Publikacijų ciklą tęsiame Kęstučio Demerecko surinkta medžiaga.
Senojo Melnragės miško atkūrimo pradžia
Praėjus beveik 60 metų 1785 m. Klaipėdos plane nuo pat Kuršių marių įtekėjimo į Baltijos jūrą iki Senosios Melnragės (dabartiniai Giruliai) nėra jokio žalio plotelio. Čia pažymėta tik aukštos smėlio kopos ir aukštas krantas (Hohes Land und Sand Berges). Kuršių marių įtekėjimo į jūrą vietoje 1796 m. ant kopos buvo pastatytas Klaipėdos mūrinis švyturys. Jokio miško net užuominų čia nebuvo, todėl smėlis, anot J. Zembrickio, tuo metu jau darė savo pražūtingą darbą ne tik Kuršių nerijoje, bet ir šiandieninės Melnragės-Karklės ruože. Jis rašė: "Audros sunešė daugybę smėlio kopų, ypač švyturio apylinkėse, jos slinko vis toliau į sausumą. Galiausiai visiškas užpustymas ėmė grėsti miesto plytinei (prie Liepojos kelio - šiandien "Žemynos" gimnazija). Jos nuomininkas, Uosto statybos inspektorius Johnas, dėl to 1796 m. skundėsi Gumbinės kamarai ir 1797 03 24 grasino magistratui: jeigu šis nesiimsiąs priemonių užpustymui sustabdyti, nemokėsiąs nuomos mokesčio; kartu ir miestiečiai tuo klausimu kreipėsi į magistratą."
1834 m. balandžio 6 d. įsakas, kuriuo perduoti smėlynai už švyturio miestui. Klaipėdos miesto Melnragės impotekos knyga iš LVIA.
Po magistrato pareiškimo Gumbinės kamara įgaliojo Miškų departamento tarėją susipažinti su padėtimi vietoje, bet tik po metų - 1798 m. atvyko vyriausiasis girininkas von Wangenheimas, kuris apžiūrėjęs teritoriją savo rašte miestui pateikė problemos sprendimo kelią rašydamas:
"Kadangi smėlio pažabojimas naudingas miestui, galbūt dvaras turėtų visą plotą užleisti miestui, jeigu jis prisiimtų apželdinti ir dar penkerius metus paeiliui kasmet 200 šėfelių pušies kankorėžių, kurie turi būti atgabenti iš Kliošių girininkijos, sėjimui duoti."
Bet Klaipėdos miesto vyriausiasis burmistras Tarrachas jam atkirto taip, kaip iš miesto galvos visai nebuvo tikėtasi išgirsti: "Tiesą sakant, šitas reikalas nedomina nei magistrato, nei pačių miestiečių, kurie dėl didėjančio ganyklų ir arimų užpustymo vieni kenčia. Vargu ar įtikėtina, kad miestiečiai patys dėl Melnragės miškelio perėmimo ir sodinimo įsipareigotų ar geranoriškai tai suprastų, kadangi tie plotai labai ilgai karaliui priklausė, ir toks darbas pareikalaus didelių išlaidų, kam šita vietovė jokių išteklių neturi."
1799 m. Tarrachas nereagavo ir į kito laikinai atsiųsto girininko Ulricho kvietimą kartu ištirti padėtį vietoje, prisidengdamas tuo, kad magistratas neturįs tarnybinių arklių ir kad jis ne iš tarnybos gyvenąs, todėl ne visada visuomeniniams reikalams turįs laiko. Už tai iš vyriausybės gavo užsitarnautos pylos 1799 07 12 raštu:
"Šis magistratui neprideramas elgesys yra peiktinas tuo labiau, kad akivaizdu, jog jam ne tik nerūpi pareiga Ulrichui tiriant padėti, bet ir gerovė miesto, kuris jau smarkiai dėl užpustymo nukentėjo."
Ginčas vyko ne tiek dėl pustynės apsodinimo, kiek dėl miesto ganyklų toje vietoje. "Plotuose, kuriems gresia užpustymas, magistratas privaląs visiškai uždrausti ganyti ir tam paskirti sargą. Tačiau magistratas tai atmetė kaip nereikalinga, nes miesto piemuo esąs įpareigotas galvijų tenai neleisti!"
Kadangi smėlis vis labiau siautėjo, 1801 m. magistratas jau pats kreipėsi į Gumbinės kamarą su prašymu, kad įsakytų girininkui Ulrichui minėtą plotą skubiai apželdinti.
Kaip matyti iš susirašinėjimo, miestas norėjo, kad smėlio pustomą dykrą apželdintu valstybė, nes žemė priklausė jai. Todėl ir priešinosi šios žemės dovanojimui su sąlygomis, kurias sunkiai galėjo įsipareigoti įgyvendinti.
Dar 1768 m. spalio 18 d. Friedrichas Didysis Berlyne duotu raštu įsakė visoms Karo ir domenų kamaroms paskelbti aplinkraštį, pagal kurį visi smėlynų plotai turėjo būti apjuosiami grioviais arba aptveriami kuolų tvoromis. Vėliau Karališkoji Prūsų Lietuvos karo ir domenų kamara 1805 12 13 paskelbė spausdintą "Skelbimą dėl smėlio plotų apsėjimo Lietuvoje" ("Publicandum wegen Besaamung der Sandschollen in Litthauen"), kuris prasideda taip: "Kadangi smėlio plotai, ypač kaimų žemių pakraščiuose, šioje provincijoje metai iš metų vis labiau plečiasi ir greta esančias geras dirvas ir pievas smėliu užpusto, dėl ko tų kaimų, kurių žemių pakraščiuose tokių smėlio plotų yra, gerovė kasmet mažės, todėl ypač būtina šiuos užpustymus visomis jėgomis stabdyti ir kenksmingus smėlio plotus po truputį versti naudingais miškais."
Kita vertus, miestas labai greitai augo ir plėtėsi. Dėl intensyvios prekybos ir susisiekimo karališkojoje valdiškoje žemėje prie pat Krūmamiesčio ir Rosgarteno pradėjo kurtis malūnininkai ir lynininkai, todėl kilo nesutarimų, kurie naują miesto deputatų susirinkimą 1809 04 24 paskatino nedelsiant kreiptis į naują magistratą, kad jis prašytų karaliaus užrašyti už Bomelsvitės ir Valdiškosios Vitės esantį smėliu užpustytą plotą miestui, ką naujasis magistratas 1809 05 01 tiesioginiu prašymu ir padarė, o karalius paskelbė tokį asmeninį įsaką: "Jo Karališkoji Prūsijos didenybė į šio mėnesio 1 d. prašymą Klaipėdos miestui ir jo naujajam magistratui mielai šiuo savo palankumo įrodymu praneša, kad ginčytinas smėlio plotas prie švyturio, nuo Bomelsvitės pradedant, netoli jūros, kurio plotas nurodytas 10 ūbų 7 margai 285 kvadratinės kulminės rykštės, vien miesto nuosavybei ir apželdinimui, kas šiuo ir vyksta, perleidžiamas. Karaliaučius, 1809 05 10. Friedrichas Wilhelmas. Klaipėdos miesto magistratui."
Miesto pusėje šios žemės dalis buvo panaudota miesto plėtrai. Čia radosi naujas Klaipėdos rajonas - Vilhelmo miestas (kvartalai į šiaurę nuo dabartinės S. Daukanto gatvės), pavadinta karaliaus garbei. Miesto riba pasistūmėjo iki šiandieninės Lietuvininkų aikštės.
Šiaurinių užmiesčio plotų ir nerijos praktišką apželdinimą pirmasis numatė miesto deputatas Forsteris. Jis jau 1809 m. parengė išsamų likusios smėlynų dalies apželdinimo planą ir 1810 m. pristatė Statybos ir laukų valdybos deputacijai, dar kartą pabrėždamas reikalo svarbą. Taip pat jis toliaregiškai numatė, kad būtina apsodinti neriją prie Smiltynės. Apie apželdinimą jis sakė:
"Nereikia neigti, kad šis darbas bus nuobodus ir varginantis, tačiau ištvermė ir atkaklumas bei nuoširdus noras atnešti naudą visuomenei, nors dažnai neišsipildę lūkesčiai ir trukdo siekti tikslo, užtikrins palikuonių padėką tiems, kurie šį didelį darbą vykdys ir jam vadovaus. Iš to kyla labai didelė ir visapusiška nauda plaukiantiems į jūrą ir čionykščiams gyventojams."
Tad pagrindinis plantacijos užsodinimo tikslas buvo labai praktiškas - apsaugoti miesto ganyklas ir laukus nuo smėlio.
1814 m. dvylika žemės darbininkų, kurie, matyt, turėjo dirbti smėlynų apželdinimo darbus, buvo apgyvendinti naujai suplanuotame kaime, kurį pavadino Smėlio Pylimu (Sandwehr) (dabar kvartalas į rytus nuo Stadiono g.).
Svarbiausias žingsnis atkuriant Melnragės girią buvo karaliaus 1819 m. įsakas perduoti pirklių bendrijai apželdinimui Šiaurės plantacijos teritoriją. Kaip matyti iš J.Zembrickio teiginio (šiaurės ir pietų plantacija), jau tuo metu buvo numatyta apsodinti didžiulius plotus tarp Girulių ir miesto. Miško sodinimui čia daugiausiai pastangų įdėjo komercijos tarėjas Johannas Adolphas Klempowas (atsikėlęs į Klaipėdą iš Liubeko 1812 m., mirė 1843 m. kovo 5 d., sulaukęs 63 metų). Jis įkūrė Plantacijos girininkiją, kuri buvo pavadinta jo vardu "Klempow". Ši girininkija tapo Melnragės miško atkūrimo pradininkė. Matyt, girininkijos vieta parinkta neatsitiktinai. Čia galėjo būti išlikę paskiri senojo miško gojeliai ar pavieniai seni medžiai. XX a. turistiniai vadovai nurodo prie Girulių buvus labai seną ir storą, net 6,5 m apimties pušį. Girininkijos vieta - šiandieninių Girulių centras.
Kaip pažymi J. Zembrickis: "Apie tolesnį Plantacijos vystymąsi čia jau nepriklauso rašyti; dar tik galima pridurti, kad per 19 metų, nuo 1810 10 01 iki 1829 m., miesto iždo ir laukų kasa įvairioms priemonėms miesto ganyklas ir miestiečių laukus nuo užpustymo smėliu apsaugoti išleido 9054 talerius."
Pustomas smėlynas nebuvo tinkamas jokiai veiklai. Per šią teritoriją tik vedė keliai į Žemaitiją, ir Liepoją. Vienas kelias ėjo palei supustytą kopą (ji vadinta Smėlio Pylimu - Sandwehr), kuri tęsėsi kelis kilometrus nuo pustynės vidurio iki Šarlotės (Aulaukio) dvaro (dab. Dragūnų bataliono teritorija) Prie kopos dar 1670 m. Narūnavičius-Naronskis pažymėjo vietovę "Pakupis" (palei kopą). Sand Wehr pažodžiui reikštų smėlio gynimąsi - gal tai dirbtinai suformuotas kopagūbris (apsauginė kopa). Dar kelios smėlio kopos buvo prie pat švyturio. Jos, kaip ir ilgoji kopa, parko teritorijoje išlikusios iki šių dienų.
Plečiantis "plantacijai", kaip tuomet šie sodinukų plotai buvo pavadinti ir dar šiandien vadinami, buvo reikalingas ir specialus ""Plantacijos inspektorius". Magistratas įžvalgiai reaguodamas į ateities planus jau 1811 m. nutarė rinkti žmogų, atsakingą už plantacijos apželdinimą. Pirmasis 1811 m. juo buvo išrinktas seniūnas Rennertas; 1813 m. jį pakeitė inkarų kalvis Joh. Engelis, 1820 m. - malūnininkas Johannas Riechertas. 1815 m. Zandšolėje ir Valdiškojoje Vitėje iš viso buvo 4 malūnai: Smėlio malūnas (savininkas Friedr. Hahnas), Johano malūnas (Joh. Riechertas), Liudvigo malūnas (Ludwigas) ir Marijos malūnas (Peltzas). 1825 m J. Riechertas paskirtas plantacijos inspektoriumi. Šiose pareigose jis išbuvo net 26 metus 1825-1851 m., ir visus juos paskyrė plantacijos sodinimui. Tai jo idėja buvo pasodinti ir atskirą atminimo gojelį dviejų monarchų susitikimo vietoje (dabar gojelis tarp Dviračių treko ir bažnyčios). Tame Karališkajame miškelyje jis buvo sumanęs pastatyti ir paminklą. Dėl to kreipėsi į karalių 1841 m. rugsėjo 29 d. raštišku pareiškimu. Kaip padėka, Johannui Riechertui parke buvo pastatytas kuklus atminimo obeliskas.
Informacija
Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai atguls į knygą apie parką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą