Būrelis senoviškais kuršiškais drabužiais apsirengusių, naginėmis apsiavusių, ietimis, kirviais ginkluotų keistuolių prieš savaitę žygiavo Kuršių marių ledu. Maža to, vienas jų įlūžo į ledinį marių vandenį.
"Šalta nebuvo. Kuršių marių vanduo už orą buvo šiltesnis", - po įvykio pasakojo jo herojus, klubo lyderis Benas Šimkus.
Papasakokite apie kuršišką žygį Kuršių marių ledu. Koks jo tikslas?
Žygio idėja - eiti Kuršių marių ledu vasario mėnesį, kilo pasiskaičius apie Karuzės kautynes, vykusias 1270 vasario 16 d. ant užšalusios Baltijos ledo. Tuomet kunigaikščio Traidenio vadovaujami vyrai tapo nemirtingais tautos atminty, o mums buvo labai įdomu, kaip turėjo jaustis žmonės, keliaujantys ilgą laiką ledu.
Juk Baltijos ledas tai ne šiaip kokia užšalusi upė ar ežeras, apsuptas miškų. Nėra jokios užuovėjos, visiška ledo dykuma. Slidu, žvarbu, kažkur kariai turėjo pakeliui tuštintis, apeiti properšas (jei tokių buvo), galbūt ir laikytis žygio rikiuotės nesueinant visiems į vieną krūvą, kad nesudarytų didelio svorio vienoje vietoje (juk judėjo su rogėmis ir žirgais). Maitinosi jie greičiausiai tik šaltu maistu ir pan.
Norėdami patys patirti, kaip jautėsi senovės kariai, sugalvojome leistis į žygį per užšalusias Kuršių marias su senovine avalyne ir manta. Taip ir gimė žygio tradicija, kuri tęsiasi jau gal kokie aštuoneri metai.
Kaip nutiko, kad ledas įlūžo ir atsidūrėte vandenyje?
Kiekvienais metais prieš eidami į žygį surengdavome instruktažą, kaip elgtis ant ledo, kad turime laikytis atstumo, neštis ilgas ietis, virves, kurios padėtų ištraukti bendražygį, jei šis įlūžtų.
Šiais metais sugalvojome išbandyti tokią situaciją tikrovėje. Buvo smalsu, kaip tai iš tiesų atrodytų, ar įmanoma po to tęsti žygį su šlapiais drabužiais, ar vilnoniai drabužiai saugo šilumą. Mes esame istorijos rekonstruktoriai, tad įvairias aplinkybes tyrinėjame eksperimentų būdu. Tad įlūžimas buvo inscenizuotas. Eketę lede patys iškirtome toje vietoje, kur, žinojom, jog yra seklu. Man buvo iki pažastų.
O iš tiesų, ar saugus žygiuoti buvo Kuršių marių ledas?
Pats ledas storas ir saugus žygiuoti, bet buvo properšų, o kai priėjome farvaterį - išvydome didelę vandens juostą.
Ar pasitvirtino vilnoniai drabužiai, ietys ir virvės?
Taip. Aš įlūžau į vandenį laikydamas ilgą ietį. Ją pasukau skersai eketės ir buvo labai patogu už jos laikytis. Draugai su virve mane ištraukė iš vandens. Tada nubėgome į nendryną. Persimoviau sausas kelnes, marškinius, o sermėgą ant viršaus apsivilkau šlapią. Kadangi mane gana greitai ištraukė - ji nebuvo labai įmirkusi, tad laikė šilumą. Vilnos pliusas ir minusas tas, kad ji sunkiai įmirksta, tad jeigu greitai iš vandens iššoki, tai ir neperšlampi, tačiau jeigu įlūžtum pakartotinai, ji taptų labai sunki, tada būtų sunkiau išsikapanoti.
Jeigu būtumėt vienas, be komandos, išsikapanotumėt įlūžęs?
Būtų sunkiau, bet išsikapanočiau. Tik jau tada reikėtų išlipti ta kryptimi, iš kur atėjęs, ir kuo greičiau grįžti. Laužą susikurti su mūsų turimomis priemonėmis - skiltuvėliu ir titnagu - nebūtų prasmės. Juolab kad jam reikia sausos medienos. Mes ją nešamės su savimi.
Vadinasi, laužą ant Kuršių marių uždegėte senoviniu būdu?
Taip, tą darėme dar prieš įlūžimą.
Koks buvo jūsų maršrutas, kiek kilometrų?
Žygį pradėjome Dituvoje, žygiavome per Kairių poligoną, persikėlėme per Vilhelmo kanalą, nuėjome iki marių. Šis žygis neilgas, apie 16 kilometrų. Į eketę niurktelėjau pusiaukelėje, jau grįžtant link namų.
Ir žygiavote per sniegą, ledą su naginėmis? Juk slysta, šalta...
Taip. Iš tiesų labai slysta. Svarstome, kad senovėje žmonės tikriausiai pasidarydavo kokius antbačius, kad taip neslystų. Ir permirksta, žinoma, tos naginės, tačiau kai judi - kojos nešąla. Be to, mūvime vilnones kojines, o vilna - toks stebuklingas dalykas, kuris net ir permirkęs laiko šilumą. Daug blogiau būtų, jeigu eitume su per mažais batais, kurie spaustų. Tada gali ir nušalti pėdas.
Minusas tik, kad skauda kojas po žygių su naginėmis, nes mūsų kojos jau pripratusios avėti batus su pakulne. O su naginėmis jautiesi tarsi basas, todėl nuo ėjimo vėliau skauda blauzdų raumenis.
Niekas po žygio nesusirgo?
Nėra buvę, kad kas nors po žygio susirgtų. Žmonės, regis, jautriau reaguoja į temperatūrų skirtumus, kai nepasiruošę išlipa iš šilto automobilio į šaltą orą. O tokiems žygiams atitinkamai pasiruošiame.
Žinau, kad organizuojate kuršiškus žygius ne tik ant užšalusių Kuršių marių. Papasakokite apie juos.
Žygiuojame mes visus metus. Stengiamės, kad kiekvienu metų laiku išeitų bent po porą žygių, kad išbandytume save ir senovinę ekipuotę, mantą įvairiomis sąlygomis.
Per Kuršių marių ledą einame be nakvynės, nes mūsų tikslas buvo kuo ilgiau ledu žygiuoti.
Sausio viduryje ėjome į žygį su nakvyne prie Sauserių piliakalnio. Žygio tikslas buvo pagal senąsias kuršių technologijas įsirengti efektyvią žieminę stovyklavietę, kurioje galėtume šiltai permiegoti. Tokią stovyklavietę įrengti užtrunkame mažiausiai tris valandas.
Tad žiemą žygiuojame trumpai, nes anksti temsta ir reikia daug laiko stovyklavietei įrengti, nes sutemus stovyklavietės neįsirengsi, malkų nerasi.
Vasaros žygiai būna po keliasdešimt kilometrų. Vasarą galime ilgiau žygiuoti, nes stovyklavietės nereikia tokios kaip žiemą ir laužo nereikia didelio. Paradoksas, tačiau vasarą žygiuojant drabužiai sušlampa nuo prakaito ir naktį neretai sušąlame labiau nei žiemą.
Rudenį žygiavome po Ablingos apylinkes. Tada buvo išsikelti tikslai judėti ilgus atstumus, kad gebėtume planuotis judėjimo ir poilsio atkarpas pagal savo jėgas ir dienos ilgumą bei pasiimti tik tokį aprūpinimą kokį galime panešti viso žygio metu.
Darome žygius su kovine ekipuote, kad pasitikrintume karių savijautą žygiuojant per potencialaus priešo teritoriją. Vasarą pradėjome judėti su laivu...
Pajūryje esame surengę nemažai žygių per visokius pelkynus. Praėjusiais metais sausio mėnesį žygio metu buvo tik vienas laipsnis šilumos, lijo, krito šlapdriba. Buvome kiaurai permirkę. Malkos šlapios rūksta, nuo nosies lietaus lašai kapsi ir pačiam savęs gaila. Svajoji, kada viskas baigsis.
Tokie žygiai - ne tik geras ekipuotės išbandymas, bet ir poreikių kartelę gerai nuleidžia. Po jų namuose lova atrodo minkštesnė ir vonia karštesnė, ir maistas skanesnis. Kuo dažniau patiri tokius archaiškus išbandymus - tuo labiau įvertini civilizacijos patogumus.
Kada planuojate kitą žygį?
Galbūt Vasario 16-ąją organizuosime žygį su nakvyne.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą