Sergančiojo koronavirusu dienoraštis (11)

Tęsiame rašinių ciklą, kuriame savo mintimis ir išgyvenimais dalinasi koronavirusu sergantis 36-erių klaipėdietis Tomas. Šįkart jo dienoraštyje - mintys apie pasunkėjusį kvėpavimą, gėdos jausmą ir nuo geriamų arbatų gausos sulūžusį specialų žolelių koštuvėlį.

Ėjo jau vienuolikta mano sirgimo diena, tačiau buvo vis dar ta pati šokinėjanti kūno temperatūra (37,5-37,9°C laipsnio), o ryte, pabudus po pusiau bemiegės nakties, kūnas buvo lyg po bokso ringe patirto smūgių krušos nokdauno, burna taip išdžiūvusi, lyg kaitrią vasaros dieną kur nors Egipte, spiginant saulei, būčiau ką tik nubėgęs maratoną.

Viltingas skambutis draugui

Kvėpavimas - sunkus, toks jausmas, jog kvėpuočiau per koštuvėlį ar net samanas. Aiškiai girdžiu, ko anksčiau niekada nebūdavo, - duslų kiekvieną savo įkvėpimą ir iškvėpimą.

Vėl bandau medikų rekomenduotą receptą - įkvėpti giliai ir bandyti užlaikyti kvėpavimą. Niekaip nepavyksta... Tik smarkiau kvėpteliu oro ir iškart užgniaužia kvapą, imu kosėti liaudyje vadinamuoju "sausu kosuliu".

Dar telefonu susiskambinu su draugu iš Vilniaus, kurio žmona sirgo koronavirusu ir dėl prasidėjusio dusulio net gulėjo ligonėje. Papasakoju situaciją, tačiau jis nuramina, kad tai dar nieko tokio, nes žmona jau pati sunkiai rinko žodžius ir medikai, atvykę jos pasiimti į ligoninę, teigė, kad deguonies plaučiuose dar yra pakankamai.

Tada imu mąstyti: "Gal tikrai čia savotiška paranoja, juk kai sergi gripu, taip pat sunku kvėpuoti ir atsikosėti..." Kita vertus, šioje situacijoje mano kvėpavimas buvo kitoks, nei sergant gripu.

Dar galvą kankino ir tai, kad jau vienuolikta diena, o temperatūra vis padidėjusi. Net ėmiau panikuoti, kad tai nebūtų kartu ir plaučių uždegimas... Niekuomet gyvenime man nėra buvę, kad tiek dienų laikytųsi pakilusi kūno temperatūra, kai sirgdavau gripu, dvi tris dienas ji pasilaikydavo, išgeri vaistų, karštų arbatų, naktį išprakaituoji ir tiek žinių. O čia... Kažkoks nesuvokiamas kosmosas... O kai dar esi iš visų pusių (medikų, žiniasklaidos ir neaiškių "specialistų") pribaugintas, kad tai esą mirtina liga, išvis galva apsėsta velniai žino kokiomis neigiamomis mintimis.

Gėdos jausmas ir svajos

Apsvaigusia galva pakylu iš lovos, kojos sunkios, jaučiu silpnumą... Puolu prie vandens čiaupo ir įsipilu pusiau šilto vandens, išgeriu vieną stiklinę, tuoj pat antrą... Ir mąstau: "Kaip gerai, kad šiandien (tada buvo šeštadienis,- aut. past.) prasidėjo savaitgalis ir bent jau nereikės sukti galvos dėl darbų. O kaip atsibodo vis plyštančia galva valandų valandas sėdėti prie kompiuterio ir įsitempus dirbti..."

Tiesa, kasryt darbo dienomis, prisijungdamas prie darbo susirinkimo internetu nuotoliniu būdu, stengiuosi laikytis ir neparodyti savo silpnumo, apsiimu krūvas darbų, o paskui viduje pats save keikiu: jaučiuosi mažų mažiausiai sumautai, o vieną akimirką karščiuodamas, kitą akimirką jausdamas kūno šaltkrėtį, sėdžiu valandų valandas parimęs prie kompiuterio.

Galbūt ir savotiškai viduje jaučiu gėdos jausmą. Tarsi girdžiu pašaipas: kur jau čia nuolat sportuojantis, sveikai besimaitinantis ir še tau – pakirto "korona".

Kita vertus, galbūt reikėjo paklausyti gydytojos rekomendacijų pasiimti nedarbingumo lapelį, bet ne, kur tau, erelis, susitvarkysiu - dirbsiu nuotoliniu būdu. Nesinorėjo papildomais darbais apkrauti ir kolegų... Štai dabar pats ir kenčiu bei keikiu šį pasirinkimą.

Nors, manau, Lietuvoje dažnai žmonės tokį sprendimą priima ir dėl finansinių sumetimų - nesinori, kad staiga ir netikėtai sumažėtų šeimos biudžetas... Taip yra ir mano atveju: padarysiu daugiau - gausiu didesnį atlyginimą, nepadarysiu - galiu likti su grašiais, kurių galbūt užteks apmokėti tik buto ir kitas būtinas einamąsias kasmėnesines sąskaitas.

Pamenu, pirmomis sirgimo dienomis, kai dar Lietuvoje nebuvo įvestas karantinas, gulėjau nuo silpnumo apsvaigęs lovoje ir mąsčiau: "Kai pasveiksiu ir visiškai atgausiu jėgas, būtinai vieną savaitgalį sau leisiu prabangą ir praleisiu jį kur nors sanatorijoje Druskininkuose ar Birštone, mėgausiuosi SPA procedūromis, masažais ir įvairiomis gydomosiomis voniomis ir jau su šypsena veide prisiminsiu savo kailiu patirtus koronaviruso "pasikandžiojimus".

Bet, šast, po kelių dienų Lietuvoje paskelbė karantiną ir šias svajones geriausiu atveju galėsiu įgyvendinti turbūt jau tik kitais metais.

Atmintyje - eilėraščio eilės

Nors apetito visiškai nėra, tačiau išsikepu porą kiaušinių ir juos, pasigardindamas pomidoro skiltelėmis, iš lėto suvalgau... Tiksliau – vos ne iki atpylimo suryju, nes tai valgymu sunku pavadinti. Tai darau dėl to, jog žinau, kad reikės valgyti paracetamolio dozę ir vaistų nuo galvos skausmo (galva, kaip ir nuo pirmos susirgimo dienos, vėl tarsi "plyšta"). Pamenu, kai vaikystėje sirgdavau, mamytė kartodavo: "Prieš valgydamas vaistukus, turi būtinai suvalgyti maisto, nes kitaip sugadinsi kepenis." Tai man įsirėžė atmintin iki šių dienų...

Kaip ir kasdien, geriu milžiniškas dozes čiobrelių, aviečių ir įvairių žolelių arbatų, pagardintų medumi ir citrina. Jų per 11 dienų išgėriau begalę. Į specialų indą (su gobtuvu ir koštuvėliu), kuriame telpa trys puodeliai arbatos, pridedu žolelių, porą šaukštų aviečių, įpjaustau citrinos grežinėlių, medaus ir taip maždaug kas valandą. Nesunku paskaičiuoti, kiek per dieną susidaro arbatos puodelių...

Nenustembu, kad per sirgimo koronavirusu laikotarpį, beruošiant turbūt jau šimtąjį panašių arbatų užtaisą, sulūžta metalinis koštuvėlis... Nebeatlaikė...

Dar pamąstau: "Kai pasveiksiu, turbūt arbatų nebegersiu kelerius metus... Net nebenorėsiu į jas pažiūrėti.

Vėl kritau į lovą, juk savaitgalis! Galiu nevaržomai ir ilsėtis, ir nerūpestingai gydytis, o tai ateis pirmadienis ir vėl rymosiu palinkęs prie kompiuterio.

Atėjus į galvą žodžiui "parimęs", prisiminiau vieną vakarą prieš miegą internete perskaitytą, bent jau kaip nurodyta, Alvydo Vaitkaus eilėraščio posmelį:

Mėnulis parimęs pro langą žiūri liūdnai:
Mieloji širdele, tu šiandien labai pavargai...
Tave aš paguosiu svajingu savo šypsniu...
Kaip tu, taip ir aš kažkam reikalingas esu...
Nukris baltos snaigės ant tavo spalvotų sapnų...
Nupiešiu joms taką savo gražiu sidabru.

Kai sirgau ir širdį kaustė galbūt perdėtas jautrumas ir melancholiškumas, man šis eilėraštis labai tiko.

Tęsinys - rytojaus "Vakarų ekspreso" numeryje.