2021 m. sausio 17 d. 10:25 val., sekmadienis

ve  >  Žinios  >  Kultūra  >  Kultūra

Kultūra

Apie mirties dievus, deives ir diedų duoną

Apie mirties dievus, deives ir diedų duoną nuotrauka, foto

Prūsų aukščiausių dievų trejybė, pavaizduota Simono Grunau kronikoje. Iš kairės: Patulas, Perkūnas ir Patrimpas.

Reklama

Vėlinės - svarbi pagoniška rudens šventė. Baltų gentys tikėjo, kad žmogui mirus jo vėlė atsiskiria nuo kūno, tačiau niekur toli neiškeliauja, o tamsų, niūrų ir šaltą rudenį ji lanko gyvuosius, su jais bendrauja. Senovėje visą lapkričio mėnesį žmonės vadino vėlių mėnesiu. Pagerbdami mirusiųjų protėvių atminimą, visą lapkričio mėnesį "Kultūros uoste" publikuosime straipsnius, skirtus Vėlinių tematikai.

Su Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, etnologu dr. prof. Rimantu Balsiu kalbamės apie baltų mirties dievus, deives ir dievybes.

"Nuo seniausių laikų buvo tikima, kad žmogaus gyvybė, sveikata ir mirtis yra dievų valioje. Skirtingų laikotarpių rašytiniuose šaltiniuose galime suskaičiuoti apie dešimt su mirtimi susijusių dievų, dievybių arba mitinių būtybių, kuriais tikėjo baltų gentys. Ir tai dar ne viskas, nes aukščiausiųjų dievų funkcijos buvo labai plačios, tarp jų kuruojamų sričių buvo ir mirties, sveikatos dalykai. Tai patvirtina aukojimai jiems ir maldos, prašant "užlaikyti sveikatoje", - sakė pašnekovas.

Kuris iš tų daugiau kaip dešimties dievų buvo svarbiausias?

Tiesiogiai su mirtimi susijęs ir gausiai aprašytas dievas buvo Patulas. Tai vienas iš trijų aukščiausių prūsų garbintų dievų. Perkūnas buvo atsakingas už dangaus sferą, Patrimpas - žemės, o Patului priklausė požemis, jis buvo laikomas mirusiųjų dievu.

Reklama

Simono Grunau kronikoje rašoma, kad Patulas buvo labai baisios išvaizdos, rūstus, apsigaubęs balta marška, o veidas jo kaip numirėlio. Jį reprezentuojantys simboliai buvo arklio, karvės arba žmogaus kaukolė. Mirties dievui svarbu aukoti kraujo auką. Jeigu neaukosi, jis pats ateis jos pasiimti.

Tad visiems mirties dievams, o taip pat ir mirusiems protėviams, kad ir kur jie reziduotų: danguje, ant kalno, žemėje ar po žeme, buvo aukojamos aukos. Jų rezidavimo vieta priklausė nuo laidojimo tradicijos: jei mirusysis laidojamas į žemę - tai jis ten ir lieka, jei sudeginamas - tai pakyla ant kalno arba iki dangaus.

Pažymėtina, kad mirusiųjų protėvių galia prilygo dievams, kurie globojo anapusinį pasaulį, nes ir vieniems, ir kitiems būdavo aukojama ta pačia intencija - siekiant sulaukti jų paramos, arba kad jie būtų ramūs ir nekerštautų, nieko blogo nedarytų. Sudievinti mirusius protėvius buvo būdinga kone visoms pasaulio tautoms. Tai svarbus žemdirbio pasaulėvokos momentas.

Žemdirbys pavasarį sėja į žemę grūdą. Ten pat jis užkasa ir savo mirusį gentainį. Vadinasi, ir grūdas, ir mirusysis yra po žeme. Logiška, kad jie turi kontaktą ir daro įtaką vienas kitam. Todėl jiems abiem yra didelė pagarba.

Nepamirškime, kad dauguma pasaulio tautų turi mitus, kad žmogus kilęs iš žemės, labai maža dalis tautų žmogų kildina iš vandens. Lietuvių kalboje "žemė" ir "žmogus" yra giminingi žodžiai, taip pat ir lotynų kalboje "homos" ir "humus".

Žemė yra žmonių maitintoja. Tikėta, kad į žemę palaidotas mirusysis, veikiant regeneruojančioms jėgoms iš jos sugrįš taip, kaip augalu sugrįžta sėkla pasėta.

Reklama

Mirusių protėvių kultas labai gražiai yra atspindėtas Bychovco kronikoje, vadinamajame Lietuvos metraštyje. Tai XVI a. vid. šaltinis, kuriame sakoma, kad mirusiems protėviams jų palaidojimo vietoje buvo statomi stabai ir jie garbinami kaip dievai. Aprašytas Pajautos, Kukovaičio, Kerniaus stabas. Jono Lasickio veikale apie žemaičių dievus minimi kilmingųjų šeimų dievai taip pat yra sudievinti mirusieji protėviai, nes turi pavardes.

Į dievus ir į mirusiuosius protėvius būtinai buvo kreipiamasi ir jiems aukojama bent du kartus per metus: pavasarį, prieš sėją, ir rudenį, kai nuimamas derlius. Pavasarį buvo prašoma jų palankumo, kad derlius užaugtų, kad jo nesunaikintų ledai, vėtros, kad sausra neišdegintų, o rudenį dėkojama už derlių arba prašoma malonės, jeigu derlius buvo menkas.

Aukojimo tradicija mirusiems protėviams išliko iki pat XIX a. Tai rodo, kokia svarbi ji buvo žmonėms.

Tiesa, tradicijos pavidalas istorijos tėkmėje kito. Ankstyvuoju laikotarpiu buvo aukojamas gyvūnas palaidojimo vietose, vėliau ant kapo atnešama tik maisto dalis. Ilgiausiai ši tradicija išliko Aukštaitijoje ir buvo vadinama diedų duona arba elgetų duona. Būdavo specialiai kepama duona ir išvežama į šventorių elgetoms, kad jie pasimelstų už mirusius protėvius. Elgeta buvo pasirinktas kaip tarpininkas tarp šio ir ano pasaulio, mediumas.

Ar mirties dievų panteone buvo deivių? Gal tai Giltinė?

Tas pats J. Lasickis mini deivę Velioną. Sakoma, kad Veliona yra vėlių deivė, kuri pagerbiama aukomis rudenį, kai švenčiamos Ilgės. Apie Velionos funkcijas kalba ir jos vardo daryba. Nors yra ir abejojančių jos autentiškumu.

Reklama

Giltinė atsirado gana vėlai, tik XVII a. pab. žodynuose pirmą kartą paminimas jos vardas. Aprašė giltinę ir Matas Pretorijus. Teigiama, kad ji nėra savarankiška dievybė, tik mirties dievo pasiuntinė įvykdyti mirties aktą. Pažymėtina, kad giltinė turi daug tarpkultūrinių elementų: pradedant jos įvaizdžiu, baigiant sklaida folkloro tekstuose ir kalendorinėse šventėse.

Giltinė visur vaizduojama kaip moteris su dalgiu rankose, apsigaubusi balta drobule. Tokia, kaip Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Toks giltinės pavidalas jau viduramžiais figūravo Vakarų Europos tapytojų darbuose. Manau, kad į mūsų kraštus giltinės įvaizdis atėjo ir pasklido su krikščionybe.

Paminėjote aukas mirusiųjų dievams ir protėviams. Kokius dar ritualus jų garbei žmonės atlikdavo?

J. Lasickis yra gražiai aprašęs, kaip gyvieji mirusiuosius protėvius per Vėlines, kurios Žemaitijoje buvo vadinamos Ilgėmis, kviesdavo į pirtį. Protėviai į pirtį buvo kviečiami ne tik nusimaudyti, bet ir pasivaišinti. Kiek mirusiųjų kviečiama, tiek buvo sustatoma kėdžių, padedama švarių rankšluosčių, marškinių, stalas būdavo apkraunamas valgiais ir gėrimais. Praėjus trim dienom, žmonės vėleles maloniai išprašydavo. Ši tradicija gyvavo iki pat XX a. pradžios.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kultūra

"Aš čia labai laiminga. Stengiuosi neatsilikti nuo kolegų. Žinau, kad išėjusi labai...

Choro artistė Danutė Skurdauskytė: "Kur dar tiek visko išbandyti?" nuotrauka, foto

Besibaigiant ekspedicijai „Gyvos krosnys“ Klaipėdos universiteto koklių ir krosnių tyrinėtoja dr. Raimonda...

Karantinas ekspedicijai nesutrukdė - surinkta per 100 krosnių vaizdų nuotrauka, foto

Kiekviena tauta, giminė ar net šeima Kalėdas ir jų šventimą supranta ...

Kalėdų šventimas ir tradicijos skirtingose kultūrose nuotrauka, foto

Tikrai būtų sudėtinga atsekti žodžio žiema kilmę. Tačiau atsivertę didįjį ...

Apie ką kalba žiema? nuotrauka, foto

Pandemija dukart sumažino besikeliančiųjų į Kuršių neriją srautą nuotrauka, foto

Klaipėda, Keleivius ir automobilius per Kuršių marias keliančios Smiltynės perkėlos vadovas teigia,...

Ištyrus 5428 ėminius, 836 nauji koronaviruso atvejai nuotrauka, foto

COVID-19, Per praėjusią parą patvirtintų naujų atvejų konkretiems žmonėms skaičius: 836

Gyvenimas pro langą: Nuo Sibiro platybių iki Marakešo nuotrauka, foto

Gyvenimas pro langą, 135 - oji istorija, sausio 17, sekmadienisNa, atrodo, daugelis, troškę sniegų...

Pradedamas pakartotinis pirmą kartą paskiepytųjų vakcinavimas nuo COVID-19 nuotrauka, foto

Sveikata, Sekmadienį pradedamas pakartotinis vakcinavimas nuo COVID-19 tiems asmenims, kurie buvo paskiepyti...

COVID-19, Paskelbta prieš 40 min.

Gyvenimas pro langą, Paskelbta prieš 40 min.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...