Ankstyviausių mano pažinties su parku akimirkų neprisimenu – pirmą kartą į parką važiavau vaikiškame vežimėlyje, nes pirmuosius savo gyvenimo metus praleidau Pušyno gatvėje. Laisvalaikiu su tėvais Janina ir Vaclovu arba aukle Asia keliaudavau į Žalgirio stadioną arba Kultūros ir poilsio parką pakvėpuoti grynu oru. Tačiau parko ore tvyrodavo ne tik pušų ar kitokie gamtos kvapai. Ties vakarine parko dalimi esanti geležinkelio linija taip pat turėjo ir tebeturi specifinį naftos produktų kvapą. Pastarasis kvapas man yra neatsiejamas nuo parko ir jis man nėra nemalonus, galbūt ir dėl vaikystės nostalgijos.
Vaikų sektorius
Pirmi mano ryškesni parko vaizdai yra susiję su sūpuoklėmis, kai buvau darželinukas (apie 1979-1980 m.). Kadangi buvau mažas, pirmiausiai tėvai vesdavosi mane į taip vadinamą vaikų sektorių. Čia stovėjo į akis krentantis medinis bilietų kasos pastatas. Jis buvo pastatytas kaip pasakų namelis, gražiomis langinėmis ir nudažytas ryškiomis spalvomis. Atrodo, kurį laiką net tikėjau, kad namelis stovi ant vištos kojelės.
KASA. Klaidas perka bilietėlį sūpynėms vaikų sektoriuje.
Man buvo leidžiama, palipus laipteliais, paduoti pinigus, už kuriuos kasininkė parduodavo bilietėlį sūpuoklėms. Sūpuoklės-atrakcionai, kuriuos pamenu, buvo geltonas "Saturnas" (šiek tiek į kairę nuo kasos), įvairiaspalviai "Laiveliai" (į dešinę nuo kasos), karuselė "Elniukai" (arčiau Pušyno gatvės), paprasta karuselė su porinėmis sėdynėmis. "Elniukų" karuselėje buvo sumontuotos elnių ir arkliukų formos sėdynės. Man kažkodėl labiau norėdavosi atsisėsti ant elniuko ir laikytis už jo ragų. Aikštės rytinėje dalyje buvo mašinyčių, kurias galėjo vairuoti vaikai, aikštelė. Vienas įdomesnių dalykų man, kaip vaikui, buvo kasdieniniame gyvenime nesutinkami atrakcionų saugos diržai su stambiomis (tuo metu man jos iš tiesų atrodė stambios) metalinėmis sagtimis.
Taip pat įsiminė tinklinio aikštelė, nors nepamenu, kad būtų tekę matyti ką nors ten žaidžiant šį žaidimą. Šioje vietoje tebėra išlikę stulpai tinklui tvirtinti ir teisėjui sėdėti. Į pastarąjį mėgdavau ir aš užsikabaroti. Tuo metu itin populiarią čiuožyklą pamenu lyg per rūką – žiemą į parką eidavome retai.
"VELNIO RATAS". Su mama prie "Velnio rato".
Kiek tolėliau, einant link suaugusiųjų sektoriaus, buvo miestučių žaidimui skirta aikštelė. Pamenu, kad ten buvo žaidžiama, o žiūrovų taip pat netrūkdavo. Įsiminė stiprus garsas, kai lazda atsitrenkdavo į figūrėles. Vėliau šalia miestučių aikštelės buvo įrengtas mašinėlių vyresniems atrakcionas. Tai buvo vienas populiariausių atrakcionų, prie jo nusidriekdavo netrumpa eilė. Kol laukdavau eilėje, nusižiūrėdavau greičiausią ir lengviausiai valdomą mašinytę, kurią, atėjus mano eilei, būtinai kas nors užimdavo nespėjus man pribėgti. Iš aikštelės sklisdavo specifinis elektros prietaisų skleidžiamas kvapas. Labai nepatiko kai po kurio laiko viduryje aikštelės buvo įrengti stovai, o vairuoti leisdavo ne bet kuria kryptimi, kaip anksčiau, o tik ratu. Bet vis tiek pavykdavo padaryti avariją – atsitrenkti į kitą vairuotoją, ko dauguma ir siekdavo.
Kartais su tėvais nueidavome į suaugusiųjų sektorių. Į kai kuriuos atrakcionus ten įleisdavo ir tėvus su vaikais. Tuo metu buvome įsitaisę tradiciją – parke nusipirkdavome limonado stiklinę (buvo tokios vienkartinės popierinės rusvos spalvos stiklinės) ir tešlainių pakelį. Gal dėl įspūdžių, o gal ir iš tiesų būdavau praalkęs, bet būdavo labai skanu. Su malonumu iki šiol prisimenu to paprasto "patiekalo" skonį.
Suaugusiųjų sektorius
Buvau jau paauglys (apie 1986-1990), kai jau nebe su tėvais, o su draugais pradėjome lankytis parke. Žinoma, eidavome į suaugusiųjų sektorių, kur atrakcionai buvo "rimtesni". Pamenu "Velnio (Apžvalgos) ratą", priešais jį buvusius "Laivelius", analogiškus vaikų sektoriuje buvusiems, "Raketą" su ant grandinių kabančiomis sėdynėmis, karuselę "Ramunę" su dviem labai garsiai kriokiančiais propeleriais. Tarp vaikų ir suaugusiųjų sektorių vėliau buvo sumontuoti linksmieji kalneliai. Pirmą kartą pravažiuoti jais buvo įdomu, bet vėliau šis atrakcionas jau atrodė per "skystas".
Mums, paaugliams iš pradžių baugokai atrodė atrakcionas, kurio pavadinimo nebeprisimenu. Tai buvo raudonai, žaliai ir mėlynai dažytos metalinės dėžės, į kurių vidų įėjus 1-3 žmonėms tas dėžes reikėdavo įsiūbuoti, kad jos persiverstų ore. Ten reikėdavo jėgos, koordinuotų judesių ir susikaupimo, todėl aš specialiai stengdavausi prajuokinti draugus, kad jie silpniau laikytųsi už rankenų ir "paskraidytų" dėžės viduje. Nors iš atrakciono išlipdavome gerokai apsitrankę, bet būdavo tikrai juokinga, net oro trūkdavo.
KARUSELĖ. Sena gera karuselė su dideliu saugos diržu.
Šiek tiek vėliau už kitus atrakcionus buvo įrengtas "Siurprizas". Jame reikėjo stovėti įsikibus į šonines rankenas, o atrakcionas sukosi aplink ir pakildavo beveik 180° kampu. Sukantis taip pritraukdavo prie sienelės, kad vos galėdavai atsiplėšti. Šis atrakcionas, kol dar nebuvome išbandę, atrodė tikrai baisiai. Išbandžius patiko ir juo supdavomės iki tol, kol atrakcionai buvo išmontuoti. Kažkada įkalbėjau "Siurprizu" pasisupti kelis giminaičius. Iš tiesų jiems tai buvo siurprizas – po seanso jiems buvo pasidarę bloga.
"Velnio ratas" buvo nekalčiausias atrakcionas, žinoma, tiems, kas nebijojo aukščio. Man šis atrakcionas labai patiko. Iš pačio viršaus buvo galima pamatyti vaizdus, kurių kasdien nepamatysi – skruzdėlės dydžio žmones apačioje, miško medžių viršūnių "kilimą", uostą su kranais, atvirą jūrą su laivais, Klaipėdos panoramą. Visada įdomu buvo pamatyti savo namą (tuo metu jau gyvenau S. Daukanto gatvėje) ir net mažus jo palėpės langelius. Pasiekus aukščiausią tašką, sėdint geltonose plastmasinėse, bet gana patogiose "Velnio rato" sėdynėse, kompanijoje nuolat kažkam iškildavo vis tas pats klausimas: "O kas būtų, jei "Velnio ratas" dabar sugestų ir sustotų?" Būdavo du dažniausi atsakymai: "Kabarosimės žemyn konstrukcijomis" arba "Nemokamai ilgiau pasėdėsim". Laimei (o gal ir deja), tokia situacija man nebuvo pasitaikiusi. Būdavo gaila, kad ratas labai greitai apsisukdavo ir nuleisdavo mus žemyn... Žinoma, draugų kompanijoje buvo tokių, kurie bijojo aukščio. Ir čia labai puikiai būdavo panaudojamas vairas, kurio pagalba sėdėjimo platformą buvo galima sukinėti 360° kampu. Kildavo daug emocijų pasukinėjus šį vairą kiek greičiau.
Nors beržų apsuptos kasos suaugusiųjų sektoriuje buvo ne tokios gražios kaip vaikų sektoriuje, bet ir čia dažniausiai tekdavo palaukti eilėje. Beje, eilės prie kasų tirpdavo gana greitai, o bilietų kainos nesikandžiodavo.
Informacija
Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką, buvusius parko darbuotojus. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai suguls į knygą apie parką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą