"Suokalbio antologija" - skola audringai jaunystei

"Suokalbio antologija" - skola audringai jaunystei

Po ilgos ilgos pertraukos kino kūrėjas Artūras Jevdokimovas prabilo nauju filmu. 2015-aisiais pasirodė nauja dokumentinė juosta "Suokalbio antologija" apie kultinę Vilniaus kavinę "Suokalbis" ir apie bohemišką alkoholio garuose bei tabako dūmuose paskendusį bendruomeniškumą, apie laikmetį, į kurį niekada nesugrįšime.

1995-1996 metais kultinės Vilniaus kavinės "Suokalbis" spindesys jau blanko, tačiau joje vis dar rinkdavosi menininkai - skirtingo amžiaus, pripažinti ir nežinomi, studentai ir, žinoma, eiliniai užklydėliai. Nuorūkos virto per peleninių kraštus, padavėjai nespėdavo keisti butelių, audringos diskusijos ir šokiai kartais trukdavo iki paryčių.

Koks buvo filme "Suokalbis" užfiksuotas laikmetis, kaip jis atrodo iš keleto dešimtmečių perspektyvos, kalbamės su Artūru Jevdokimovu.

Ar tokia bohema, kokia linksmindavosi "Suokalbyje" arba "Bohemoje" Klaipėdoje, išnyko, ar tik paseno, ar jos atstovai tapo "normaliais"?

Ta bohema neabejotinai išnyko. Vieni numirė, kiti metė gerti, treti paseno. Dėl normalumo nežinau, man atrodo, kad "Suokalbyje" kažko ypatingai nenormalaus nebuvo. Taip mes gyvenom XX a. pabaigoje. O linksmybės buvo ir bus. Jei dabar pereisi penktadienio vakarą/naktį per Vilniaus barus ir klubus, rasi pašėlusiai besilinksminančią minią. Ir tos linksmybės bus žymiai aršesnės negu prieš 20 metų.

Kodėl ir kaip atsirado Jūsų gyvenime "Suokalbis"? Ar pats save priskirtumėt bohemai?

Tuo metu buvau jaunas režisierius ir pažinojau nemažai menininkų, Vilniaus bohemos atstovų. "Suokalbis" buvo viena iš keleto svarbiausių susitikimo vietų Vilniuje. Ir, žinoma, pats tada buvau nepėsčias "bohemščikas."

Jūsų filmografijoje - nuo 1990 iki 1997 m. šeši filmai. Po to dar buvo flmas 2004-aisiais. "Suokalbis" gimė po 11 metų pertraukos. Kodėl ši pertrauka atsirado?

Iš tikrųjų mano kūrybinė pertrauka tęsėsi žymiai ilgiau. Sakyčiau, kad tam tikru momentu pajutau, kad nebeturiu nei ką, nei kaip pasakyti kurdamas kiną, atsirado kitų darbų ir grįžti prie kino nebuvo nei valios, nei noro.

Po garsiojo Lietuvos rašytojų sąjungos baro uždarymo taip pat praėjo 8 metai...

Aš (o ir kiti filmavimo grupės nariai) labai įsijautėm į "Suokalbio" personažų vaidmenį. Filmavom 1995-1996 metais su operatorium Rimvydu Leipum sena sovietine kino kamera "Konvas" ant 35 mm kino juostos. Kai baigėsi pinigai ir kino juosta, peržiūrėjęs medžiagą nesupratau, ką man su ja daryti. Kuo toliau, tuo sunkiau buvo prie jos grįžti. Nustojau kurti filmus ir "Suokalbio" filmas pakibo lyg kažkokia beviltiška audringos jaunystės skola. Keletą kartų bandžiau montuoti, bet nieko neišėjo. Po beveik 20 metų supratau, kad jeigu noriu vėl šioje srityje ką nors daryti, turiu užbaigti filmą.

Kokia filmo idėja?

"Suokalbio antologija" - atsisveikinimas su tuo keistu laikmečių, kai ką tik iššokom iš Sovietų Sąjungos. Tai buvo begalinių galimybių ir didžiulių nusivylimų laikas. Vieni atlaikė maratoną, kiti, deja, ne.

Kaip filmo herojai iš šiandienos perspektyvos vertina "Suokalbio" reikšmę Vilnaus kultūriniam gyvenimui?

Herojai vertina tiek "Suokalbį", tiek tą laiką nevienareikšmiškai. Galima išgirsti nuomonę, kad ten rinkdavosi prasigėrę "degradai" ir padugnės, bet yra nuomonių, kad "Suokalbis" buvo unikalus ir nepakartojamas kultūros reiškinys. Aš linkęs prie antrosios nuomonės.

KADRAS iš filmo "Suokalbio antologija". Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Kai kurie tų įvykių dalyviai nelabai nori net prisiminti "Suokalbio" periodą. Tai geriausiai iliustruoja vieno iš jų pasakymas: "Aš tada dvi santuokas pragėriau." Nepaisant to, "Suokalbis" iš tikrųjų buvo tikras lobis pradedančiam menininkui, ypač rašytojui. Čia buvo galima susitikti, susipažinti ir pabendrauti su gyvaisiais klasikais, gauti užsakymą straipsniui, vertimui, recenzijai, duoti arba paimti interviu. Aš pats "Suokalbyje" susipažinau su klasikais, kuriuos žinojau tik iš vadovėlių. Šis filmas - tai atsisveikinimas ir su tais žmonėmis, kurie išėjo arba pasikeitė, su mumis pačiais, tokiais, kokie jau niekada nebebūsim.

Negaliu nepaklausti ir apie Kaipėdoje gimusį ir be ženklo išnykusį tarptautinį trumpametražių filmų festivalį "Tinklai". Kur ir kodėl jis dingo?

Manau, kad festivalis atliko savo misiją ir natūraliai pasibaigė. Kai jį pradėjom 1999 metais, Lietuvoje lietuviškas kinas buvo beveik niekur nerodomas, buvo tik pora kino festivalių, o ir tie Vilniuje. Įdomesnė ir retesnė užsienio produkcija irgi buvo plačiau demonstruojama tik Vilniuje negausių kino renginių metu. Maždaug prieš 5 metus man tapo aišku, kad reikia plėstis ar iš esmės keistis, bet tam nebebuvo nei pinigų, nei entuziazmo. Man tik gaila, kad po to Klaipėdoje taip ir neatsirado rimtesnio tarptautinio kino renginio, nes miestas tam labai tinka, geriausios "Tinklų" akimirkos prabėgo būtent Klaipėdoje, visi svečiai pabrėždavo, kad Klaipėdos žiūrovai yra vieni geriausių pasaulyje. Taigi, viskas dar prieš akis.

Informacija

Artūras Jevdokimovas studijavo TV režisūrą Lietuvos konservatorijoje, baigė Š. Rustaveli teatro ir kino institutą Tbilisyje. Stažavosi J. Meko filmų antologijos archyve Niujorke. Įkūrė Tarptautinį mažųjų kino formų festivalį "Tinklai" ir jam vadovavo. Sukūrė dokumentinių filmų, pasižyminčių gyvenimo stebėjimu, ironija.
Rinktinė filmografija: "Komplikuotas reikalas" (2004 m.), "Praėjusio filmo atminimui" (1997 m.), "Vienas klausimas" (1995 m.), "Tinklai" (1994 m.)

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder