Dėvėti drabužiai - lietuviškas verslas ir kūrybos šaltinis

Dailininkė Jūratė Rekevičiūtė, ieškodama būdo, kaip kūrinyje atskleisti ir įamžinti unikalią dėvėto drabužio istoriją ir energiją, sukūrė autorinę reljefinio atspaudo techniką. Šia technika autorė atspaudė ant kartono savo sukneles, žinomų žmonių drabužius, o gegužės mėnesį galimybę kurti kartu su Jūrate išbandė ir eiliniai klaipėdiečiai. Šiuo metu KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) galima apžiūrėti eksperimentinio projekto "Istorija ateičiai" parodą.

Su filmo "Scond Hand" režisieriumi Artūru Jevdokimovu ir dailininke Jūrate Rekevičiūte ir kalbame apie drabužius - kaip verslo ir įkvėpimo, saviraiškos šaltinį ir kultūros reiškinį.

Artūrai, kaip kilo idėja imtis dėvėtų drabužių temos kine?

Lietuvoje dėvėtų drabužių tema tvyro ore. Miestuose ir miesteliuose pilna "skudurynų", dauguma Lietuvos gyventojų nuolat juose perka drabužius. Be dėvėtų drabužių neišsiverstų ir kino, reklamos kūrėjai. Mano žmona - stilistė, o stilistai, kostiumininkai, dizaineriai yra tikri dėvėtų rūbų parduotuvių rykliai.

Taigi, ši tema visiškai natūraliai tarsi "prilipo" prie manęs, iš pradžių net viskas atrodė paprasta ir lengva. Tiesa, paskui, pradėjus gilintis ir filmuoti, nebuvo nei lengva, nei paprasta.

Filmo "Second Hand" istorija - gana paini. Dar 2010 metais rašytojas ir žurnalistas Arūnas Spraunius netyčia įsidarbino dėvėtų rūbų versle Anglijoje. Po to atsirado trys jo straipsniai apie patirtus nuotykius.

"Second Hand" filmo prodiuseris Arūnas Matelis, perskaitęs Sprauniaus straipsnius, pradėjo šią temą vystyti. Dar po kelerių metų prie Matelio prisijungė režisierė Ramunė Rakauskaitė, kuri net pradėjo filmuoti, ir dalis nufilmuotos medžiagos įėjo į filmą. 2015 metais jie pakvietė prisijungti mane, ką aš su malonumu padariau ir tęsiau šį darbą iki pabaigos.

Filmas "Second Hand" apie lietuvių emigrantus, gyvenančius Anglijoje, kuriems dėvėti drabužiai tapo verslu. Kaip prikalbinote juos filmuotis? Ar pasikeitė, jei pasikeitė - tai kaip, jų gyvenimas filmui pasirodžius?

Anglija - didžiausias dėvėtų drabužių šaltinis. Kiekviename miestelyje arba didmiesčio rajone galima rasti lietuvių "brigadėlę", renkančią drabužius. Žmonės, dirbantys šiame versle, yra tarsi "pilkojoje" zonoje, todėl yra visiškai nelinkę apie tai kalbėtis, tuo labiau filmuotis. Su pagrindiniu filmo herojumi Kęstu susipažino A. Spraunius 2010 metais.

Kęstas tikėjo, kad šis verslas galėtų tapti švarus ir sąžiningas, todėl buvo mums tarsi vedlys, gidas po nepažįstamą, kartais nematomą pasaulį. Jis supažindino ir su kitais personažais.

Filmuojant buvo akimirkų, kai viskas atrodė beviltiška, žmonės baidėsi mūsų. O juk negali daryti filmo apie drabužius - jie neturi emocijų, o be emocijų, emocinės istorijos, filmo nesukursi.

Vienos iš tokių krizių metu susipažinome su Sandra, kuri tapo ryškiausia filmo "žvaigžde" - nė vienas žiūrovas nelieka jai abejingas.

Tiesa, ne visuomet puldavome filmuoti sutiktus žmones, nemažai laiko praleidome tiesiog bendraudami, mėgindami suprasti jų gyvenimus. Gal todėl žiūrovas gali pasijusti ypač "arti" personažų, susitapatinti su jais ir pajusti jiems simpatiją. Filme nėra nė vieno tradicinio interviu. Viskas, ką personažai kalba, yra improvizacija, nesurežisuoto gyvenimo akimirkos.

Ką pats naujo, netikėto sužinojoje apie dėvėtų drabužių verslą, kurdamas filmą "Second Hand"?

Man buvo labai netikėta suvokti šio verslo mastus. Nei Lietuvoje, nei Anglijoje, nei Europos Sąjungoje nėra statistikos apie dėvėtų drabužių judėjimą, tačiau spėju, kad jame dalyvauja mažiausiai keliasdešimt tūkstančių lietuvių.

Kita staigmena - tai beveik išskirtinai lietuvių verslas.

Kodėl?

Na, ten ir kitų yra, bet lietuvių - daugiausia. Gal kažkada apsukrūs lietuviai pradėjo ir po truputį užvaldė šią sritį. Kadangi nėra statistikos, sunku tiksliai pasakyti. Bet, kaip ir kitais atliekų verslais, tam tikros tautinės/etninės grupės užsiima specifiniais verslais. Pvz., metalo laužą Londone daugiausiai utilizuoja lenkai, albanai aktyvūs plovyklų versle ir t.t. Na, čia iš serijos kebabai - turkai, karis - indai, "cepakai" - lietuviai.

Kaip manote, kodėl dėvėti drabužiai tokie paklausūs Lietuvoje?

Lietuvos "skudurynai" - patys geriausi Europoje. Šį teiginį jums galėtų autoritetingai patvirtinti mano žmona. Iš tiesų, lietuviškose dėvėtų drabužių parduotuvėse dažnai galima rasti net labai retų, vienetinių garsiausių dizainerių kurtų drabužių.

Ar galėtumėt teigti, kad dėvėtų drabužių paklausa Lietuvoje atspindi tikrąjį šalies ekonominį lygį, skurdą?

Sakyčiau, kad ši paklausa atspindi ekonominio lygio skirtumus tarp Lietuvos ir šalių, iš kurių daugiausiai gabenami drabužiai - Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Airijos. Ne paslaptis, kad Lietuvos ekonomikai dar reikės gerokai pasitempti iki jų lygio. Tik reikia turėti galvoje, kad lietuvių gabenami drabužiai keliauja ne tik į Lietuvą.

Lietuviai aprūpina dėvėtais drabužiais beveik visą Rytų Europą ir net tolesnes šalis. Ir nepamirškime, kad mūsų "skudurynai" - geriausi!

Ką manote apie madą pirkti tik dėvėtus drabužius, deklaruojant vartojimo mažinimą?

Kodėl gi ne? Tekstilės, mados industrijos yra didžiulis taršos šaltinis, kartais lyginamas net su naftos gamyba.

Ar pats savo spintoje turi drabužių, pirktų "Second Hand'e"?

Neabejotinai. Ir netgi labai gražių.

Filmas "Second Hand" ekranuose pasirodė per "Kino pavasarį". Kokios buvo pirmosios žiūrovų reakcijos į jį?

Žiūrovai reagavo labai aktyviai, emocingai ir tai mane nepaprastai džiugina. Tiesa, jau išryškėjo vienas svarbus skirtumas tarp kelių didmiesčių ir mažesnių miestų.

Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje žiūrovai daugiau juokiasi iš komiškų situacijų. Mažesniuose miestuose daugiau žiūrovų stebi filmą kaip dramą, susijusią su jais asmeniškai. Manau, kad tai tiesiogiai susiję su emigracija. Atrodo, kad personažuose žiūrovai pamato savo draugus, brolius, vaikus, tėvus.

Kaip jaučiatės prieš filmo startą didžiuosiuose kino ekranuose?

Labai jaudinuosi. Nors dirbu kine daugybę metų, tai pirmas kartas, kai mano filmas taip plačiai rodomas.

Jūrate, jūs esate pirmoji ir vienintelė, kuri dėvėtus drabužius sugebėjote paversti nemariais grafikos kūriniais. Kodėl savo kūrybos objektu pasirinkote būtent drabužį?

Mane įkvepia daiktai, kurie turi istoriją. Drabužiai ją neišvengiamai turi. Jeigu tai man nepažįstamo žmogaus dėvėtas drabužis - galiu fantazuoti, kokia jo istorija, kas jį dėvėjo, ką išgyveno.

Kai kūriau žinomų žmonių drabužių atspaudų kolekciją, taip pat prašiau tokių drabužių, kurie turėtų istoriją. Siekiau, kad atspauduose nebūtų mano energijos, tik to žmogaus, kuris tą drabužį nešiojo, energija, istorija.

Papasakokite apie savo autorinę techniką, kuria spaudžiate drabužius. Kaip, apskritai, kilo tokia idėja - įkišti į stakles drabužį?

Iš tiesų, iki manęs, regis, niekas to taip nedarė, tik fotografavo, tapė drabužius...

Kadangi esu grafikė, tai nuolat ieškau būdų kaip ką atspausti. Pati asmeniškai esu glaudžiai susijusi su mada ir drabužiais.

Man drabužiai yra labai svarbūs - kaip gyvenimo, laiko atspindys. Juk per drabužį mes perduodame labai daug informacijos apie save. Pats drabužis be žmogaus yra niekas.

Tik žmogus jam perduoda energiją. Ir aš turiu drabužių, kuriuos vadinu laimingais, nes man jie sukelia malonius prisiminimus asociacijas, yra ir nelaimingų drabužių, kuriais noriu atsikratyti kuo greičiau. Tai svarbu energetiškai. O aš daiktų energiją labai jaučiu.

Vadinasi, jums drabužis tarsi gyvas?

Taip.

Jūrate, jūs pati rengiatės labai įdomiai, meniškai. Drabužiai yra svarbi jūsų kūrybinės saviraiškos dalis. Kaip juos pasirenkate, kur perkate ar siūdinatės?

Jeigu visi drabužių pirkėjai būtų tokie kaip aš, bankrutuotų visos drabužių parduotuvės, nes aš drabužius nešioju labai ilgai. Naujus drabužius dažniausiai įsigyju kelionėse, arba savo parodos atidarymo proga. Perku drabužius gana spontaniškai, jeigu patinka pamačius vitrinoje ir turiu galimybę įsigyti, nusiperku. Vėliau man tas drabužis asocijuojasi su ta šalimi, kurioje buvau, su žmonėmis, su kuriais bendravau, įvykiais. Tokius drabužius aš nešioju dešimt ir daugiau metų. Tik prie jų ką nors prisiuvu, nuimu, pripaišau. Tokiu būdu jie įgyja vis naują gyvenimą.

Perkate tik naujus drabužius ar ir dėvėtus?

Apsilankau ir vadinamuosiuose "second handuose", bet juose perku drabužius dėl kokios nors detalės, kurią vėliau iškerpu. Pavyzdžiui, dėl sagų ar įdomios faktūros, aplikacijos. Anksčiau dėvėtų drabužių parduotuvėse buvo lobių, įdomių drabužių, dabar jos suprastėjo ir retai kada užsuku, nebent užsienyje, bet užsienyje jos yra labai brangios. Ten vintažinėse parduotuvėse drabužiai pristatomi vos ne kaip meno kūriniai, praėjusio laiko atspindys.

Naujausias jūsų kūrybinis projektas vyko Klaipėdoje. Mūsų miesto gyventojus kvietėte įamžinti savo daiktus, atspausti juos grafikos kūriniuose. Klaipėdiečiai, be kita ko, atsinešė ir jiems brangius drabužius. Kodėl?

Aš prašiau žmonių atsinešti daiktą, kuris pasakotų istoriją ir žinoma, tokį, kurį galima atspausti techniškai, nes bato juk neatspausi. Viena moteris atspaudė savo vaikų drabužėlius, kažkas fotoaparato diržą, skarelę, skrybėlę. Projektas puikiai pavyko aš labai džiaugiuosi jo rezultatu. Kviečiu visus juo pasidžiaugti. Projekto "Istorija ateičiai" paroda Klaipėdos parodų rūmuose veiks iki birželio 23 d.

Gal kokia klaipėdietiška istorija jus palietė labiau, įsiminė?

Projekte dalyvavao viena garbaus amžiaus moteris, kuri nuo pat vaikystės svajojo pasenti, vaikščioti į piešimo būrelį ir vaikščioti su skrybėle. Ir štai ji sulaukė garbaus amžiaus, lanko piešimo būrelį ir turi didžiulę skrybėlių kolekciją, bet negali jų dėvėti Klaipėdoje, nes vėjas nuneša. Tad vieną skrybėlę mes atspausdinome.