„Nepaisant to, kad estai, priešingai, nei lietuviai ar latviai, neturi kino įstatymo, o tai reiškia, valstybei neprivalu juo rūpintis, estų kinas gyvuoja puikiai, jų filmai pripažįstami, sulaukia didelio auditorijos susidomėjimo. Be to, Estijoje kinas kur kas geriau finansuojamas, nei Lietuvoje ar Latvijoje. O juk sukurti tikrai gerą filmą kartais neužtenka vien tik kūrybinės minties ir noro, dažniausiai reikia ir didelių resursų“, - pasakojo Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.
Rolandas Kvietkauskas. Džojos Barysaitės nuotr.
Tai, kad estų kinas, palyginti su Baltijos kaimynėmis, labiau puoselėjamas, turėjo progos įsitikinti ir 7-ojo tarptautinio „Baltijos bangos“ kino festivalio Nidoje lankytojai. Daugelį žiūrovų netikėtais novatoriškais vaizdo sprendimais ir menine įtaiga pribloškė debiutuojančio estų režisieriaus Martti Helde 2014 metais sukurta istorinė drama „Vėjų kryžkelėje“ („Risttuules“). Šis nespalvotas filmas paremtas tikrais laiškais ir dienoraščiu, kurį palėpėje pas tetą aptiko pats filmo režisierius. Filme pasakojama tikra jaunos moters Ernos ir jos vyro Gunaro tremties į Sibirą istorija: sutuoktiniai buvo atskirti, o nežmonišką badą ir pažeminimą Ernai padeda ištverti viltis susitikti vyrą, jam rašomi laiškai ir dienoraštis. Šie poetiški tekstai skamba už kadro, o ištįsęs laukimo laikas perteikiamas neįprastu vaizdiniu sprendimu – stop kadrais.
Neatsitiktinai festivalio „Baltijos banga“ uždarymui pasirinktas kitas vaidybinis estų filmas taip pat istorine tema – „1944-ieji“. Garsaus estų teatro režisieriaus Elmo Nuganeno šiemet sukurta karinė drama yra labiausiai žiūrima kino teatruose Estijoje. Daugybė šalių šį filmą jau nusipirko, kad galėtų parodyti kino teatruose arba per televiziją, tarp jų ir Latvija bei Lietuva, netrukus filmo premjera įvyks Suomijoje.
„Šis filmas pasakoja apie 1944 metų mūšius šiaurės rytų Estijoje, vietovėje netoli Rusijos sienos, vadinamoje Mėlynaisiais kalnais. Tai ypač skaudi tema estų tautai. Juk iš esmės tai buvo brolžudiški mūšiai, kovėsi brolis prieš brolį, sūnus prieš tėvą. Tokia kraupi situacija susidarė dėl to, kad traukdamasi nacių armija toje vietovėje paliko gintis estus, kurie buvo mobilizuoti į Trečiojo reicho karines pajėgas, o pulti šią vietovę Raudonoji armija įsakė taip pat estų kariams, kurie buvo mobilizuoti į jų armiją“, - pasakojo Estijos kinematografininkų sąjungos pirmininkė ir ilgametė prodiuserė Erika Laansalu. Nors filmo pastatymą rėmė Estijos kino institutas, Estijos gynybos ministerija bei karinės pajėgos, taip pat ir Suomija, tačiau finansavimo vis tiek pristigo. Erikos Laansalu teigimu, filmui atsirasti padėjo eiliniai Estijos piliečiai: šimtai jų plieskiant 30 laipsnių karščiui, ištisomis šeimomis su verkiančiais mažyliais be jokio atlygio sutiko filmuotis masinėse pabėgėlių scenose.
Erika Laansalu. Džojos Barysaitės nuotr.
Nors filmas labai palankiai įvertintas Estijoje bei užsienyje, laikomas vienu sėkmingiausių nacionalinių kino projektų, Estijos žiūrovai sukritikavo vieną filmo sceną, kuri esą neatitiko tikrovės: toje scenoje rodoma, kaip Raudonosios armijos kariai laidoja žuvusiuosius, o iš tiesų palaikų nelaidodavo, tiesiog sutraiškydavo tankais, pasakojo prodiuserė. „Nesinorėjo nieko apkaltinti tuo filmu, o tik parodyti karo beprasmiškumą. Be to, tie žmonės, kurie kovėsi vienoje ar kitoje pusėjo, neturėjo kito pasirinkimo. O kad filmas „1944-ieji“ atsiras, jau buvo aišku 2002-aisiais, kai teatro režisierius Elmo Nuganenas pastatė filmą apie pirmąjį pasaulinį karą „Vardai marmure“. Tai buvo pats populiariausias atkurtos nepriklausomos Estijos filmas, surinkęs daugiausiai žiūrovų šalies kino istorijoje“, - sakė Erika Laansalu. Akivaizdu, kad estų kino kūrėjams labai rūpi įamžinti skaudžiasius savo šalies istorijos momentus. Beje, pernai „Baltijos banga“ taip pat buvo uždaryta istorine drama, nufilmuota pagal garsųjį Sofi Oksanen romaną „Valymas“, kuriame analizuojamos tragiškos pokario pasekmės.
„Baltijos bangos“ gerbėjai taip pat galėjo mintimis nusikelti į savo paauglystę ir išgyventi pirmąją paauglišką meilę žiūrėdami režisierių Katrin ir Andres Maimiko romantinę dramą „Vyšnių tabakas“ (2014), apsilankyti Muhu saloje (dokumentinis filmas „Muhu salos moterys“, 2014, režisierė Kadriann Kibus), arba kartu su režisieriumi Heini Drui spręsti kosmoso ir pasaulio atsiradimo galvosūkius (dokumentinis filmas „Ieškant šviesos“, 2014.)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą