Fotografija, kurioje žmogus mėgaujasi vienatve

Fotografija, kurioje žmogus mėgaujasi vienatve

Fotomenininkė Viktorija Staponė - ypatingu talentu apdovanota jauna moteris. Klaipėdoje sukūrusi šeimą ir šiandien gyvenanti saulėtoje Sicilijoje, neseniai Gargžduose pristatė savo darbų parodą bei kelerius metus kurtą nuotraukų albumą "Portrait Of My Land".

Neįtikėtino siužeto nuotraukomis, kuriose vyrauja natūralus gamtos ir žmogaus grožis, pasigėrėti siūlome ir "Vakarų ekspreso" skaitytojams.

Gargžduose pristatei savo parodą ir nuotraukų albumą "Portrait Of My Land". Ką ten galima išvysti? Kiek laiko kūrei leidinį?

Mano kūriniuose galima pamatyti savo paties atspindį. Juose žmogus negirdi triukšmo, neieško būdų tapti kuo nors didingesniu. Mano fotografijose žmogus mėgaujasi vienatve ir įsiklauso į save. Kūrybos laiko neįmanoma tiksliai apibrėžti. Viskas vyko gal keletą metų: patiriant, išgyvenant, prarandant, atrandant ir viską suklijuojant. Ir tai, manau, ne galutinis rezultatas. Tai - labiau atokvėpis prieš naujus darbus.

Iš kur esi kilusi ir kaip gimė meilė fotografijai?

Gimiau nuostabioje vietoje, kažkur tarp Vilniaus ir Kauno, Kaišiadorių rajone. Užmiestis, miškai, kiekvienas gerai pažįstamas gamtos kampelis... Tačiau vėliau atvykau gyventi į pajūrį, kuris mane kažkodėl labai traukė. Ir su laiku taip įtraukė, jog sukūriau ten šeimą.

NATŪRALUMAS. Savo nuotraukose fotomenininkė vaizduoja žmogų ir jį supančią aplinką. "Gaila, kad daugelis bando užgožti tą natūralumą, kuris iš tiesų yra be galo gražus", - įsitikinusi ji. Viktorijos Staponės nuotr.

Na, o fotografija į mano gyvenimą atėjo kartu su meile žmogui bei nepaliaujamu noru ieškoti.

Tau dar tik 25-eri metai, bet Lietuvoje jau esi pripažinta fotografė. Ar pripažinimas ir garbė tau svarbūs?

Man svarbiausias pripažinimas pačiai~sau. Aš nuoširdžiai noriu augti kaip žmogus ir tai yra mano pagrindinis tikslas.Prieš tai maniau, kad garbė, įtaka yra vieni svarbiausių dalykų gyvenime, bet~vėliau suvokiau, jog to ieško tik vieniši žmonės.

Tavo kūryba turi išskirtinį, mistinį prieskonį. Tavo pseudonimas - Raggana. Iš kur jis kilo? Ar domiesi mistika, anapusiniu pasauliu?

Buvau Raggana. Šis vardas man buvo tarsi amuletas, įkvėpimo šaltinis. Tačiau, laikui bėgant, suvokiau, jog savo amuletus verta pasilaikyti sau pačiam.

Pagrindinis veikėjas nuotraukose - žmogus. Nuogas, skusta galva, senas, jaunas, natūralus. Ar taip siekiama parodyti natūralų žmogaus grožį, o gal neatsiejamas mūsų sąsajas su gamta?

Šios nuotraukos yra apie tikrą žmogų ir jį supančią aplinką. Gaila, kad daugelis bando užgožti tą natūralumą, kuris iš tiesų yra be galo gražus.

Kur dažniausiai realizuoji savo nuotraukų siužetus?

Dažniausiai kūryba gimsta gamtoje arba erdvėse, kurios mane mistiškai įtraukia. Jose aš pamatau save lyg kažkokį naują padarą.

Fotografo darbas neapsiriboja vien mygtuko paspaudimu. Reikia sugalvoti istoriją, parinkti vietą, laiką, personažą. Tenka būti ir geru psichologu - kad personažas atsipalaiduotų. Vėliau turbūt tenka susikaupti ir kruopščiai padirbėti su nuotraukas redaguojančia kompiuterine programa. Nėra apibrėžtumo, nėra konkrečių laisvadienių. Kokie vis dėlto yra didžiausi šios profesijos pliusai?

Didžiausias pliusas yra tai, jog ši veikla leidžia man kitiems parodyti savo sukurtą pasaulį. Čia aš nuo nieko nesislepiu ir nieko nebijau. Tačiau reikia pripažinti, kad tai yra ir sunkus darbas, kadangi ši veikla atima labai daug energijos.

Jūsų vyras Arūnas Staponas taip pat fotografas. Ar dviejų menininkų vedybinis gyvenimas pašėlęs, bohemiškas, ar, atvirkščiai, brandus ir siekiantis bendrų tikslų?

Gyvenimas prieš ir po nedaug pasikeitė. Santuoka tiesiog suteikė mudviem statusą. Mudu su Arūnu esame žmonės, papildantys vienas kitą ir tuo pat metu kuriantys erdvę sau.

Žinomos menininkės po santuokos dažnai pasilieka savo mergautinę pavardę. Ar ilgai svarstei pasilikti Rekašiūtės ar pasiimti vyro pavardę?

Aš pasirinkau dvigubą pavardę. Atminimui. Žinot, čia kaip koks užsilikęs menkniekis: lipdukas, brošiūra, kalendoriukas, kuris primena ypatingą kelionę. Sunku būna jį išmesti, pamesti. Tačiau dabar jau gyvenu mintimi, jog ne daiktai primena mums save, bet mes patys. Todėl žadu likti tiesiog Stapone. Kaip puiku turėti trumpą pavardę!

Pastaruoju metu itin kritikuojama Lietuvos kultūros situacija. Menininkai gyvena nežinioje, finansavimo iš valstybės gali tikėtis tik patys sumaniausi. Kaip sukatės jūs, du talentingi fotografai?

Žinot, man daug nereikia. Žinoma, jei būčiau žmogus, turintis didelių poreikių - namo, didelio sodo, automobilio, prabangaus maisto - būtų tikrai sunku. Dabar man užtenka žmonių, tūkstančių žvaigždžių virš mano jaukaus nuomojamo butelio~stogo Sicilijoje bei ranka pasiekiamos jūros. Tiesiog tikiu savo pačios darbu ir žmonėmis, kuriems mano fotografija reikalinga. Žodžiu, taip ir dalinamės: aš jiems - savo kūrybą, o jie man - galimybę toliau kurti. Plačiau kurti ir kalbinti pasaulį.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder