Apie mįslingą piloto žūtį pajūryje

Apie mįslingą piloto žūtį pajūryje

Rusijos pasieniečiai šeštadienį Nidos-Morskoje pasienio kontrolės posto teritorijoje Lietuvai perdavė Baltijos jūroje atrastas dingusio aviatoriaus Aivaro Akramo parasparnio liekanas, kai kuriuos jo asmeninius daiktus. Nelaimės priežastis ir aplinkybes kol kas gaubia paslaptis, nagrinėjamos įvairios versijos. Kas pražudė garsų oreivį - neapdairumas, nepamatuota narsa ar sąlytis su neįveikiama gamtos stichija?

Paieškos - jūroje ir krante

Penktadienį Rusijos jūrų gelbėjimo ir koordinavimo centro, pasienio tarnybų pareigūnai Kuršių nerijoje žvalgė savo miškus ir teritorinius vandenis, kur aptiko 40-mečio vilniečio A.Akramo parasparnio liekanų. Jos iškeltos, o pilotas neatrastas.

„Radinių perdavimo procedūra vyko tvarkingai – užplombuoti daiktai buvo įteikti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pakrančių apsaugos rinktinės Neringos užkardos pasieniečiams. Perduosime juos nelaimės aplinkybes tiriantiems policijos pareigūnams“, - pranešė VSAT atstovas Giedrius Mišutis.

Dingusio parasparnio piloto Baltijoje nuo ketvirtadienio ieškojo net trys Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų ir VSAT sraigtasparniai, jūros pakrantes naršė Lietuvos karinių jūrų pajėgų (LKJP) pajėgų flotilės laivas.

Neatmetus tikimybės, jog A.Akramas dar galėjo išsigelbėti, o jo parasparnį atšiaurūs vėjai nubloškė į jūrą, dingusio piloto Šilutės rajone ir Kuršių nerijoje ieškojo pasieniečiai, policininkai su tarnybiniais šunimis.

Piloto pėdsakų neaptikta

Paieškos ir gelbėjimo operacijos dalyviai dirbo glaudžiai bendradarbiaudami su valstybinės įmonės „Oro navigacija“ Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centru, pajūrio miškus šukavo A.Akramo draugai aviatoriai, jo artimieji.

Karinių jūrų pajėgų laivas „Kuršis“ per penkiolika paieškos operacijos Baltijos jūroje valandų išžvalgė daugiau nei 14 kvadratinių jūrmylių ploto rajoną.

Penktadienio vakarą LKJP Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras paskelbė, jog dingusio parasparnio piloto paieška jūroje baigta. Konstatuota, kad jis žuvęs - taip ilgai išgyventi šaltame vandenyje žmogus negalėjo.

A.Akramas ketvirtadienį rytą iš Vilniaus pakilo skrydžiui į pajūrį. Viskas klojosi neblogai, bet vakarop negalėdamas susisiekti su Aivaru į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC) kreipėsi Nidoje jo laukęs draugas.

Draugo nesėkmė nesustabdė

Tą dieną du motorinių parasparnių pilotai vilniečiai mėgino įveikti nemenką atstumą. Aviatoriai norėjo ne tik prasiblaškyti, bet ir siekė rekordo – iš sostinės iki pajūrio žiemą parasparniais niekas dar nebuvo nuskridęs.

Vieno parasparnio pilotas ties Ariogala išsuko iš maršruto ir dėl variklio gedimo nutraukė skrydį – nusileido beržyne. A.Akramas toliau vienas tęsė kelionę į Nidą.

Oreivis buvo pasiryžęs nusigauti iki Kuršių nerijos per penkias valandas, nuolat palaikė ryšį su draugais, išmaniuoju telefonu siuntinėjo vaizdus į „Facebook“ tinklą, bet vėliau ryšys su juo nutrūko.

Paskutinįjį kartą A.Akramas jį lydėjusiam draugui apie 17 val. pranešė, kad nuo Nidos jį skiria vos penkių kilometrų atstumas.

Pranešė jau esąs arti tikslo

Nidos oro uoste A.Akramo nesulaukęs automobiliu atvažiavęs jo bičiulis sunerimo – apie 18 val. susisiekė su Bendruoju pagalbos centru ir pranešė, kad pilotas neatsiliepia.

„Jis parašė žinutę, kad leisis Nidoje, po to dar buvo gyva transliacija „Facebook“. Pilotas pranešė, kad skrenda 2 kilometrų aukštyje, kad iki oro uosto jam likę tik 5 kilometrai. Paskui bet koks ryšys pradingo“, – pasakojo BPC atstovė Vilma Juozevičiūtė.

Kaliningrado srities pasieniečiai jūroje apie pusantro kilometro nuo Lietuvos sienos, kelių kilometrų atstumu nuo kranto aptiko tik lietuvio parasparnio liekanas.

A.Akramas buvo vienas geriausių, jeigu ne pats geriausias šalies parasparnininkas, ne kartą pelnęs Lietuvos čempiono vardą, laimėjęs begalę tarptautinių varžybų. Jis buvo ne tik treneris, bet ir varžybų teisėjas.

Svajojo apie ilgus skrydžius

Pilotas savo draugams ne kartą buvo prasitaręs, jog svajoja apie ilgesnius skrydžius, nori padaryti tai, ko dar niekas nebuvo nuveikęs – parasparniu perskristi Baltijos jūrą.

Regis, Aivaras ne tik mintį audė, bet ir rengėsi tokiam maratonui virš Baltijos – dėliojo logistikos maršrutus, ieškojo palydovų. Anksčiau vasarą jis ne kartą buvo skridęs iš Klaipėdos iki Vilniaus.

Panašų atstumą A.Akramas įveikė ir lemtingąją žiemos dieną – jam tereikėjo nusileisti Nidos lengvųjų ir sportinių orlaivių aikštelėje, kur laukė skrydį nuo pradžios iki pabaigos akylai stebėjęs draugas. Tačiau galutinės šlovės akimirkos Aivaras nesulaukė.

Mįslinga piloto žūtis pajūryje užminė mįslę jo draugams ir artimiesiems. Ekstremalaus sporto mėgėjų svetainėse ir socialiniuose tinkluose narpliojamos įvairios nelaimės versijos, tačiau kol kas - klausimų daugiau nei atakymų.

Vėjai nubloškė virš bangų

Virš Kuršių nerijos miškų ir jūros skraidantis oreivis klaipėdietis Stasys Rezgevičius mano, kad galėjo apledėti A.Akramo parasparnio sparnas: „Juk tai – tik audinio skiautė. Apledijęs sparnas praranda „centruotę“, jį sunku valdyti, pilotas neskrenda pirmyn“.

Žinoma, jog A.Akramas du kartus kirto debesis, kur oras šiltesnis, tad sparnas galėjo sudrėkti ir apledėti nuo kondensato. Skrydis apledėjusiu parasparniu - lyg vaikščiojimas peilio ašmenimis.

S.Rezgevičius neatmeta tikimybės, jog A.Akramas jautė grėsmę – išniręs iš debesų, galbūt dar bandė leisti ties Ventės kyšuliu (Šilutės r.). Jo parasparnį ore išvydę šilutiškiai stebėjosi, kad kažkas tokiu metu dar skraido ore.

„Iš viršaus oreivis matė potvynio užlietas pievas. Tūpti nepatogu, o iki Nidos – ranka paduoti. Gal Aivaras pagalvojo kaip nors įveiksiąs Kuršių marias, o paskui sėkmingai nusileisiąs nerijoje, kur laukė draugas?" - svarstė S.Rezgevičius.

A.Akramas galbūt mėgino leistis ir Kuršių nerijoje. Įgudę parasparnių pilotai vasarą skaidydami virš kopų nesikankindami nutupia ir siaurose paplūdimių zonose.

Kaip ir kodėl nerijos miškų juostą perskridęs vilnietis staiga atsidūrė virš jūros, kodėl anksčiau nesileido, jeigu matė, kad krantas baigiasi? Tai dar viena mįslė.

Sušalę praranda nuovoką

Kai pajūrį užgula ciklonai, čia siautėja kur kas stipresni nei žemyne, vėjai. Tą dieną dvelkė rytų krypties vėjas, tad apledėjusį parasparnį vėjo gūsiai galėjo pagriebti ir nunešti tolyn nuo kranto į atvirą jūrą.

„Jeigu vėjo greitis siekė 7-10 metrus per sekundę, nešamas į jūrą Aivaras, net ir apsukęs savo parasparnį, nebegalėjo grįžti atgal į krantą. Kaip įvykiai klostėsi toliau, galime tik spėlioti“, - kalbėjo S.Rezgevičius.

Galėjo būti ir taip, kad išniręs iš debesų marškos A.Akramas prarado orientaciją - skrisdamas virš sutemų apgaubtų nerijos miškų nuklydo nuo Nidos ir atsidūrė virš jūros. Galėjo netikėtai įstrigti jo parasparnio variklis.

Net vasarą aukštesniuose atmosferos sluoksniuose oreiviai kalena dantimis. Ne vieną valandą praleidus padebesiuose, parasparnių pilotų reakcija pakinta – sušalę žmonės viską suvokia ir daro lėčiau.

Suko ratus atviroje jūroje 

S.Rezgevičius tikisi, jog jūroje rastos A.Akramo parasparnio liekanos, daiktai padės įminti jo žūties paslaptį: „Pilotui kelionės maršrutą rodė palydovų navigacijos prietaisas (GPS). Jeigu baterija buvo išsekusi, tamsoje jis galėjo prašokti Nidą“.

Vilniuje pakilęs skrydžiui kelioms valandomis anksčiau, kai dar tik brėško, Aivaras būtų greičiau nuskridęs iki pajūrio. Tuomet Nidos oro uoste laukusiam draugui nebūtų reikėję signalizuoti automobilio žibintų šviesomis - rodyti, kur nusileisti.

Siaubo akimirkų teko išgyventi ir S.Rezgevičiui, kai sukilęs vėjas jo bemotorį parasparnį nešė gilyn į jūrą. Viskas įvyko akimirksniu - Melnragės krantai ištirpo, be navigacijos prietaisų skridęs pilotas nežinojo, kur pasukti.

„Apačioje kiek akys aprėpia tyvuliuoja vanduo. Išsigelbėjau toje pačioje vietoje sukdamas vis platesnius ratus. Širdis suspurdėjo, kad vėl išvydau krantą“, - bene šiurpiausią savo nuotykį ore prisiminė S.Rezgevičius.

Žiemą skrydžiai trumpesni

Klaipėdietis dar nesutiko tokio piloto, kuris žiemą parasparniu būtų nuskridęs daugiau kaip tris šimtus kilometrų. Skrydžiai vasarą – kitas reikalas, tuomet ir bemotoriu parasparniu gali nusigauti iki pajūrio.

Buvęs legendinio ansamblio „Nerija" muzikantas, o dabar Klaipėdos muzikinio teatro solistas S.Rezgevičius didžiuojasi vasarą parasparniu įveikęs ilgiausią atstumas - 60 kilometrų trasą nuo Klaipėdos iki Kvėdarnos (Šilalės r.) aerodromo. Iš ten jis ne kartą buvo nuskridęs ir iki Plungės.

S.Rezgevičius skraido ir žiemą, bet kelias valandas praleisti aukštybėse nerizikuoja, ieško šiltesnių vietų. Pakilti ir skristi per visą Lietuvą žiemą, pasak jo, yra didžiulis iššūkis net tokiems profesionalams koks buvo A.Akramas.

„Galbūt jis kažko neįvertino, nemanė, kad taip ilgai skris, kad reikės leistis tamsoje, o gal tikėjosi silpnesnių vėjų?“, - piloto narsa stebėjosi ką tik Tenerifės saloje virš Teidės ugnikalnio parasparniu skraidęs 72 metų S.Rezgevičius.

Gyvenimas ore – kaip iššūkis

Patyręs oreivis nemano, jog A.Akramo skrydis baigėsi tragiškai dėl vienos ar kitos klaidos: „Tokiais atvejais viską lemia ne viena sekundė, o virtinė aplinkybių. Visi mes – klystantys žmonės. Aviacijos istorija rašyta lakūnų krauju“.

Tai jau ne pirma tokia nelaimė Vakarų Lietuvos padangėje. Prieš aštuonerius metus ties Mingės kaimu (Šilutės r.) žuvo su kitu pilotu susidūręs jaunas parasparnininkas.

Kiek vėliau Melnragės pajūryje su gyvenimu atsisveikino dar vienas ekstremalaus sporto mėgėjas, nesuvaldęs išskleisto jėgos aitvaro - žuvo smarkaus vėjo gūsio nublokštas į mūrinį pasieniečių pastatą.

Tarsi nujausdamas, kuo viskas gali baigtis, pats A.Akramas savo pomėgį draugams filosofiškai apibūdino kaip gyvenimo prasmę ir tikslą: „Dėl to gimiau, dėl to numirsiu, dėl to ir gyvenu. Gyvenu ne tuo, ką turiu, o tuo, ką darau“.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder