Pradedame pasakojimą apie kitą prieškarinį ir pokarinį Klaipėdos parko gyvavimo etapą. Kalbinsime klaipėdiečius, užrašysime iš jų atminties dar neišdilusius prisiminimus.
Pirmasis prisiminimais, istorijomis ir nuotraukomis pasidalinti sutiko senas klaipėdietis, ilgametis fotožurnalistas Liudas Dambrauskas, kuris 1939 metų rudenį gimė Kretingoje, pabėgėlių iš Klaipėdos krašto šeimoje, o didžioji dalis jo gyvenimo susijusi su Klaipėda.
Liudo šeimos sąsajos su Klaipėda prasidėjo 1924 metais, kai jo senelis, geležinkelio darbuotojas, buvo komandiruotas prižiūrėti geležinkelį uosto teritorijoje. Šeima apsigyveno netoli uosto, Bomelsvitės (Klaipėdos miesto dalis į šiaurę nuo miesto centro, uosto rezervinėje teritorijoje) 67 name, netoli buvusio bakeno (ženklo, rodžiusio laivams kelią į uostą).
Tais laikais Bomelsvitės gatvės buvo labai siauros ir vingiuotos, kad apsaugotų gyventojus nuo jūrinių vėjų. Gatvių pavadinimų nebuvo, reikiamas žmogus buvo surandamas pagal namo numerį ir namo šeimininko pavardę. Namo šeimininkas buvo vokietis A. Bertulaitis, jis turėjo sūnų Johaną, dukrą Aną. Kiek yra žinoma, namo šeimininko A. Bertulaičio sūnus žuvo Rytų fronte pirmaisiais karo mėnesiais.
Liudo senelio uždarbis tais laikais buvo geras, šeima galėjo ramiai gyventi. Mokestis už buto nuomą šeimininkui buvo nedidelis - apie 35 litus per mėnesį.
Gyvenimas Klaipėdoje iki 1939 metų buvo nuostabiai ramus ir saugus. Viskas buvo nebrangu ir prieinama kiekvienam žmogui.Turtingesnieji gyveno arčiau miesto centro ir stengėsi per daug nesiskirti nuo kitų miesto gyventojų.
Bomelsvitės gyventojus beveik kiekvieną ankstyvą rytą prikeldavo žvejų laivelių, grįžtančių su laimikiu iš jūros, motorų papsėjimas. Po pusvalandžio siauromis gatvelėmis važinėdavo žvejų laimikio prikrautas vežimas ir visiems gerai pažįstamas moteriškas balsas negarsiai šaukdavo: "Dorsh, dorsh - plunder, plunder" ("Menkės, menkės - plekšnės, plekšnės"). Gyventojų žmonos išeidavo į gatvę ir pirkdavo dar gyvas, spurdančias žuvis.
Dar po pusvalandžio važiuodavo kitas vežimas su svarstyklėmis iš kurio skambėjo: "Gimize, gimize" ("Daržovės, daržovės"). Čia pat buvo pardavinėjamos ir kitos maisto prekės - šviežia duona ar pieno produktai. Netoli bakeno buvo restoranas-užeiga "Šanka", labai mėgstama žvejų ir kitų vyriškos giminės atstovų. Čia pat buvo ir krautuvėlė, kurios šeimininkas buvo labai inteligentiškas žmogus, visų labai gerbiamas ponas Deminat.
Bomelsvitėje gyveno ir jos vadovas ponas Fricas. Taip jį vadino visi gyventojai. Čia pat gyveno ir uosto kapitonas Ulpinas su dukra Elze. Bomelsvitės pakraštyje, arčiau miesto centro, gyveno vėliau politiniame gyvenime išgarsėjęs veterinarijos gydytojas Noimanas, kurio šiltnamiai driekėsi palei dabartinės Sportininkų gatvės pradžią.
Bomelsvitės vaikai laisvai kalbėjo tiek vokiškai, tiek lietuviškai. Iki 1938 metų į tai niekas nekreipė dėmesio. Pakeliui į kareivines (dabartinį Klaipėdos universitetą) buvo Bomelsvitės mokykla. Mokyklos viršutiniame aukšte buvo ir Bomelsvitės vado Frico kabinetas. Arčiau uosto buvo gaisrinė ir policijos nuovada (vadinta "Policei Ferlautung"). Liudo mamos - dar paauglės - broliai laisvalaikiu turėjo puikų užsiėmimą - maudytis jūroje, kuri buvo čia pat, arba kopti į bakeno viršų ir sėdėti po viršuje esančiu kryžiumi statinę primenančioje dėžėje, iš kurios atsiverdavo nuostabus vaizdas į jūron besileidžiančią saulę. Už tai grįžę namo gaudavo pylos. Tokia buvo vaikiškos romantikos kaina.
Prieškarinė Klaipėda buvo nedidelė - nuo geležinkelio stoties iki celiuliozės ir popieriaus fabriko, palei marias - nuo Bomelsvitės iki piliavietės. Mieste buvo viskas ranka pasiekiama. Pagrindinis miestiečių transportas buvo dviratis, mieste automobilių buvo nedaug ir eismas buvo saugus.
Liudo tėvų, kurių jau nebėra, teigimu, dabartinis miesto parkas labiausiai prisimenamas dėl ten buvusios raupsuotųjų ligoninės, gražaus pušyno ir kelio, vedančio iš Bomelsvitės į kareivines. Lietuvos kariuomenės karininkai beveik kasdien tuo keliu keliaudavo į stadiono pastatą, kuriame buvo jų pageidavimus atitinkanti valgykla.
Ties geležinkeliu netoli Kretingos plento, kareivinių rytinėje dalyje, buvo sporto aikštelė, kurioje prieš karą vyko tarptautinė paroda, didžiulė lietuviška šventė.
Prieškariniu laikotarpiu Naujųjų metų naktį kareivinės tapdavo vyriškos giminės traukos centru - sutinkant Naujuosius, lygiai dvyliktą valandą nuo kareivinių stogo buvo saliutuojama raketomis. Vyraudavo labai pakili nuotaika.
Kita miesto parko lankoma vieta - gerai prižiūrimas vokiečių karių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare, paminklas. Miesto parkas buvo mėgstamas miesto gyventojų kaip malonaus pasivaikščiojimo ir poilsio vieta.
Visa ši ramaus gyvenimo idilė baigėsi 1939 metų kovo mėnesį. Tolimesnės istorinės pasekmės laikraščio skaitytojams yra gerai žinomos.
RADINIAI. Dar 1964 metais parko teritorijoje mėtėsi šitokios "dovanėlės".
Liudas Dambrauskas, 1939 gimęs Kretingoje, pabėgėlių šeimoje, prisimena 1945 metų pavasarį, kai šeima sugrįžo į labiau griuvėsių krūvą, o ne miestą primenančią Klaipėdą. Pirmoji stotelė buvo pas senelius ir mamos brolius, kurie čia jau kaip geležinkelininkai darbavosi atstatant geležinkelį tarp dabartinės Dariaus ir Girėno gatvės bei geležinkelio dar ir dabar tebestovinčiame raudoname pastate, kaip tik priešais dabartinį miesto parką.
Liudo tėtis dar 1945 m. kovą buvo atvažiavęs į Klaipėdą ir savo akimis matė netoli stoties sprogstantį pastatą. Tada suprato, kad su šeima grįžti į miestą dar ankstoka. Šeima tik 1945 m. gegužės mėnesį grįžo į Klaipėdą. Liudui tuomet buvo 6 metai, seseriai Veronikai - 10. Mieste gyventojų beveik nebuvo - tik kariškiai.
Liudui į vaikišką atmintį labiausiai įstrigo visai šalia senelio namų, palei geležinkelį ir čia stovintį semaforą, kelis šimtus metrų link stadiono besitęsiančios didžiulės įvairiausių daiktų ir sulaužytų rakandų krūvos. Kitoje pusėje, laukymėje tarp geležinkelio ir parko, kur dabar stovi nuosavų namų kvartalas, buvo pilna išmėtytos sulaužytos, nebetinkamos naudoti vokiškos karinės technikos.
Liudas tais laikais dar būdamas ikimokyklinukas su tėvu ne kartą lankėsi dabartinėje miesto parko teritorijoje - abipus centrinės parko alėjos buvo kelios ilgos kapavietės su neaukštais mediniais kryžiais, kelios ilgos duobės buvo tuščios, alėjos centre stovėjo didžiulis medinis kryžius. Raupsuotųjų ligoninės vietoje styrojo griuvėsių krūva, o parko teritorijoje mėtėsi daugybė įvairiausių sprogmenų. Vakarinėje parko dalyje ties posūkiu į Girulius, parko pusėje gulėjo nuvirtę pusvagoniai be stogų, prikrauti vokiškais užrašais išmargintų maišų su jau suakmenėjusiu cementu. Kitoje geležinkelio pusėje stovėjo eilė sugadintų, pusiau išardytų garvežių išdaužytais langais.
Dar po metų kitų po karo miesto parkas vėl buvo šiaurinės miesto dalies paauglių berniukų traukos centras. Čia atėjus ir rankomis pakapsčius dar žole neužaugusias vietas, buvo galima rasti daugybę vokiškų šovinių su varinėmis kulkomis ir žaliu laku dengtomis gilzėmis. Miške darbavosi daug suaugusių vyrų, kurie lupinėjo nuo nesprogusių artilerijos sviedinių varinius žiedus ir juos parduodavo dabartinės M. Mažvydo alėjos ir Herkaus Manto gatvės kampe, rūsyje, buvusioje metalo supirktuvėje.
Sugriauto miesto paauglių, grįžusių iš mokyklos, dauguma žaidimų vykdavo miesto griuvėsiuose. Dažnai būdavo sukuriamas lauželis, į kurį būdavo sumetami iš parko šlapiose kelnėse parsinešti šoviniai. Tėvai būdavo darbuose ir šitie nelabai vaikiški žaidimai atnešdavo daug skaudžių nelaimių. Tokia buvo neišvengiama pokario realybė.
ŠEIMA. Nuotraukų autorius su šeima taip pat maloniai leido laiką miesto parke (iš Liudo Dambrausko šeimyninio albumo).
Kitas miesto parko atgimimo laikotarpis prasidėjo penkiasdešimtųjų metų viduryje, kai buvo pastatyti simboliniai parko vartai ir pradėti statyti mūriniai stulpai tvorai aplink parką. Parką puošė betoninės baltai dažytos skulptūros. Vėl buvo atkurti takai, dingo kryžiai, bet liko paminklas vokiečių kariams. Parko teritorijoje buvo dažnos valymo ir tvarkymo talkos. Jose noriai dalyvaudavo miesto mokyklų ir įmonių kolektyvai.
Po karo parkas palaipsniui vėl tapo mėgstama gyventojų laisvalaikio vieta. Miestiečiai kartu su vaikais ateidavo į parką, pasitiesdavo patiesalą, atsinešdavo maisto. Čia leisdavo visą dieną. Jaunesniųjų klasių moksleiviai pavasarį parke dažnai praleisdavo gamtos pažinimo pamokas.
Šešiasdešimtųjų metų pradžioje papūtus kitiems politiniams vėjams, valdžios įsakymu buvo griaunamos visos tvoros ir užtvaros visoje šalyje. Dingo taip ir nebaigtos statyti tvoros aplink parką požymiai. Parke atsirado vaikų žaidimo aikštelės, sūpuoklės, karuselės, juoko kambariai, didžiulis apžvalgos ratas, šokių aikštelė, o žiemą - čiuožykla, kavinukės. Miesto parkas tapo nepaprastai populiarus. Poilsio dienomis į parką plūsdavo minios žmonių su vaikais. Parko teritorijoje palei geležinkelį miesto moksleiviai dalyvaudavo masinėse bėgimo varžybose, o žiemą šiomis trasomis džiaugėsi gausybė slidininkų.
Aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoje parko veikla sustingo. Vėjai, ypač politiniai, dažnai keičia kryptį...
Informacija
Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai atguls į knygą apie parką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą