Studentės žūtis vis dar kupina mįslių

Pasigirdus skambučiui prie durų, Antanas Šakinis nudžiugo: iš Norvegijos kalnų, kur atliko praktiką, turėjo grįžti trečiakursė dukra, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentė, Rūta Šakinytė. Dar savo žūties išvakarėse ji mamai parašė žinutę, kad džiaugiasi pagaliau galėsianti paskanauti jos ruošiamų patiekalų. Tačiau... už durų stovėjo policijos pareigūnas. Jis pranešė, kad R.Šakinytė žuvo Norvegijoje, Hemsedalyje, nukritusi nuo stataus skardžio. Tragiškasis skambutis prie durų pasigirdo 2015 m. liepos 1 d.

Tačiau mergina nuo skardžio nukrito dar birželio 27 d. Kodėl tėvams iš karto nebuvo pranešta apie tragediją? Atsakymo nėra iki šiol. Juk apie tai žinojo ir praktikos vadovas Audrius Čečys, ir ten buvę studentai, ir Vilniaus universiteto vadovybė, galiausiai - Lietuvos ambasada Norvegijoje.

Universiteto vadovybės elgesys dar pirmomis dienomis po dukters žūties tėvus sukrėtė ir giliai įskaudino. Niekas, net bendrakursiai, kurie Rūtą pažinojo ir mėgo, nepaskambino, neužjautė. Į laidotuves iš universiteto neatėjo niekas, net gėlių neatsiuntė. Vienintelis kartas, kai universitetas pasiūlė savo „pagalbą“, tai siūlymas sumokėti už kapo duobės kasimą.

Seimo narys Tomas Tomilinas, į kurį kreipėsi A.Šakinis, savo atsakyme rašo, kad „VU praktikos atlikimo metu buvo atsakingas už į praktiką išsiųstus studentus“. Todėl universitetas turėjo pasirūpinti R.Šakinytės pargabenimu į Lietuvą. Jau nekalbant apie laidotuvių organizavimą. Nieko panašaus nebuvo daroma.

Keista ir tai, kad R.Šakinytės porininkas Daumantas Šorys keitė parodymus. Norvegijos policijai iš karto po įvykio tvirtinęs, kad jie ėjo naudodamiesi kompasu ir žemėlapiu, vėliau jau tvirtino neva žemėlapio jie nepasiėmę. Esą Rūta prieš išeinant į maršrutą sakiusi, kad žemėlapio nereikia, nes jis yra jos mobiliame telefone, be to, ji gerai žinanti vietovę.

Kaip paaiškinti tai, kad universiteto „atsirašinėjimuose“ teigiama, jog praktika buvusi mokomoji. Todėl esą nereikėję sudaryti su ja rašytinės sutarties. Tuo tarpu universiteto patvirtintuose dokumentuose aiškiai įrašyta, kad VI semestre atliekama praktika yra profesinė. Tuomet privalu sudaryti raštišką sutartį. Tuo metu studentai dirba savarankiškai, gavę tik praktikos vadovo pritarimą ir instrukcijas.

Dar daugiau, 2010 m. patvirtintose Saugos taisyklėse rašoma: „lipant naudoti alpinistinį inventorių - virves, kablius“. Nieko panašaus praktikantai neturėjo. Kaip neturėjo ir šalmų. O būtent šalmas gal būtų išgelbėjęs merginai gyvybę.

Liudininkas, R.Šakinytės porininkas, D.Šorys teigia, kad grįždami jie pakeitė maršrutą. Tačiau įvykio vietos apžiūros protokolo tyrimui pateiktoje medžiagoje to nėra. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pateiktos tik nuotraukos, kuriose užfiksuoti įvykio vietos ir kūno vaizdai. Nenustatyta nei tiksli kritimo vieta, nei kritimo aukštis.

Praktikai vadovavęs A.Čečys teigė, kad viršūnės, į kurią buvo įkopę studentai, aprašyti neliepęs. Tačiau vėlgi, teismo vertinimu, neaišku, ar jis tai sakė praktikantams prieš išeinant į maršrutą. Būtent nuo tos viršūnės leidžiantis ir įvyko tragedija.

Šiaip ar taip, Vilniaus apygardos teismui, vertinant universiteto atstovų tiek dėstytojų, tiek vienintelio nelaimės liudytojo D.Šorio parodymus, kilo pagrįstų abejonių. Rūtos tėvas, A.Šakinis, įsitikinęs, kad pastarieji ne tik buvo abejingi dėl jų šeimą ištikusios tragedijos, bet ir bando užtušuoti įvykio aplinkybes. Tad belieka laukti, ką pasakys tyrėjai.

Išsakyti universiteto poziciją paprašėme Vilniaus universiteto rektoriaus Artūro Žukausko. Jis paprašė klausimus persiųsti universiteto viešosios komunikacijos vadovui Ervinui Spūdžiui. Klausimus išsiuntėme. Tačiau teko nusivilti. E.Spūdys atsakė, kad komentuoti nieko negali, nes vyksta ikiteisminis tyrimas, bet pridūrė, esą „turima informacija yra klaidinga“.