Dėl „lūzerių“ vertėjo grįžti iš Amerikos

Dėl „lūzerių“ vertėjo grįžti iš Amerikos

Klaipėdietis fotografas Gintautas Beržinskas Nidos turizmo ir informacijos centre „Agila“ pristatė parodą „Giro d‘Italia: Pergalės anatomija“. Vakar parodos lankytojai buvo pakviesti į Arūno Matelio dokumentinio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ peržiūrą. 2014 metais Gintautas ir Arūnas išvyko į Italiją vildamiesi užfiksuoti dviračių lenktynes, į kurias iki tol nebuvo patekęs joks svetimšalis.

G. Beržinsko draugė režisierė Ramūnė Rakauskaitė jau daugelį metų dirba A. Matelio kūrybinėje studijoje „Nominum“. Ji pirmoji fotografui užsiminė apie būsimą kino projektą. „Atsimenu savo reakciją – o! – kaip įdomu būtų jame dalyvauti. Tuo mūsų pokalbis tada ir baigėsi. O praėjus metams ar dvejiems Ramunė (matyt, jau pasikalbėjusi su Arūnu) perdavė jo klausimą, ar norėčiau ir sutikčiau važiuoti į lenktynes? Žinoma, abejonių nekilo. Man tai buvo svajonės išsipildymas“, – kvietimą vykti į „Giro d‘Italia“ prisiminė Gintautas.

Nelengva pakliūti į prestižinių lenktynių užkulisius, ką ir kalbėti apie jų fiksavimą kamera. Jau 40 metų tokio leidimo nebuvo gavęs nė vienas režisierius. Bandydamas praverti šių užkulisių širmą A. Matelis kreipėsi pagalbos į Italijoje gyvenančią dviratininkę, „Giro d‘Italia“ ir „Tour de France“ laimėtoją, pasaulio čempionę Editą Pučinskaitę. Lietuviai buvo atkaklūs. Užmezgė draugiškų ryšių su dviratininkais, išdėstė jiems filmo idėją. Šie režisieriui papasakojo savo patirtis.

Menininkų objektyvai nukrypo ne į „Giro d‘Italia“ čempionus, o į vadinamuosius gregory – sportininkus, kurie lenktynėse startuoja, kad padėtų laimėti komandos kapitonui. Pralaimėjusiaisiais, jų vargais ir negalavimais niekas nesidomi, šių dviratininkų negiria sporto žurnalistai, lūzeriai nelipa ant nugalėtojų pakylos. Jei atvyko šimtasis, gregory gerai atliko savo darbą.

Paskui dviratininkus – motociklu

G. Beržinskas – buvęs bėgikas, lengvosios atletikos treneris – apie profesionalų dviračių sportą žinojo nedaug. „Arūnas taip pat neturėjo aiškaus plano, kaip ir ką filmuos. Lenktynės – visiškai neprognozuojamos. Nežinia, ką iš herojų pasirinkti, kas jų laukia ateityje. Iš pradžių režisierius dviratininkų filmavo daugiau, vėliau jų skaičius mažėjo. O man reikėjo prisiderinti prie filmavimo grupės darbo. Vienomis dienomis važiuodavau su vienu iš operatorių ir sustodavome fotografuoti. Kitomis – sėsdavau ant motociklo ir fotografuodamas visą dieną važiuodavau paskui lenktynininkus“, – pasakojo Gintautas.

Ar patiems kūrėjams teko patirti, kas yra fizinė ištvermė? „Taip, vairuojant ir fotografuojant reikia dar ir išsėdėti motociklo balne“, – juokavo pašnekovas.

Jam įsiminė italų dviratininko Paolo Tiralongo istorija. Ilgus metus P. Tiralongo buvo gregory Alberto Contadoro komandoje. 2011-ųjų lenktynėse jiedu susitiko prie finišo linijos. Po atkaklios kovos Alberto padovanojo Paolui 19-ojo etapo pergalę, taip išreikšdamas dėkingumą už ilgus darbo metus. Vėliau A. Matelis nufilmavo P. Tiralongo, stebintį savo jaudinamos pergalės įrašą.

Prieš startą ima žiovauti

A. Matelio filme matyti, kaip atkaklių sportininkų nesustabdo nei skausmas, nei traumos. Tačiau jie neišvengia kritimo, sunkių sužalojimų, lūžių. Kaip tokias akimirkas fiksavo G. Beržinskas? Ar iš anksto buvo užsirašęs fotografo etikos kodeksą? „Kadangi tai buvo unikali, nauja patirtis, iš anksto nebuvau numatęs darbo taisyklių. Tačiau norėjau jį atlikti kiek įmanoma geriau, užfiksuoti įvairių kadrų: lenktynių dalyvius ir žiūrovus, organizatorius, aplinką ir paties renginio mastą. Turėjau progos padaryti labai daug nuotraukų. Gaila, kad visų negalėjau sudėti į nedidelę parodą“, – nuogąstavo klaipėdietis.

Fotomenininkui įdomiausi buvo sportininkai ir jų nematomas vidinis pasaulis. „Jį galima perteikti per detales. Minutę sustojus ir įsižiūrėjus į nuotrauką galima įvertinti žmogaus akis, išraišką, aprangą. Tada – susidaryti įspūdį, kas ten dedasi. Viena nuotrauka, kurią išrinkau parodai, man pasirodė tarsi audiovizualinis paveikslas. Aplink dviratininką – spengianti tyla, o jo galvoje, įsivaizduoju, skamba rami muzika“, – svarstė Gintautas.

Lenktynių dalyvių nusiteikimas iš tiesų daro įspūdį. Jie susikaupę laukia starto. Ramiai išklauso beviltišką gydytojo diagnozę. Išsigydę žaizdas randa būdą vėl sėsti ant dviračio. „Vieną dviratininką užfiksavau žiovaujantį varžybų pradžioje. Kai duodamas startas, pradeda judėti sportininkai pirmose eilėse. Tikrasis startas įvyksta tada, kai pajuda visi, – paaiškino fotografas. Ir pridūrė: – Nors dviratininkai turi laiko įsibėgėti, sunku įsivaizduoti, kaip galima penkias ar šešias valandas taip alinamai dirbti.“

Atsitiktinai neatsitiktinis

A. Matelis yra sakęs, kad dviračių sportas – neįgyvendinta jo vaikystės svajonė. O G. Beržinskas kadaise Klaipėdoje treniravo būsimus sportininkus. „Šis filmas – atsitiktinai neatsitiktinis“, – tikino jis.

Vėliau šešiolika metų Gintautas gyveno Čikagoje, JAV. Laisvalaikiu fotografavo. Fotografija – jo hobis nuo vaikystės. „Kaip ir daugelio jaunų žmonių. Daug kas gali papasakoti, kaip vonios kambariuose ryškindavo juostas. Tuo prasidėjo ir mano pomėgis, – kuklinosi fotografas. – Vėliau pradėjau sportuoti. Sportas reikalavo daug jėgų ir kasdienio dėmesio, todėl kiti užsiėmimai nuslinko į paraštes. Gyvendamas Amerikoje vienu metu susimąsčiau: laikas imtis ko nors, kas būtų skirta sielai. Gana vėlai tai supratau. Nusipirkau fotoaparatą ir iš naujo ėmiau fotografuoti.

“Susirgau dviračių liga.“

Lietuvio nuotraukas iš ledo ritulio rungtynių, publikuotas viename leidinyje, pastebėjo Nacionalinės ledo ritulio lygos atstovai. Pasiūlė jam tapti oficialiu lygos fotografu. Tačiau tada Gintautas jau buvo apsisprendęs grįžti į Lietuvą.

Ar šis sprendimas buvo lengvas? „Nusprendžiau – važiuosiu. Draugai atkalbinėjo: „Pagalvok – gal grįši į Lietuvą ir norėsi traukti atgal?“ – prisiminė Gintautas. – Kito paaiškinimo sau neturėjau: man tiesiog atėjo laikas keliauti namo. Niekada nebuvau galutinai nusprendęs gyventi Amerikoje. Norėjau pamatyti tą svajonių šalį. Mamai sakiau: „Ko liūdite, ko verkiate? Praeis metai dveji ir grįšiu.“ Kol grįžau, praėjo šešiolika. Tėčio jau nebebuvo.“

Vienų pergalė – kitų pralaimėjimas

Kine, teatre G. Beržinskas fotografavo ir anksčiau. Menai – vienas įdomiausių objektų objektyve? „Taip, teatras ir muzika – mano mėgstamiausi. Ten – daug emocijų. Pamėginti jas pagauti yra įdomus uždavinys“, – mąstė fotomenininkas.

Jo paroda Nidoje veiks kino festivalio „Baltijos banga“ metu, iki rugpjūčio 29 dienos. Ją autorius pavadino „Pergalės anatomija“. „Pergalė – kompleksinis dalykas, ypač tokiose varžybose. Nėra taip, kad vienas dviratininkas išvažiavo ir finišavo pirmas. Daug lemia komandos darbas, o ją sudaro grupė žmonių, – paprašytas paanalizuoti tą anatomiją sakė Gintautas. Ir vardijo: – Vienas krinta, kitas padeda nukritusiam, atveža vandens, lydi lyderį, kažkas laimi ir džiaugiasi arba liūdi. Iš principo lenktynės – vienų pergalė ir kitų pralaimėjimas. Abu yra emociškai intensyvūs, tik pergalė nuteikia teigiamai, todėl ją bei jos kainą ir parodžiau.“

„Nuostabiųjų lūzerių“ premjera užsienyje įvyko 2017 metais, Lietuvoje – šiemet. Fotografas pirmąkart filmą pamatė praėjusį spalį Varšuvos kino festivalyje. „Tarpinių juostos variantų nemačiau, o ir nenorėjau pamatyti. Todėl galutinis rezultatas (ir ypač – muzika) mane nustebino. Lenktynėse, atrodė, buvo visko. Bet, pasirodo, dar ne viską žinau. Šis supratimas sustiprino ir įspūdį apie filmo kūrimą“, – kalbėjo Gintautas.

Dviračių liga užkrėtė žmoną „Nuostabiuosius lūzerius“ Lietuvos „Oskaro“ atrankos komisija nusprendė teikti JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimams. Dokumentinė juosta pretenduos į „Oskarų“ nominacijas užsienio filmų ir geriausio dokumentinio filmo kategorijose.

Kadaise sužinojęs, kad bus kuriamas toks filmas, G. Beržinskas svajojo dalyvauti projekte. O dabar gali įvertinti: ši patirtis iš tiesų tapo svarbiu jo gyvenimo įvykiu.

„Gavau progą, kokia pasitaiko kartą gyvenime. Galbūt dar kartą kaip turistas nuvyksiu stebėti lenktynių „Giro d‘Italia“. Įsivaizduoju, kad nestovėsiu vienoje vietoje ir nežiūrėsiu į pravažiuojančius dviratininkus. Susirgau dviračių liga. Mano žmona Edita domisi mano veikla, dažnai ir padeda. Vasarą kartu stebime pagrindines dviračių varžybas per televiziją. Dažnai sakau: dėl tokio dalyko buvo verta grįžti ir iš Amerikos“, – įsitikinęs fotomenininkas.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder