stilių, ar, priklausomai nuo įvairių faktorių, jis gali skirtis kaip diena ir naktis?
Kūrybiniame kelyje dažnai susiduriu su nuostaba, kai žmonės sužino, kad iliustravau "Vilniaus pokerį" ir taip pat kuriu vaikams. Mane šiek tiek stebina toks siauras požiūris. Juk kiekvienas iš mūsų gali būti daugialypis, nebūtinai turime priskirti save vienai sričiai. Savo kūrybinį stilių įvardyti sunku, kadangi jis natūraliai kinta, priklausomai nuo tuo metu vykdomų projektų, atradimų. Manau, yra svarbu atsiduoti impulsams ir nesistengti kopijuoti savęs paties.
INTERPRETACIJA. Iliustracijose Greta Alice atskleidžia savo pasaulį, kuriame apsigyveno "Vilniaus pokerio" veikėjai.
Kokia tavo, kaip menininkės, diena?
Mano diena, deja, nėra kažkuo išskirtinė. Kaip ir daugelis žmonių visą dieną skiriu darbui, kūrybai. Gal šiek tiek sudėtingiau yra tai, jog kūrybai skiriu ir laisvalaikį, tad visas savo dienas galėčiau apibūdinti vienodai. Tačiau mane tai džiugina ir esu dėkinga, kad man pavyko rasti balansą tarp asmeninių ir darbinių projektų.
Ne visada išgyventi vien tik iš meno yra paprasta. Ar tau tai pavyko?
Galiu pasidžiaugti, kad kūryba yra mano pragyvenimo šaltinis. Tiesa, dar studijų laikais atrodė, kad viskas turėjo įvykti greičiau. Juk jaunas žmogus dažniausiai visko nori čia ir dabar, bet kryptingai siekdama savo tikslų jaučiu, kad priėjau tą kelią, kurio visada siekiau. Esu dėkinga, kad galiu kurti ir mokytis kiekvieną dieną.
Ar visada žinojai, kad gyvenimą siesi su menu?
Minčių sukti kitu keliu niekada nebuvo. Dabar net šiek tiek dėl to graužiuosi, nes jaučiuosi labai vienpusiška, bet, kita vertus, manau, kad kiekvienas iš mūsų natūraliai linksta prie to, kas jam artima, organiška. Mano atveju tai - menas, dailė. Kūrybiniame procese nelieka vietos nuobodumui, tiksliai nubrėžtoms riboms, gimsta improvizacijos, kasdieniai nauji atradimai, nustebimas. Tai man, kaip impulsyviai ir smalsiai asmenybei, yra svarbiausia.
Kiek parodų jau esi surengusi? Ar jau turi konkrečių ateities planų?
Esu surengusi aštuonias personalines parodas, dalyvavau ne vienoje grupinėje parodoje. Mane žavi galimybė pristatyti savo kūrybą kitų menininkų kontekste, stebėti, ką kuria kiti, pasijausti bendruomenės dalimi. Man smagu, kad menininkai sugeba kooperuotis ir kurti kartu. Konkrečių kūrybinių planų neturiu, tikiu, kad viskas klostosi taip, kaip turi būti, tad neforsuoju. Juk nežinia, kokia knyga į rankas pateks rytoj.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą