Savanorystė nėra lazdelės krustelėjimas - atėjau, pamačiau ir jau tapau. Pasiruošti savanoriauti reiškia daug ko išmokti ir sužinoti. Tai ir daro Šv. Panciškaus onkologijos centro savanorės, vadovaujamos Aldonos Kerpytės. Jos kartu su broliais pranciškonais sutvirtina viltį ir tikėjimą čia pagalbos ieškantiems žmonėms. Beveik visos savanorės yra patyrusios vėžio klastą ir ją įveikusios. Tad apie susirgusiojo, jo artimųjų jausmus, būseną labai gerai nutuokia. Jos labai daug mokėsi - ir Lietuvoje, ir Didžiojoje Britanijoje, kur analogiškos savanorystės tradicijos tęsiasi jau daugiau kaip 100 metų. Kelių dešimčių savanorių būrelis dirba apskritus metus.
Bet yra ir savanorių tik "Vilties bėgimo" dienai, kai reikia registruoti neužsiregistravusius internetu, dalinti marškinėlius, numerius, vandenį distancijas bėgantiems bėgikams, talkinti ties startu ir finišu, vežioti suolus ir stalus, palapines, budėti drabužinėmis virtusiuose autobusuose. Yra tokių savanorių, kurie šiemet talkins jau aštuntąjį kartą.
Šiemet tokiems savanoriams, jų grupių vadovams "dirigavo" Janina Urbikienė ir Dalia Kanclerytė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą