Dėl iki nervų ląstelių kankinančių galvos skausmų, šokinėjančios temperatūros (37,5–37,9 °C laipsnio), vieną akimirką krečiančio šalčio, po kelių minučių - jau karščio ir prakaitavimo praleista dar viena beveik bemiegė naktis. Bendrai sudėjus per naktį su nuolatiniais pabudimais ir karštos arbatos su citrina, medumi ir paracetamolio doze gėrimais pavyko pamiegoti gal porą valandų.
Bet, kaip jau spėjau pastebėti, rytas visada būna geresnis - lyg ir sumažėja galvos skausmas, šiek tiek nukrenta kūno temperatūra - iki 37,2 °C laipsnio.
Nors ir ima bendras silpnumas, tačiau atitrūkti nuo darbų sau neleidžiu - nuotoliniu būdu jungiuosi prie darbinio susirinkimo, stengiuosi naudodamasis kompiuteriu, telefonu ir internetu atlikti maždaug tiek pat darbų, kaip ir būdamas sveikas.
Tiesa, sergant darbo tempas, reakcija ir greitis - toli gražu ne tas. Dėlioji kompiuteryje sakinį, tačiau netrukus bandai prisiminti jo pradžią ir taip po kelis kartus. Galva - lyg pripilta smėlio, o dar tie nuolatiniai skausmingi galvos dūrimai tiesiog išmuša iš vėžių.
Visgi bedirbant prie kompiuterio nejučia prabėga kelios valandos. Pažiūrėjęs į laikrodį, net nustembu: su trumpomis arbatos gėrimo ir pietų valgymo pertraukėlėmis dirbau šešias valandas. Galiu lengviau atsikvėpti - padaryti visi dienos darbai ir galėsiu vėl kristi į patalus ir šiek tiek pailsėti.
Nuo palinkimo prie kompiuterio jaučiasi nugaros skausmai, o akys - lyg išvarvėjusios. Atsistojus nuo darbo stalo ima svaigti galva, kojos sunkios ir lyg nesavos, apima bendras silpnumas. Dar bandžiau imti į rankas knygą ir ją skaityti, bet supratau, kad šįkart tai padaryti - ne mano jėgoms.
Prisiminiau kolegės patarimą, kad reikia bent trumpam pamiršti koronaviruso bėdas ir pasisemti pozityvo. Pasiėmiau telefoną ir pradėjau vartyti vasaros nuotraukų albumą: kerintys jūros vaizdai, akimirkos leidžiantis saulei ant Olando Kepurės skardžio, Vilniuje su šeima praleistas ilgasis Mindauginių savaitgalis, dar - Platelių ežero platybės ir ant jo kranto, auštant ankstyvam rytui, geriama karšta kava, vėliau - pasiplaukiojimas jachta ir pasivaikščiojimai pasakiško grožio miško takeliais...
Bestebint nuotraukas apsvaigo galva, taip ir nesupratau, ar nuo ligos ir silpnumo, ar nuo kerinčių vaizdų...
Dar pamąsčiau: man, aktyviam ir įprastai po dienos darbų, sporto ir kitų veiklų tik miegoti į namus grįžtančiam žmogui, tiek dienų išbūti vienam tarp keturių sienų buvo tikra kančia.
Kai sergi ir guli ligos patale, tik dar labiau įvertini tai, ką aplink turi, įskaitant ir Lietuvos gamtos grožį. Sau pasakiau, kai jau pasveiksiu - pirmiausia lėksiu prie Baltijos jūros pasimėgauti bangų ošimu, pušų kvapu...
Pasileisiu bėgte pajūrio smėliu lyg prieš tris dešimtmečius, kai buvau mažas berniukas...
Tęsinys - rytojaus "Vakarų ekspreso" numeryje.
Rašyti komentarą