Ar Klaipėdos ateitis – su daugiakultūriu centru buvusiame policijos pastate?

Baigėsi „kultūros sostinės metai“ Klaipėdoje. Miestas-uostas parodė kitą – savo nepramoninį veidą. Menai karaliavo. Daug kas net buvo nustebę: ar tai įmanoma Klaipėdoje? Kultūros metais miestas surinko perteklinį biudžetą, o Klaipėdą aplankė 20 procentų daugiau turistų. Pasibaigus „kultūros sostinės“ uždarymo šventei dramos teatre, miesto meras Vytautas Grubliauskas trumpame interviu nebeminėjo jau įvykusių išskirtinių renginių – nors galėjo ir turėjo kuo „pasigirti“. Tačiau išskyrė tik vieną, kuris net nebuvo „kultūros sostinės“ programos dalis: būtent buvusio policijos pastato perėmimą iš Turto banko miesto žinion. Kuo čia dėta kultūra? Tuo, kad perėmus šį išskirtinį istorinį kompleksą iš turto banko miesto žinion, nutarta jį atiduoti miesto kultūrai ir menui.

Idėjos gimimas ir pirmieji žingsniai: truputis priešistorės

Prieš metus kultūrininkų tarpe kilo idėja, apleistame ir aukcione niekaip neparduodamame istorinių pastatų komplekse įkurdinti įvairias menines ir kultūrines veiklas. Kultūriškai įveiklinus pastatą, būtų atvertos unikalios istorinio architektūrinio komplekso erdvės miestiečiams ir turistams, taip pat mieste atsirastų kultūrinis centras, kokio dar nebuvo ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje: po vienu stogu įvairiausios meninės veiklos, kur galima ateiti ir kultūrintis visą dieną. Sumanymas nenukrito atsitiktinai iš dangaus, bet turėjo savo priešistorę: prieš daugiau nei metus Klaipėdos kultūros Forume būrėsi miesto menininkų bendruomenė, diskutavo apie kultūros finansavimo problemas, nepakankamas sąlygas kūrybai, jaunų talentų nutekėjimą. Klostėsi glaudesni santykiai su savivaldybės kultūros skyriumi, menininkų bendruomenė įsitraukė į ilgalaikės miesto kultūros strategijos kūrimą. Aplinkybės taip susidėliojo, kad idėją apie kultūrinį pastato įveiklinimą tereikėjo išsakyti garsiai, ir bendruomenėje ji iš karto sulaukė palaikymo: toks sprendimas dėl susiklosčiusių aplinkybių jau buvo natūraliai pribrendęs. Buvęs policijos pastatas idealiai atitiko menininkų ir miesto kultūros poreikius, o atitikti paveldinio pastato reikalavimams tikrai nerastume geresnio šeimininko nei menas ir kultūra.

Po vieno kultūrininkų apsilankymo pastatuose, sužavėta gyvai pamatytų pastato pritaikymo galimybių, prie idėjos prisijungė žinoma galeristė ir meninių renginių organizatorė Andželika Baroti. Buvo aišku, kad menininkams reikia kuo platesnio ir solidesnio atstovavimo, tad subūrėme iniciatyvinę grupę: prie mūsų prisijungė žinomi ir gerbiami Klaipėdos kultūros ir meno lauko veikėjai: choreografė ir šokėja, menų fakulteto dėstytoja Agnija Šeiko, fotografas, VDA ir KU dėstytojas Remigijus Treigys, Meno tarybos pirmininkė, menotyrininkė ir VDA dėstytoja Goda Giedraitytė, Klaipėdos jaunimo teatro direktorius Tomas Jankauskas, violančelininkas, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus ir sociologas, Klaipėdos kultūros tyrinėtojas, KU dėstytojas Liutauras Kraniauskas, - taigi su manimi ir Andželika mūsų buvo aštuoni. Neužilgo įvyko atviras neabejingų pastato likimui ir miesto kultūrai miestiečių susirinkimas, kuriame buvo diskutuota apie šio komplekso įveiklinimo galimybes, buvo surinkta virš trijų šimtų įdėją palaikančių kultūrininkų parašų, iš kurių virš šimto pasirašiusių jau turėjo konkrečius planus veiklai šiame komplekse. Bendradarbiaujant su savivaldybe buvo sukurta įveiklinimo koncepcija, įvyko daug susitikimų su miesto valdžios atstovais – ir galiausiai, po metų atkaklaus darbo – miesto tarybos posėdyje buvo priimtas palankus tarybos sprendimas: perimti pastatą miesto žinion ir pritarti jo meninio įveiklinimo koncepcijai. Neabejotinai prie apsisprendimo prisidėjo pozityvus kultūros sostinės renginių fonas – ir politikai, ir miestiečiai pamatė ir suprato, kad į kultūrą verta investuoti, nes jinai atneša ne tik pridėtinę kultūrinę kokybę, bet ir ekonominę naudą. Daug kas netikėjo, kad mūsų idėja sulauks miesto valdžios pritarimo, bet laikas parodė: jeigu tiki tuo, ką darai, jeigu kryptingai dirbi su bendraminčiais ir su institucijomis, jeigu su valdininkais ieškai dialogo o ne konflikto, galima šį bei tą nuveikti. Todėl visai miesto tarybai, kultūros skyriaus darbuotojams ir ypač Klaipėdos miesto merui Vytautui Grubliauskui visos iniciatyvinės grupės vardu norime padėkoti už palaikymą ir tikėjimą, kad mūsų idėja yra prasminga ir bus realizuojama.

Atviras kultūrinis traukos centras: Idėja, vizija ir tikslai

Mūsų vizija remiasi į vieną pamatinę prielaidą: joks modernus šiuolaikinis miestas, siekiantis ekonominės plėtros ir augimo, negali egzistuoti be gyvybingo aukšto lygio kultūrinio gyvenimo. Klaipėda, lyginant su Vilniumi ir Kaunu, smarkiai atsilieka ne tik gyventojų skaičiumi, kuris ir toliau mažėja, bet kultūrinio potencialo, ypač jauno, nykimu. Atsiranda vis didesnė praraja tarp miesto ekonominio augimo planavimo ir jo kultūrinės plėtros. Reikia suvokti, ekonomika be kultūros negalės pilnai išnaudoti savo potencialo. Anot kultūros poveikį šalies gerovei tyrinėjusios ekonomistės Margaritos Starkevičiūtės, svarbiausia suvokti, kad „ekonomikos sėkmę daugiausia lemia visuomenės bendras kultūros lygis“. Todėl mūsų multikultūrinio centro vizija yra neatsiejama bendro miesto vystymosi dalis.

Kalbant konkrečiai, tai buvusio policijos pastato kultūrinio įveiklinimo idėja gimė iš situacijos, kurią apsprendė trys faktoriai: duotybė, poreikis ir galimybė. Trumpai apie poreikį: kultūrinis potencialas mieste stagnuoja, jauni talentai nuteka, jaunimas vis labiau okupuojamas vartotojiškumo, aukštosios Klaipėdos mokyklos vis labiau krypsta į techninius mokslus, menus ir humanitariką paliekant merdėti. Problemos įvardintos ilgalaikėje miesto kultūros strategijoje, taip pat numatytas priemonių paketas joms spręsti. Paaiškėjo, kad strategijoje keliami tikslai su mažiausiomis sąnaudomis ir didžiausiu „efektu“ gali būti realizuoti būtent buvusiame policijos pastate: nereikėtų kurti daug kainuojančios naujos infrastruktūros, o tuo pačiu miestui butų atvertas analogų neturintis istorinis objektas, neabejotinai virsiantis miestiečių ir turistų traukos centru. Kitas faktorius – tai apverktinos Klaipėdos menininkų kūrybos sąlygos, lydinčios kūrėjus jau ne vienerius metus: menininkams verkiant reikėjo erdvių, kur jie galėtų palankiomis sąlygomis kurti ir savo kūrybą pristatyti visuomenei, o čia šalia senamiesčio, pačiame miesto centre stovėjo apleistas pastatas. Taigi, viskas atitiko – poreikis, duotybė, galimybė ir ilgalaikiai tikslai – tereikėjo šiuos komponentus sujungti į visumą ir idėja įgavo realius kontūrus.

Remdamiesi kitų pažangių miestų – Talino, Leipzigo, Helsinkio ir kt. pavyzdžiais, kur panašios idėjos buvo sėkmingai įgyvendintos, pritaikant senus, funkcijų nebeatliekančius objektus kultūrai, pradėjome ir mes vystyti savo įveiklinimo koncepciją. Taigi, kalbant konkrečiau, kas numatoma ten daryti?

Numatomą įveiklinti kompleksą sudaro keletas skirtingų pastatų: pagrindiniai rūmai, priestatas ir jau sovietmečiu pastatyta sporto salė. Prie komplekso priklauso ir garažai, tačiau pagal šiuolaikinį statybų reglamentą greičiausiai juos reikės nugriauti ir įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Buvusioje sporto salėje galima įrengti multifunkcinę renginių erdvę – tokios Klaipėdoje, ypač jaunimui, labai trūksta. Čia galėtų vykti labai skirtingi projektai – nuo parodų, mugių iki alternatyvios muzikos koncertų, eksperimentinių projektų. Rūsiuose, kuriuose buvo kalėjimo kameros ir kurie gana gerai išsilaikę, planuojama įrengti interaktyvų šiuolaikinį laiko muziejų: bendradarbiaujant su giminingu laiko muziejumi Vokietijoje, kartu su žinomais menininkais, taikant šiuolaikines technologijas ir išnaudojant unikalias erdves, pritraukiant europinius ir kitus kultūros finansavimo fondus galima sukurti unikalų meninį-eksperimentinį reiškinį, kuris leistų naujai suvokti ir patirtį laiko fenomenus. Toks muziejus, sukūrus skirtingas pristatymo programas, būtų įdomus ir vaikams, ir jaunimui, ir suaugusiems. Visas pirmas aukštas, kaip ir pastato rūsiai, turėtų būti atviri ir lankomi svečių: keletas meno galerijų, skirtų keičiamoms ekspozicijoms ir meno darbų pardavimui, miesto menininkų muziejus, svarstoma galimybė įkurti ir šio pastato istorijai skirtą nedidelę erdvę – vokiečių turistus tai turėtų sudominti. Tokia vieta, ko gero, negali apsieiti be originalaus restorano, muzikinių klubų. Pirmame ir antrame aukštuose numatytos kūrybinės dailės, šokio ir teatro laboratorijos – erdvės, kuriose turėtų dirbti ir repetuoti profesionalai, taip pat bus vedami kursai visiems norintiems susipažinti su kūryba. Atskiro dėmesio nusipelno talentingas jaunimas, nes jo nutekėjimas, kaip minėta, yra viena skaudžiausių miesto problemų. Komplekse ruošiamasi įkurti jaunimo kultūrinių iniciatyvų inkubatorių, savo vietos šiuose namuose ieško įvairios kūrybinio jaunimo grupės. Numatomas įkurdinti ir Klaipėdoje labai reikalingas kultūros vadybos konsultavimo bei ugdymo centras. Komplekso priestate, kurioje dar vokiečių laikais buvo įkurti teismo rūmų darbuotojų butai, planuojama įrengti rezidencijas atvykstantiems menininkams. Dalis ploto numatoma nuomoti verslui, sinergiškai bendradarbiaujančiam su meninėmis veiklomis – ten galėtų įsikurti nebrangus, bet išskirtinis hostelis, minėti restoranai, autorinių darbų parduotuvėlės ir kt., - svarbiausia, kad kultūrinė ir komercinė veikla viena kitą papildytų ir būtų abipusiai naudinga. Iš tiesų jau egzistuoja gana detaliai išvystyta įveiklinimo koncepcija – kur kokiose erdvėse kas galėtų įsikurti – per daug vietos užimtų ją išsamiai pristatyti. Kita vertus, šie planai dar jokiu būdu negalutiniai, jie dar bus tobulinami, vystomi, tad gali dar kai kas ir keistis, visi pasiūlymai, kurie gali prasmingai prisidėti prie numatytos koncepcijos, yra laukiami ir bus svarstomi. Svarbu nenukrypti nuo išvardintų principinių nuostatų: geriausios sąlygos menininkams kurti, atviros lankymui kultūrinės erdvės ir sinergija su verslu. Akcentuoti norėtųsi ir tai, kad vienas svarbiausių mūsų tikslų – kad šiame komplekse burtųsi atvira kūrybinė bendruomenė, kurią vienytų ne pelno troškimas ar vartotojiški interesai, bet tikras, nuoširdus žmogiškas bendravimas ir atvirumas naujoms idėjoms. Šis objektas turėtų tapti atviru kultūriniu reiškiniu, ne tik kuriančiu sąlygas miesto ir regiono kultūros vystymuisi, bet ir gerinančiu miesto socialinį mikroklimatą, pritraukiančiu gabaus jaunimo tiek studijuoti, tiek kurti ir pasilikti mieste. Neabejotinai tai suaktyvins ir turizmą, gerins miesto įvaizdį, generuos pajamas bei prisidės prie ekonominio miesto augimo ir apskritai gyvenimo kokybės mieste gerinimo.

Abejonės: dar vienas Kultūros Fabrikas?

Vienas opiausių klausimų, išsakomų tai šen, tai ten, yra šios naujos idėjos tapatinimas su Kultūros fabriku. Vieną kartą reikia aiškiai ir garsiai pasakyti, kad išgirstų visi – Kultūros fabriką valdo ne kultūra, o verslas. (Kepa: Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra). Šios agentūros veiklos principai ir tikslai iš esmės kiti, nei kultūros. Žinoma, Fabrike kartais parodomi filmai ar spektakliai, įvyksta koks nors kultūrinis renginys. Tačiau esminė ten vykstančių visų renginių sąlyga – jie turi nešti pelną, todėl Fabriko veiklos tikslai ir sėkmės vertinimo kriterijai – visiškai kiti, negu meno ir kultūros. Nei menas, nei kultūra tiesiogiai nesiekia pelno – bet atneša kitokią naudą: jie ugdo žmogų, jo vidinį pasaulį, teikia estetinį pasitenkinimą, lavina kritinį mąstymą, bendruomeniškumą, atsakomybę ir tt., ir tai nešą pinigais nepamatuojamą naudą visuomenei. Reikia pripažinti, planavimo stadijoje buvo minčių, esą ten galėtų įsikurti menai, tačiau prasidėjus darbams ir valdymą perėmus Kepai buvo tiesiai pasakyta, kad grynųjų menų čia nebus. Todėl Fabrike nei erdvės, nei nuomos kainos nepritaikytos kūrėjams – ten veikiau vieta, kur galima parduoti produktą (tame tarpe ir meninį), išnuomoti biurą startuoliams ar kūrybinėms industrijoms ir tt. Bet problema ta, kad daug kam Kultūros Fabrikas asocijuojasi su kultūra ir menais, todėl išgirdę apie buvusio policijos pastato įveiklinimo koncepciją, nežinodami tiesos, suskumba priekaištauti, esą, kam jums dar vieno pastato, kai nesusitvarkote su jau esamu. Tačiau būtent tame ir problema, kad ten nesusitvarko ne menininkai ar kultūrininkai, o verslas. Mūsų nuomone, viena iš priežasčių, kodėl fabriko veikla „buksuoja“ yra ta, kad verslumas, kaip naiviai tikimasi, be atitinkamo kultūrinio lygmens negali tapti gerovės kilimo priežastimi. Tiek pasaulinė praktika, tiek moksliniai tyrimai patvirtina, kad pirmiau turi atsirasti kultūrinis pagrindas, vertybėmis pagrįstas mentalitetas, sukuriantis sąlygas darniai ir sąžiningai verslo plėtrai, tik tada verslas gali tapti visuomenės gerovės pamatu. Tad jeigu eitume tuo pačiu keliu, kokiu buvo nueita su Fabriku – pakartotume tas pačias klaidas ir turėtume tas pačias, tik gerokai didesnio mąsto problemas.

Kas nutiko su Vydūnke?

Teko girdėti iš kai kurių politikų ir tokių priekaištų: menininkams jau buvo atiduoda Vydūnkė (buvusi Vydūno gimnazija), ir kas iš viso to gavosi? Iš tiesų, pradžioje šios avarinės būklės pastatas buvo atiduotos menininkų dirbtuvėms, jie jau buvo pradėję kurtis, daugelis remontavosi patalpas, tačiau gavosi taip, kad miestas nusprendė šį pastatą pagal panaudos sutartį atiduoti Klaipėdoje įsikūrusiam Vilniaus dailės akademijos filialui, ji čia ir tvarkosi, kiek išgali, tuo tarpu miestas finansiškai prie patalpų remonto ar išlaikymo neprisidėjo. Akademijai tai geras sprendimas, jai tikrai reikėjo naujų patalpų, tačiau menininkams, nepaisant jau idėtų lėšų į remontus, teko išsikraustyti ir ieškotis prieglobsčio kitur. Beje, menininkų benamystė jau gana įsisenėjusi problema Klaipėdoje, galima sakyti, ji beveik tapusi norma: buvo Prieplauka, Darželis, Gliuknamis, Fanierkė, Menų dokas, Vydūnkė, Menų valgykla, turėjo būti Kultūros Fabrikas - iš visur menininkai turėjo išsikraustyti arba buvo išprašyti. Regis, miesto valdžia pradeda suprasti akivaizdžią tiesą, kad toks elgesys su kultūros kūrėjais žlugdo pačią kultūrą. Menininkui dirbtuvės - šventa vieta: jeigu jis kuriasi ir nežino, ar po metų nebus išmestas į gatvę, apie kokią kūrybą gali būti kalba? Kad tai skaudi problema, parodė neseniai įsikūrusi Fab Room kūrėjų bendruomenė, kai per trumpą laiką buvo užimtos visos patalpos, nes buvo pasiūlytos palankios patalpų nuomos sąlygos. Tačiau šito tikrai nepakanka. Būtent buvusio policijos pastato įveiklinimas šią problemą galėtų ir turėtų išspręsti, kad menininkai ten jaustųsi saugiai ir galėtų susikurti optimalias sąlygas kūrybai, kad galų gale turėtų savo „namus“, į kuriuos galėtų pasikviesti ir žiūrovą.

Menininkai – išlaikytiniai?

Dar viena kartais pasigirstanti nuomonė: kodėl menininkai turi būti išlaikytiniais? Kuo jie geresni už kitus, kurie patys turi susikurti savo veiklos sąlygas? Atsakome: niekas nesiruošia menininkų išlaikyti. Buvusiame policijos pastate už savo dirbtuvių išlaikymą jie turės susimokėti patys, tai turėtų atitiktų nuomojamo ploto išlaikymo savikainą. Bendras siekis pastatuose įdiegti pažangiausias ir ekonomiškiausias technologijas, kad išlaikymo kaštai būtų minimalūs. Taip pat prie savo patalpų-dirbtuvių įrengimo jie irgi turės prisidėti patys. Finansuoti numatoma tik bendrus remonto darbus (stogas, langai, durys), bendro naudojimo patalpas, taip pat komunikacijų ir infrastruktūros sutvarkymą. Taigi, finansuojama bus tik tai, ką bet kuriuo atveju, nesvarbu, kokioms reikmėms bus naudojami pastatai, reikėtų padaryti. Todėl mitas, esą, menininkas čia bus išlaikytinis, turi būti paneigtas: ką jis čia gaus - tai priimtinas sąlygas kūrybai, už kurią viena ar kita forma turės atsiskaityti visuomenei.

Investicijos į kultūrinį objektą – pinigų švaistymas?

Kartais abejojama, ar nebus išmesti pinigai vėjais, įsigijus tokį pastatą ir atidavus jį kultūrai ir menui. Šio klausimo jokiu būdu negalime apeiti, nes iš tiesų pretenduojant į biudžeto lėšas reikia aiškių argumentuotų atsakymų, kokia iš to nauda miestui ir miestiečiams. Tačiau jei jau kalbame apie pinigus, užbėgant už akių iš karto reikia akcentuoti, kad nenumatoma visų kaštų krauti vienai savivaldybei. Taip pat reikia pridurti, kad kartais minima suma – dešimt mln. eurų - yra labiau sąlyginė ir preliminari, nes remiasi dar rezidavusios šiame pastate policijos administracijos paskaičiavimais – kiek reikėtų investuoti į avarinį pastatą lėšų, kad sukurti šiuolaikinius poreikius atitinkančias policijos darbo sąlygas. Visiškai suprantama, kad įvardinta suma pagrįsta kitokiais reikalavimais, kurių neturi meno žmonės. Euroremontais išblizgintos patalpos – tikrai ne menininkų prioretas, jiems daug svarbiau išsaugoti autentišką dvasią per daug nieko nekeičiant, investuojant tik į tai, kas būtiniausia, be ko pastatas negali būti eksplotuojamas. Antra, toks kultūrinio paveldo objektas gali pretenduoti į europinių fondų lėšas ir gauti nemenką paramą. Trečia, šio komplekso įveiklinimo koncepcija numato apie trečdalį erdvių skirti atviriems visuomenei meniniams projektams ir veikloms, o jų realizavimui bus rašomi projektai į Lietuvos kultūros tarybą finansavimui gauti. Galiausiai tiek kultūrininkai, tiek savivaldybė suvokia, kad be verslo paramos ir investicijų šis objektas vargiai išsiverstų: apie trečdalis erdvių numatoma išnuomoti verslui, o gautos pajamos iš nuomos padėtų padengti viso komplekso išlaikymo kaštus. Svarbu, kad įsikūręs verslas derėtų prie bendros koncepcijos ir kultūros atžvilgiu vieni kitus papildytų. Todėl mėgstantiems teisuoliškai papostringauti apie neracionaliai švaistomas biudžeto lėšas reikia aiškiai pasakyti: savivaldybės skiriamų pinigų dalis nebus tokia jau didelė, pagrindinė jos investicija bus į dalinį pastato remontą (ir tai ne visą, nes dalį numatoma išnuomoti verslui, kuris turės prisidėti prie remonto), kurį – ir tai reikia labai aiškiai pasakyti – būtų reikėję ir taip atlikti, jei miestas nenorėtų gauti „dovanų“ dar vieno vaiduoklio istorinėje, svečiams ir turistams matomoje miesto dalyje.

Ar kultūra atsiperka? Ir kaip tai pamatuojama?

Viena iš pagrindinių priežaščių, kodėl Lietuva Europos Sąjungoje „pirmauja“ pagal svarbiausius gyvenimo kokybės rodiklius, yra paprasta, bet skaudžias pasekmes turinti mąstymo klaida. Tai nuomonė, kad įmonių pelnai ir verslumas yra svarbiausia „gerėjančio“ gyvenimo prielaida. Kad patenkinus visus savo finansinius ir ekonominius poreikius galima kažką skirti ir kultūrai. Suprantama, kad be ekonomikos neegzistuoja ir biudžetas, galintis remti kultūrą. Bet kalba ne apie tai. Įsivaizduokime, kad tėvai augina vaiką mokydami visus veiksmus atlikti apskaičiavus, kokią piniginę naudą iš to jis gali turėti, tikėdami, kad tokiu būdu užtikrins jo gerovę ateityje. Suprantama, kad vaiko pasaulio suvokimas, taip pat santykiai su jį supančia aplinka vystysis būtent per tokį suvokimą: bet kokių veiksmų prasmė yra pinigais pamatuojama nauda. Ar kada nors ateis tas metas, kai jau suaugęs, turėdamas ir vartodamas viską, ką galima turėti ir vartoti, šis žmogus sustos ir sau pasakys: „na, dabar jau viską turiu, atėjo metas paskaityti Getę, pamatyti Luvrą ar išgirsti Bacho koncertą“. (apie šiuolaikinį meną tokiu atveju net ir kalbėti neverta). Suabejočiau, kad tai kada nors nutiks, nes jam tai tiesiog neįdomu, nes jis tame nemato naudos. Net jeigu ir nutartų prestižiškai pasikultūrinti – juk visi važiuoja į Luvrą pažiūrėti Monos Lizos, - klausimas, ką ten jis „pamatys“. Tačiau kur kas lengviau atsakomas klausimas, kas nutiks su tėvais, kai iš jų bus mažai naudos ar dargi jiems prireiks pinigus kainuojančio rūpesčio. Toks žmogus negalės pasielgti niekaip kitaip, kaip tik pagal jam įskiepytas vertybes. Tad greičiausiai paliegę tėveliai atsidurs senelių namuose, ir nebūtinai maloniausiuose, nes tokie juk daugiau kainuoja.

Įsitikinimas, kad pirmiau nauda ir pelnas, o po to jau kultūra, yra, kaip minėjau, viena iš mūsų skaudžiausių problemų priežasčių. Tą akivaizdžiai patvirtina faktas, kad nors ekonomika ir (neva) algos pastaruoju metu auga, tačiau socialinė ir ekonominė atskirtis didėja, emigracija nesiliauja, šalis skęsta korupcijoje ir rietenose. Kad sitaucija į gera gali keistis tik tuomet, kai pradėsime investuoti į kultūrą, patvirtina ir Estijos pavyzdys, kurios starto sąlygos atkūrus nepriklausomybę, lyginant su Lietuva buvo labai panašios. Tačiau estai suvokė, kad gerovės pagrindas – ne pelnas ir vartojimas, o švietimas ir kultūra. Galiausiai tą patį patvirtina ir mokslo studijos. O kad sprendimus priimantys politikai dažnai šito nesupranta – jau minėto pavyzdžio su klaidingu vaiko auklėjimu pasekmė. Šį uždarą ratą pralaušime tik tada, kai bus sudarytos realios sąlygos vystytis kultūrai.

Čia reikėtų patikslinti „kultūros“ sąvoką, nes dažnai ji vartojama labai išskydusiai ir skirtinga prasme. Kultūrą suprantu ne kaip pramogas ir laisvalaikį, proginius parodomuosius renginius ar šiaip vadinamąją popkultūrą, kuri pas mus klesti ir kuri taip pat yra reikalinga. (tokį kultūros supratimą didele dalimi ugdo ir žiniasklaida bei televizija) Kultūrą suprantu kaip nuolatinį, kasdieninį empatijos, universalių žmogiškų vertybių, kritinio ir estetinio mąstymo ugdymą, be kurių neįmanomi civilizuoti žmonių tarpusavio santykiai. Jei kūną maitina sveika mityba, o desertas – tik užsiskaninimui, tai panašiai yra ir su kultūra - sielos „mityba“: maitinama vien desertais – pramogine kultūra - siela apaugs taukais, taps abuoja, ligota ir nelaiminga. Todėl šiame kontekste kalbame apie nekomercinę ir nemasinę kultūrą, kurios tikslas – ne pelnas, bet estetinis ir vertybinis asmenybės ugdymas.

Ir tai atspindi būtent ne buhalteriniai skaičiavimai, o bendresni palyginimai ir investicijų proporcijų santykiai. Kodėl ištekliais turtingiausia pasaulio šalis Rusija yra viena skurdžiausių ir grėsmingiausių? Ir kodėl tokiais ištekliais nepasižyminčios šalys, kaip Suomija, Danija ar Švedija, gyvena nepalyginamai geriau? Nes minėtose šalyse iš esmės skiriasi kultūros lygis.

Reziumuodamas atsakymą į klausimą, ar kultūra „apsimoka“ ir kaip tai pamatuoti, pacituosiu Unesco ekspertą Charles Vallerand: „visuomenė investuoja į menininkus ne tam, kad uždirbtų, o tam, kad jie ją įkvėptų ir kurtų naują tapatybės viziją“. Gal suvokime pagaliau vieną elementarią tiesą: neinvestuodami į kultūrą, mes „investuojame“ į savo problemas, kurios kainuoja nepalyginamai daugiau.

Ar buvo kitas kelias? Kuo rizikuoja ir ką gali laimėti miestas?

Toliau diskutuojant klausimą, kiek racionalus miesto valdžios pasirinkimas įsigyti buvusį policijos pastatą ir perduoti jį kultūros reikmėms, pravartu priminti, kad šis istorinis objektas jau daugiau kaip du metus neturėjo savo šeimininko, kad jame siautėjo (ir vis dar tebesiautėja) benamiai ir vandalai, kad pastatai nyko akyse, ir joks verslas nenorėjo ten investuoti, nes buvo akivaizdu, kad investicijos neatsipirks. Pasvarstykime apie kitas galimybes. Viešbutis? Apsidairykime: aplinkui jų jau didžiulė koncentracija, stovi pustuščiai ir nepanašu, kad greitu laiku pasikeistų pasiūlos ir paklausos santykis. Biurai? Situacija panaši kaip su viešbučiais. Prabangūs butai? Paveldinis objekto statusas labai komplikuotų atitinkamus poreikius atliepiančių apartamentų įrengimą, be to, ekologinė situacija šioje miesto vietoje irgi neviliotų turtuolių: pagal aukštus gyvenimo kokybės standartus čia per daug triukšmo ir taršos. O gal dar vienas Kultūros Fabrikas su pelno siekiančiomis kūrybinėmis industrijomis ir prie kompiuterių sėdinčiais startuoliais? Bet ar kam nors būtų įdomu eiti pažiūrėti, kas ir kaip tokiame pastate sėdi prie stalo? Kokia iš to būtų nauda miesto kultūrai, bendruomenei ir turistams? Kokią pridėtinę kultūrinę vertę tai galėtų sukurti, išskyrus savo paties verslo plėtojimą? Tokių įstaigų veiklai visiškai nereikalinga nei išskirtinė pastato lokacija, nei architektūrinis išskirtinumas, nei meninė-kultūrinė objekto vertė, nes jos šių faktorių ne tik neišnaudoja, bet juos „uždaro“, nes neleidžia pasinaudoti kitiems. Kita vertus, nepamirškime, tokioms veikloms Klaipėdoje jau skirtos brangios ir tik pusiau išnaudojamos Kultūros Fabriko erdvės, tad logiška būtų pirmiausia ten įgyvendinti savo sumanymus. Tad kultūrinio įveiklinimo koncepcijai alternatyvų, kurios būtų naudingos miestui, nėra. Tačiau yra saugiklis tuo atveju, jeigu šis projektas nepasiteisintų: savivaldybė galės panaudoti kitaip, nieko neprarandant.

Objekto istorinė reikšmė ir miesto tapatybė

Esama dar vieno svarbaus aspekto, apie kurį reikia tarti keletą žodžių. Kiekvienas miestas turi savo veidą, savo tapatybę, kuri susideda iš architektūros, tai vietai būdingų gamtinių sąlygų, miesto istorijos ir miestiečių, gyvenančių tame mieste kultūrinės savasties, jų elgsenos tradicijų ir įpročių, bendriausia prasme kalbant - iš santykio su miesto erdve ir laiku. Klaipėda, kaip žinome, išgyveno labai sudėtingą istoriją, per XX a. čia penkis kartus keitėsi valdžios ir santvarkos, o po karo visi vietiniai gyventojai pasitraukė ir atsikėlė nauji. Ta prasme Klaipėdos miesto kaip materialaus paveldo, su savo erdvės ir urbanistinės struktūros architektonika, tapatybė negali visiškai sutapti su šioje erdvėje gyvenančių miestiečių tapatybe, nes stinga istorinės atminties „nešėjų“, besitapatinančių su aplinka. Tai gali pasireikšti labai įvairiai, o bendriausia prasme – tai „namų jausmo“ stoka, kuri neleidžia pilnai tapatintis su aplinka, prisiimti atsakomybę už mieste vykstančius procesus, suvokiant juos kaip „savo namų“ reikalus. Kalbant apie miesto tapatumą išreiškiančius architektūrinius objektus nesunku pastebėti, kad labiausiai šiaurietišką pajūrio charakterį ir vokiškosios Klaipėdos laikotarpį atspindi būtent raudonų plytų su neogotikos elementais XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios pastatai, o tokių Klaipėdoje teturime, deja, vos keturis: tai buvusios kareivinės, (dabar universiteto miestelis), pedagoginio fakukteto pastatas šalia stoties, senasis paštas liepų gatvėje ir buvęs policijos pastatas Jūros 1, apie kurį ir kalbame. Savaip ironiška, o gal ir dramatiška, kad nei vienas iš šių miesto charakterį ir tapatumą išreiškiančių pastatų nepriklauso miestui: du objektai, kur įsikūręs universitetas, yra švietimo ministerijos žinioje, centrinis paštas – irgi numatomas parduoti, ir tik buvęs policijos pastatas, po miesto tarybos pritarimo įveiklinimo koncepcijai, naujausiu vyriausybės sprendimu turi pereiti miesto žinion, įkeičiant adekvačios vertės nekilnojamą turtą valstybei. Nepaprastai svarbu, kad toks objektas ne tik pereitų miesto nuosavybėn, bet ir taptų miestiečių lankoma vieta ir turistų traukos objektu: būtent tokie istorinę aurą išsaugoję pastatai, reprezentuojantys miesto tapatybę, yra vieta, kurioje užsimezga santykiai su „svetima“ miesto istorijos dalimi, nejučia ją prisijaukinant ir paverčiant „sava“. Universitetas, deja, nėra tokia vieta, nes čia lankosi tik studentai; kita vertus, vis labiau neaišku, kas laukia Klaipėdos universiteto ir jo pastatų, žvelgiant į dabartines aukštojo mokslo reformas ir tendencijas. Senasis paštas optimizuoja savo veiklą, jo likimas irgi neaiškus. Todėl jeigu buvęs policijos pastatas atvertų savo erdves miestiečiams, taptų patrauklia vieta miesto svečiams, sukurtų kultūrinių veiklų židinį, laimėtų visi – tiek miestas, susitvarkęs su savo unikaliu paveldu, tiek miesto menininkų bendruomenė, pagaliau galintys kurti normaliomis sąlygomis, tiek miestiečiai, prisijaukinę dalį buvusios miesto istorijos ir taip dar labiau pasijutę Klaipėdoje kaip savo namuose, tiek ir miesto įvaizdis, liudijantis turistams ir svečiams, kad šiame mieste gerbiama istorinė atmintis ir suvokiama kultūros reikšmė, ir kad jo laukia gera ateitis.