Inga Siminonienė: moteris ant užsispyrusio žirgo

Inga Siminonienė: moteris ant užsispyrusio žirgo

Iš tiesų gan neįprastas pomėgis lietuvei moteriai - jodinėjimas žirgais, rūpinimasis jais. Atėję į biurą, žmonės mato knygas apie žirgus, paveikslus, skulptūrą... Tas įvaizdis nėra negatyvus, greičiau žaismingas; juk bendraudami su vaiku ar partneriu, mes tą "cukrų" naudojame - kalbindami, argumentuodami, o kitąkart "šmaukštelim botagu" - gąsdiname ar baudžiame.

Kaip jus veikia stereotipas, esą nėra nieko baisiau už moterį bosę? O gal - priešingai: su ja gali pasikalbėti kaip su žmogumi, kuris tave girdi?

Iš tiesų turiu tik vieną vyrą pavaldinį; konsultavimo verslo įmonėse dauguma darbuotojų nėra tiesioginiai mano pavaldiniai, bet dirbant su vyrais tenka svariai argumentuoti, turi būti autoritetingas asmuo, kad padarytų taip, kaip tu sakai. Vakar, beje, kalbėjausi su vyru, kuriam atrodo, kad jis yra labai moteriškas vadovas, nes pas jį žmonės dažnai ateina pasiguosti. O aš esu iš moterų, kurios vyriškai valdo; retai vyrai man guodžiasi ne tik darbe, bet ir gyvenime. Esu linkusi remtis tik faktais, atmesti emocijas.

Esu skaičiusi apie tyrimų duomenis, sakančius, kad kompetentingos moterys vadovės iš tiesų kompanijas valdo daug sėkmingiau, sukuria geresnį emocinį mikroklimatą; jos sąžiningos, punktualios, tesi pažadus. Ir visos tos vertingos moters savybės matomos ir įmonės veikloje. Chaoso, netvarkos dokumentuose nėra, ką jau kalbėti apie buitį. Bendraudamos su klientais moterys dažnai ne spaudžia, kad gautų greitą rezultatą, o palaiko empatišką ilgalaikį ryšį.

"Prie žirgo žmogus kitaip atsiskleidžia", - sakė jojimo sporto aistruolė Inga

Ar turėjote asmeninių paskatų pasirinkti psichologijos studijas?

Pažįstu daug žmonių, kurie rinkosi psichologiją ne dėl to, kad turėjo sunkią vaikystę ar psichologinę traumą. Šeimų, kuriose įprasta išsikalbėti, išreikšti savo poreikius, vaikai irgi labai dažnai renkasi psichologiją.

Su mama iki šiol esam labai atviros draugės, tad dvyliktoje klasėje priimdama tą sprendimą žinojau, kad tai nebus lengvas kelias, itin pelningas darbas, nes psichologija siejasi su socialiniu darbu, pedagogika. Iš esmės tai yra pasiaukojimas. Mama vaikystėje man dažnai sakydavo: pagalvok, kiek tu laiko praleidi darbe - ir jeigu nuolat būsi nelaiminga, kaip jausiesi? Šie jos žodžiai buvo didysis postūmis.

Dabar studijuojate Europos psichodramos institute; kas įvyko?

Įdomu, kad šis pasirinkimas jau susijęs su vidiniais išgyvenimais. Dauguma dėstytojų atvyksta iš Izraelio ir Vokietijos. Nebereikia išsipleikus ant kušetės kalbėti apie savo problemas: per vaidybą jas išsiaiškini, persikūnydamas į prostitutę, kunigę, policininką ir net - į nuolat stringantį kavos aparatą. Sunkiausia man buvo įkūnyti motinos vaidmenį - pusiau lietuvės, pusiau lenkės, ištekėjusios dėl pinigų, kaip ji elgiasi su jau suaugusiu savo vaiku. Psichodramoje bet kuris žmogus be ypatingo pasiruošimo gali dalyvauti vaidinimuose ir spontaniškai atverti, įvardyti netikėtų, slaptų dalykų ir tikrąją tiesą, kokie yra santykiai tarp gimdytojų ir vaikų, sutuoktinių. Žmogus pasijunta laisvas, natūralus, kūrybiškas, nes klasikinė psichologija perdėm racionali, ji "uždaro" žmogų.

Girdėjau, iš Vilniaus į Palangą atvažiavote tik su dukra ir lyginimo lenta.

Tai banalios, nuvalkiotos istorijos, kaip moterys skiriasi, atranda savy stiprybės prarasti ne visą gyvenimą, o tik tarnystę. Manau, Lietuvoje mergaitės taip auklėjamos, kad nesaugiai jaučiasi be vyro. Galvoja: ai, nesvarbu, koks tas vyras, svarbu vyras. Arba - "Kitas nebus geresnis, vis tiek reiks kentėti", "Gavai, kokio esi verta"... Tai susitaikymas.

Aš ieškojau išeičių. Mano tėvų santykiai yra labai geri, ir iš pradžių galvojau, kad ir man savaime turi pavykti, po to metų metus kaltinau save, gal ką ne taip darau. Vaikas matė tą įtampą ir konfliktus tarp dviejų žmonių, kuriems nelemta būti kartu. Ir po skyrybų, dėl kurių vyras labai blogai jautėsi, dar pusę metų gyvenom kartu, tai buvo mano bandymas atiduoti duoklę, psichologiškai pastatyti žmogų ant kojų, kad jaustųsi saugus. Tuo metu jis kaip tik neteko darbo, ir normalu buvo jį išlaikyti.

Paskui išsikrausčiau, o kad su lenta - tai turbūt tas moteriškas išdidumas... Pagaliau esu Mergelė, man ta buitis ir tvarka labai svarbu. Net ir labai pavargusi, jaučiu palaimą tvarkydama namus, man tai nėra prievolė.

Tuo metu dar nejodinėjau, tad negalėjau pasiimti balno.

Klausiu kaip psichologės: kodėl mūsų vyrai bijo gražių ir protingų moterų? Nevisavertiškumo jausmas verčia nuolat siekti viršenybės, o ne lygiateisiškumo?

Matyt, ypač gąsdina jau po vedybų pasikeitęs moters statusas, kai ji nepriklausoma finansiškai, įgyja daugiau galimybių, pasikeičia jos laisvalaikis, ji pripratus disponuoti dideliais pinigais, važinėti geru automobiliu. O jei vyras negali patenkinti tokių jos poreikių, jaučiasi menkavertis. Bet ar taip svarbu, kas kam duoda?

Viename interviu skaičiau, kad ir šlepetės gali sugriauti santuoką, todėl žmona namie avi aukštakulnius ir nenusivalo makiažo...

Moteris turi būti pasitempusi ir intriguoti. Abi lytys - siekiančios tikslo. Nuobodu, kai kitas nesistengia. Nelieka stimulo, azarto. Viskas ir taip aišku.

Tad kokias prasmes jūs sietumėte su moteriškumu?

Amžinas konfliktas tarp to, kas moteriai ir vyrui gražu. Vyrai dažnai akcentuoja seksualumą, ryškumą ir kitus dalykus. Moteriškumo įsikūnijimas man yra ne vien išvaizda, bet ir empatija, intuicija, mokėjimas paguosti.

Tikrai nesutiksiu, kad moteriškumas - plaukai, nagai, puiki figūra, įspūdinga apranga. Vyrams tikrai nepatinka labai gražios, bet paviršutiniškos. Ir kuo vyresnis, tuo reiklesnis turiniui.

Moteris tarsi turi atspindėti motiną, turėtą vaikystėje: jis nori tokios pat povyzos ir reikšmingumo moters. Jei turėjo namų šeimininkę - skaniai gaminančią, vaikus prižiūrinčią pelenę, - turbūt norės tokios.

Vis dėlto kaip įmanu lyg iš nieko, ant plikos žemės moteriai sukurti verslo imperiją?

Aš dažnai girdžiu tą klausimą. Ir pati savęs to klausiu.

Turbūt - tikslingumas ir labai daug darbo. Daugybę metų neturėjau laisvalaikio. Pirmame kurse dirbau filosofijos ir sociologijos institute laborante, tvarkiau tyrimų dokumentus. Atsimenu dieną, kai atėjau atsiimti pažymėjimo į SODRĄ, ir specialistė, pažvelgusi į mano popierius, pasakė: "Oho, pradėjote nuo tokių pareigų". Tada nesupratau, kad tai yra daug, maniau, esu to verta. Iš Vilniaus grįžusi į Klaipėdą, kurioje augau, buvau užmiršusi, kur kokia gatvė, neturėjau draugų. Viską pradėjau nuo nulio.

Veikla Palangos moterų klube LIONS - pradėta ne dėl reklamos, ne dėl poniučių pobūvių ar snobizmo?

Man baisu, kai žmonės taip galvoja. Labai paprastos susirinko moterys: medikės, socialinės pedagogės, nebūtinai pinigais aptekusios. Galiu duoti labdarai pinigų, bet noriu ir pati ką padaryti. Ir man labai svarbu, koks pavyzdys esu savo dukrai. Mes sėdime vakarais ir pakuojame dovanas arba kepame sausainius, - ir devynmetė mergaitė žino, kas tai yra labdara, parama, kas tai yra vaikai, sergantys cerebriniu paralyžiumi arba neturintys tėvų, kas tai yra vaikų globos namai.

Labai malonu matyti laimingus vaikų veidus, kai veži juos į kelionę traukinuku ar surengi jiems šventę. Mano kolegės mama dirba Klaipėdos vaikų globos namuose, ir iškart nepatikėjau, kad daugelis jų nėra matę jūros...

Vienas gali padėti tik vienai kitai šeimai, o su bendramintėmis gali prisiimt daugiau įsipareigojimų. Iš tikro duodama labai daug gaunu.

Žirgai jūsų gyvenime yra tik azartiškas sportas?

Jodinėju keliuose žirgynuose, kai kada tik pašeriu. Stebiu, kaip keičiasi gyvūnas.

Beje, žirgai - labai geri psichologai. Kad išbandytum žmogų, nebūtina jo temptis į kalnus. Pakanka pasižiūrėti, kaip į jį reaguoja žirgai.

Kartais labai stiprus žmogus, susireikšminęs vadovas, sėda ant žirgo, ir tada pamatai, kiek daug jame tūno baimių, kaip jis nemoka suvaldyti situacijos, nėra spontaniškas. O štai joja vaikas, - ir matai, kaip ieško kontakto su žirgu. Bijo, bet ieško išeities! Ir suvoki, kad tas vaikas gyvenime daug pasieks. Nes jis nenumeta pavadžio, nešaukia ir nepasiduoda.

Prie žirgo streso situacijose žmogus kitaip atsiskleidžia, kitokį jį pažįsti.

Turite savo numylėtą žirgą?

Ristūnę Jutą. Paradoksalu, kad pavadinusi ją tam tikrais būdvardžiais, juokdamasi suprantu, kad tos savybės būdingos ir man. Abi - velniškai užsispyrusios, išdidžios.

Ateinu kartais su cukrumi, žirgai mato, girdi balsą, kiti bėga prie manęs, o Juta išdidžiai stovi ir iš tolo stebeilija.

Dažnai tarp raitelio ir žirgo būna fiziologinių ir psichologinių panašumų.

Sakėte, kad jums gera gyventi vienai su vaiku. Aš, vienišė, vis dažniau pagalvoju, kad vis dėlto nėra normalu gyventi be poros.

Tikrai nenormalu nei vyrui, nei moteriai būt vienam.

Dažnai manęs klausia, kas man yra meilė. Iš tiesų tai yra žaidimas, spontaniška savęs ir vaidmenų kūryba. Moteris laiminga dėl to, kad yra meilužė, motina, duktė, draugė, laikanti namuose keturias kertes.

Šiuo metu aš iš tiesų bitė darbininkė, dažnai nelieka laiko galvoti, kas tai yra jaustis moterimi, džiaugtis ilgais savaitgaliais, buvimu dviese. Gal tai ne siekiamybė, bet vis dėlto... norėčiau tai turėt gyvenime.

Nesu nusivylusi meile, ja tikiu, nors su amžiumi atsiranda apdairumo, baimės apsirikti, daugiau reiklumo sau ir kitam... Kita vertus, jau paprasčiau įvardyti, ko tau reikia; jauna moteris bijo tai pasakyti tiesiai, o brandesnė iš tiesų būna natūrali. O ką prarasi...

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder