2019 m. balandžio 22 d. 17:42 val., pirmadienis

Klaipėdos istorija

Kodėl klaipėdiečiai A.Hitlerį sutiko su džiaugsmu?

(23)

2019-03-24, 18:09

Ugnius Antanavičius, 15min.lt

Kodėl klaipėdiečiai A.Hitlerį sutiko su džiaugsmu? nuotrauka, foto

Adolfas Hitleris Klaipėdoje

© JAV memorialinio Holokausto muziejaus nuotr.

Lygiai prieš 80 metų – 1939 m. kovo 23 d. - į Klaipėdos kraštą, ką tik prijungtą prie nacistinės Vokietijos, atvyko tuometinis Vokietijos lyderis Adolfas Hitleris. 

Dabar tai skamba neįtikėtinai ir netgi kraupiai, tačiau daug klaipėdiečių atvykusį A.Hitlerį išties priėmė kaip išgelbėtoją ir sutiko su džiaugsmu, o demonstracijos gatvėse, reiškusios palaikymą prisijungimui prie Vokietijos, toli gražu nebuvo vien tik parodomosios, sako istorikas Norbertas Černiauskas. 

Tačiau, pabrėžia istorikas, tai labiau lėmė ne išskirtinai pronacistinės šio krašto gyventojų nuotaikos, o noras tapti tiesiog Vokietijos dalimi nesuprantant, kad Vokietija jau tapo visiškai kitokia negu ta, kuriai Klaipėdos kraštas priklausė kadaise. 

Primename pagrindinių įvykių datas: 1939 m. kovo 20 d. Vokietija pateikė ultimatumą Lietuvai, reikalaudama tuojau pat prie Rytų Prūsijos prijungti Klaipėdos kraštą, antraip grasindama karine jėga. 

Kovo 22 d. Lietuva ultimatumą priėmė ir į šalį tuojau pat įžengė Vermachto daliniai, kovo 23 d. kariniu laivu į Klaipėdą atplaukė ir pats A.Hitleris. 

Tačiau tai – tik įvykių datos, mažai ką pasakančios apie bendrą padėtį Klaipėdos krašte. Kaip šiame krašte sutarė skirtingos tautos? 

Kokias klaidas padarė Lietuva besistengdama integruoti Klaipėdos kraštą. Ar galėjo istorija pasisukti kitaip? Apie visa tai 15min kalbėjosi su N.Černiausku. 

– Kokios nuotaikos vyravo Klaipėdos krašte paskelbus, kad jis vėl taps Vokietijos dalimi? 

– Negalima sakyti, kad žmonės buvo labai nustebę. Vokietijos įtaka Klaipėdos krašte iš esmės niekada neišseko. 

Nuo pat 1923 m. ji visą laiką jautėsi – tiek konsulatas, tiek įvairios iš Vokietijos finansuojamos organizacijos veikė ir palaikė mintį, kad vieną dieną Klaipėdos kraštas susijungs su didžiąja Vokietija. 1939 m. kovą tokį susijungimą palaikė didelė dalis gyventojų, galbūt net dauguma. 

Tačiau reikia suvokti, kad mažai jų suprato, kad Vokietija jau nebe tokia kaip ta, nuo kurios buvo atskirtas Klaipėdos kraštas. 

Čia akmuo ir į Lietuvos daržą – Lietuvos politinė vadovybė pati nesugebėjo tų skirtumų parodyti Klaipėdos krašto gyventojams. 

Dalis Klaipėdos krašto vokiečių neigiamai žiūrėjo į marširavimus su deglais ir nacistinę politiką Vokietijoje. Tą Lietuva, dar turėdama Klaipėdos kraštą, galėjo užčiuopti ir išnaudoti. 

Bet tai nebuvo padaryta. 

– Kaip Klaipėda sutiko į miestą atvykusį Adolfą Hitlerį? Kiek entuziazmas jį sutinkant buvo tikras? 

– Tos nuotraukos, kuriose klaipėdiečiai su džiaugsmu sutinka Hitlerį, pakankamai tiksliai atspindi realią situaciją. 

Aišku, tos nuotaikos greitai išblėso, nes Vokietija po kelių mėnesių pradėjo karą ir tie patys klaipėdiečiai pradėjo žūti įvairiuose frontuose. 

Bet atvykus Hitleriui džiaugsmo tikrai buvo. Didžioji dalis gyventojų tapimą Vokietijos dalimi suvokė kaip istorinės neteisybės ištaisymą. 

Atvykus Hitleriui džiaugsmo tikrai buvo. Didžioji dalis gyventojų tapimą Vokietijos dalimi suvokė kaip istorinės neteisybės ištaisymą. 

Mažai kas suprato, kad Vokietija, kurios dalimi Klaipėdos kraštas vėl tapo, jau yra visiškai kitokia negu XX a. pradžioje. 

Šita Vokietija jau buvo nacistinė, totalitarinė. Bet tai pradėjo aiškėti tik vėliau. 
Hitlerio įžengimas į Klaipėdą buvo džiaugsmingas ne visiems – pabėgėlių iš Klaipėdos krašto į Lietuvą irgi buvo nemažai. 

Tai buvo ir vietos žydai, ir iš „didžiosios Lietuvos“ atsikėlę į Klaipėdos kraštą lietuviai, dirbę krašto administracijoje. 

Dalis vietos vokiečių, kurie buvo aiškiai nusistatę prieš nacizmą, irgi suprato, kad laukia ne pyragai. 
Bet įtakos vykstantiems procesams padaryti jie negalėjo. 

– Ar prieš prijungiant Klaipėdos kraštą prie Vokietijos daugiau krašto gyventojų save laikė lietuviais, ar vokiečiais? 

– 1925 m. atlikto Klaipėdos krašto gyventojų surašymo duomenys parodo, kad apie 40 proc. Klaipėdos krašto gyventojų save laikė vokiečiais. Jų pagrindinė vartota kalba buvo vokiečių. Apie 25 proc. krašto gyventojų save laikė lietuviais, o dar 25 proc. – klaipėdiškiais. 

Klaipėdiškiai, vokiškai Memellanders, puikiai mokėjo ir vokiškai, ir lietuviškai bei nenorėjo tapatinti savęs tik su kažkuria viena iš šių tautų. 

Rinktis tik vieną jų jiems neatrodė priimtina. Jie nelaikė savęs šimtaprocentiniais lietuviais, nors mokėjo lietuviškai. 

Bet tuo pačiu nelaikė savęs ir vokiečiais. Tai buvo specifinė, išskirtinė būtent šiame regione egzistavusi gyventojų kategorija. 

Pasikartosiu, bet Lietuvos vyriausybė, galvodama apie Klaipėdos kraštą, mano manymu, nesuvokė, kiek šitas regionas yra kultūriškai išskirtinis ir kodėl jame reikia taikyti specifinę, o ne primityvią atlietuvinimo politiką. 

Neįvertino, kad šiame krašte egzistuoja unikali vietinė tapatybė, kurioje lietuvybė sudaro svarbią dalį, tačiau kitokią negu kitur Lietuvoje. Lietuvos vyriausybė, galvodama apie Klaipėdos kraštą, mano manymu, nesuvokė, kiek šitas regionas yra kultūriškai išskirtinis. 

Lietuvos vyriausybė to nepaisė ir žiūrėjo paprastai – yra vokiečiai, yra lietuviai ir yra suvokietėję lietuviai, kuriuos reikia „atlietuvinti“.

Ir buvo siekiama tai padaryti. Bet gavosi atvirkščiai – tokia politika kaip tik atgrasė daug Klaipėdos krašto gyventojų nuo lojalumo Lietuvai, pasitikėjimo Kaunu ir prisidėjo prie nesėkmių administruojant kraštą. 

Tiesa, čia reikia pabrėžti, kad su Klaipėdos krašto prijungimu prie Vokietijos tos nesėkmės visiškai nesusijusios. 

Prijungimą lėmė ne įvykiai Klaipėdos krašte, o įvykiai Berlyne ir atvirai ekspansinė nacistinės Vokietijos politika. 

Beveik neabejotina, kad net jei Lietuva būtų įvertinusi mano aukščiau minėtus veiksnius bei nuoširdžiai atsižvelgusi į vietos gyventojų tapatybę ir interesus, nacistinė Vokietija vis tiek būtų pasinaudojusi agresyvia mažuma, kėlusi įtampą Klaipėdos krašte ir siekusi jį vėl prisijungti. 

Tai parodo jos veiksmai kitur Europoje. 

– Papasakokite plačiau kokie buvo tie nesėkmingi Lietuvos žingsniai administruojant Klaipėdos kraštą? Kas taip nepatiko vietos gyventojams? 

– Yra keli esminiai dalykai. Vienas – visuotinė lietuvių kalbos invazija, nurodymai ją vartoti ir ten, kur reikia, ir ten, kur nereikia. 

Iš dalies tai galima suprasti – visgi tai buvo valstybinė kalba. Bet, pavyzdžiui, 4-ajame dešimtmetyje Lietuva nutarė, kad Klaipėdos krašto mokyklose naudojama kalba turi būti nustatoma pagal tėvų kilmę. O ši savo ruožtu vertinta pagal pavardes. 

Įsivaizduokite: biurokratas pasižiūri į vaikų tėvų pavardes mokykloje, nutaria, kad jos skamba lietuviškai bei rodo lietuvišką kilmę, ir tokiu pagrindu nurodo, kad toje mokykloje vaikai turi būti mokomi lietuvių kalba. 

Sakyčiau, tai buvo visiškai klaidinga politika, nes tie klaipėdiškiai, kurie pirmiausia save siejo su Klaipėdos kraštu, o ne su Lietuva ar Vokietija, iš karto pradėjo labiau žiūrėti Vokietijos pusėn. 

Kitas dalykas – vietos gyventojai, net ir lojalūs, buvo visiškai neįtraukiami į Klaipėdos krašto administracines struktūras. 

Daugelį svarbiausių postų užimdavo iš Kauno atvykę lietuviai, o vietos gyventojai buvo ignoruojami. Tai juos piktino. 

Trečias dalykas – Lietuvos valdžia tiesmukai manė, kad Lietuva Klaipėdos krašte galutinai nugalės tik tada, kai lietuviai čia sudarys daugumą. 

Todėl skatinta vidinė imigracija iš likusios Lietuvos dalies į Klaipėdos kraštą. Ne tik valdininkų, bet ir darbininkų. Paprasti darbininkai noriai vyko į Klaipėdą, nes čia jie galėjo uždirbti žymiai daugiau. 

Paprasti darbininkai noriai vyko į Klaipėdą, nes čia jie galėjo uždirbti žymiai daugiau. 

Pragyvenimo lygis Klaipėdoje buvo aukštesnis, algos – žymiai didesnės negu kitur Lietuvoje, įskaitant ir Kauną. 

Klaipėda netgi vadinta „lietuviškąja Amerika“. Bet tokia imigracija kėlė socialinius neramumus. Atsiradus daugiau konkurencijos, darbdaviai galėjo mažinti atlyginimus. 

Vietiniai, senieji krašto gyventojai dėl to kentėjo. Todėl jie į atvykėlius žiūrėjo neigiamai. 

– Kokie didžiausi skirtumai kasdienybėje egzistavo tarp Klaipėdos krašto ir likusios Lietuvos? 

– Pirmas dalykas – Klaipėdos kraštas buvo žymiai labiau urbanizuotas negu likusi Lietuva. Antras dalykas – skyrėsi pagrindinė konfesija, didžioji dalis krašto gyventojų buvo protestantai. 

Dar vienas svarbus skirtumas yra istorinis – baudžiava Klaipėdos krašte buvo panaikinta 60 metų anksčiau negu likusioje Lietuvoje. Todėl ūkinis gyventojų mentalitetas buvo visiškai kitoks. 

Istorikas Gediminas Vaskela, vertinęs gyvenimo standartą Klaipėdos krašte, padarė išvadą, kad Klaipėdos kraštas pagal jį lenkė Estiją ir buvo panašus į Latviją. O Lietuvos gyvenimo standartas buvo žymiai menkesnis. 

Daug nuvykusių į Klaipėdą lietuvių stebėjosi ir tvarka, ir grįstomis gatvėmis, ir vandentiekiu, ir hidrantais, priešgaisrine apsauga. 

Po to Kaunas pradėjo vytis, bet kurį laiką Klaipėda buvo išskirtinis kraštas. Ir kainos, ir atlyginimai Klaipėdos krašte buvo nuo keliolikos iki keliasdešimties procentų didesni negu likusioje Lietuvoje. 

Ne veltui Klaipėdą vadino „lietuviškąja Amerika“. Tai pirmiausia nulėmė faktas, kad istoriškai kraštas priklausė Vokietijos imperijai. 

Net socialinės Bismarko reformos ten buvo įvykdytos XIX a pab,, kurios Lietuvoje dar tik buvo planuojamos. Kita vertus, vertinant Vokietijos imperijos standartais, šitas kraštas buvo užkampis. 

Tikrai nebuvo kažkoks ekonominis stebuklas. Tačiau lyginant su Lietuva kaip buvusia Rusijos imperijos dalimi, skirtumai buvo didžiuliai. 

Dėl to, ne paslaptis, ir Klaipėdos krašto lietuviai iki 1918 m. gana skeptiškai žiūrėjo į idėją kraštą kada nors sujungti su „didžiąja Lietuva“. 

Jiems „didžioji Lietuva“ atrodė kaip rusiškos civilizacijos dalis ir daug jų manė, kad skirtumai, nepaisant tos pačios kalbos, yra per dideli. 

O po 1923 m., nors tarp Klaipėdos krašto lietuvių entuziazmo po susivienijimo su Lietuva ir būta, jis nebuvo ypatingai stiprus. 

Nes pagrindiniai ekonominiai ryšiai vis tiek išliko su Rytprūsiais. Nesvarbu, ar žmogus buvo lietuvis, ar vokietis, ar klaipėdiškis – jam svarbiausias didmiestis buvo Karaliaučius. 

Kai jis važiuodavo į didesnį miestą apsipirkti, prekiauti arba semtis kultūros – tas miestas būdavo Karaliaučius, o ne Kaunas. 

Nemažas skaičius Klaipėdos krašte gyvenusių vokiečių netgi išlaikė Vokietijos pilietybę. Lietuvos pilietybės jie taip ir neįgijo. Šio klausimo Lietuva per 15 metų taip ir neišsprendė. Be to, Lietuvos aukščiausia valdžia Klaipėdoje beveik nesirodė. Ir dar svarbu pažymėti, kad Klaipėdoje beveik visą tarpukarį, iki 1939 m., veikė ne tik autonomija, bet ir demokratija, kuri Lietuvoje po 1926 m. jau nebeveikė. 

– O kiek praktikoje Klaipėdos krašto seimelis išties buvo renkamas demokratiškai? 

– Tai buvo tikrai demokratiškai išrinkta institucija. Bet demokratija ir lėmė, kad rinkimus visada laimėdavo provokiškos partijos. 

Klaipėdos krašte egzistavo trys valdžios institucijos – Lietuvos skiriamas gubernatorius, Lietuvos skiriama Direktorija ir vietos gyventojų renkamas seimelis. Kadangi seimeliai būdavo provokiški, tarp jų ir kitų krašto valdžios institucijų egzistavo nuolatinė trintis. 

Dėl to seimeliai beveik niekada neišsilaikydavo iki kadencijos galo – tik vienas dirbo visus trejus metus. Be to, Klaipėdos kraštas dėl savo autonomijos traukė visokio plauko opozicionierius iš Lietuvos. Jame žmonės galėjo laisviau veikti. 

Čia yra įdomus paradoksas. Klaipėdos kraštas tam tikra prasme buvo laisvės sala, lyginant su likusia Lietuva. Jame egzistavo, pavyzdžiui, civilinė metrikacija. Tačiau, antra vertus, toje laisvės saloje kūrėsi nacistiniai judėjimai. 

– O ar antisemitizmas Klaipėdos krašte buvo didelė problema? Ypač po 1933 m., kai į valdžią atėjo Hitleris? 

– Problema buvo, bet kol Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, jo dar nebuvo ypatingai daug. Čia svarbu tai, kad Klaipėdos krašte žydų tarpukariu buvo gerokai mažiau negu likusioje Lietuvoje.

Likusios Lietuvos dalies miestuose žydai sudarydavo trečdalį ar net dar daugiau viso gyventojų skaičiaus, o tuo metu Klaipėdos krašte jų tebuvo keli procentai. 

Be to, kadangi visuomenė buvo gerokai labiau urbanizuota, skirtis tarp miesto ir kaimo buvo mažesnė, ekonominio antisemitizmo irgi buvo mažiau. Į Klaipėdos nacių taikinį pirmiau patekdavo ne žydai, o lietuviai. 

Į Klaipėdos nacių taikinį pirmiau patekdavo ne žydai, o lietuviai. Lietuvius Klaipėdos krašto naciai suvokė kaip krašto užgrobėjus, kuriuos reikia eliminuoti. Todėl naciai pirmiausia daužydavo lietuvių, o ne žydų langus. 

 Ir langus daužydavo, ir sumušimų būdavo, ir lietuviškų lentelių draskymo nuo sienų...

Daug ko būdavo. Nacizmo siaubas Klaipėdoje reiškėsi nuo 1933 metų. Tiesa, Valstybės saugumo departamentas su juo gana neblogai dorojosi, tačiau nesant politinės valios ir naciams naudojantis tarptautiniu abejingumu, vienas departamentas negalėjo padaryti tvarkos. 

Tačiau priminsiu – ir į tuos vokiečius, kurie nemėgo nacizmo ir nedaužė lietuvių langų, lietuviškoji valdžia vis dėlto nenorėjo žiūrėti kaip į lygiaverčius partnerius. Ar tai iššaukė nacizmą? Aišku, kad ne. Tačiau nepadarius namų darbų, nacizmui susidarė palankios sąlygos vešėti. 

– O ką, jūsų nuomone, turėjo daryti Lietuva? 

- Lietuva turėjo iš pat pradžių turėti strategiją, kuri būtų leidusi vietos gyventojams jaustis specifinio regiono dalimi. Regiono, kuris skiriasi nuo Vokietijos, galbūt turi tam tikrą prūsiškai-lietuvišką, o ne prūsiškai-vokišką akcentą. 

Lietuva turėjo rodyti, kad gerbia šio regiono išskirtinumą, ir per tai vykdyti Klaipėdos krašto integraciją į Lietuvą. epaveldas.lt nuotr./Lietuvos žinių 1935 m. kovo antraštinis puslapis Svarbu suvokti, kad tarpukariu daug Klaipėdos krašto gyventojų nebuvo patenkinti ir Vokietija: daugelis jų pyko, kad Vokietija jais nesirūpino, paliko likimo valiai. 

Šitą irgi buvo galima išnaudoti. Vėliau buvo galima išnaudoti nepasitenkinimą nacių valdžia, Vokietijoje vykstančiais antidemokratiniais procesais, ir bandyti po truputį dvikalbius gyventojus patraukti į savo pusę, jiems skiriant administracinius postus. 

Tačiau Lietuva jais nepasitikėjo. Vienas dalykas, kurį Lietuva sugebėjo padaryti sėkmingai – įsisavinti Klaipėdos uostą. Vienas dalykas, kurį Lietuva sugebėjo padaryti sėkmingai – įsisavinti Klaipėdos uostą. Jį plečiant, per jį nukreipiant užsienio prekybą buvo nuveiktas milžiniškas darbas. Klaipėda tapo tikrais Lietuvos vartais į pasaulį. 

– Kaip santykiai tarp lietuvių, vokiečių ir klaipėdiškių Klaipėdos krašte keitėsi jam tapus nacistinės Vokietijos dalimi? 

– Yra apytiksliai paskaičiuota, kad iš Klaipėdos krašto į Lietuvą išvyko apie 10 tūkstančių žmonių. Didžioji dalis jų buvo arba grėsmę pajutę žydai, arba lietuvių administracijos atstovai.

Vėliau tiems santykiams keistis tiesiog nebuvo kada, nes po kelių mėnesių prasidėjo karas ir naujos problemos. Prasidėjo šaukimai į frontą, karinė padėtis. 

Šaukiami vienodai buvo ir lietuviai, ir vokiečiai. O galutinai unikali Klaipėdos krašto istorija baigėsi 1945 m. sausį, kai po Raudonosios armijos šturmo iš esmės ten nieko neliko. 

– Klausimas pabaigai – ką visgi Lietuva per 15 metų sugebėjo perimti iš Klaipėdos krašto, tegu ir nepavykus sėkmingai jo integruoti? 

-Svarbiausia, ko gero, yra tai, kad Lietuva atsigręžė į jūrą, pamėgo jūrą. Ta pati Jūros šventė pradėta rengti tarpukariu. Jūra tapo lietuviškos tapatybės dalimi. Pavyzdžiui, lietuvių jaunimo organizacijos stovyklas stengėsi daryti prie jūros.




Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Nord

2019-03-27   21:48

IP: 85.232.128.54

Netiesa, apie lenkus. Nes panašiais metais, kai kas pradėjo visais įmanomais būdais terorizuoti tuos, kurie anot Švarkino mums "ne broliai", dėl Kuršo Mėguvos srities (Šventosios ir Palangos). Matyt tai Švarkino protėviai ten dalyvavo. Ypač "operacija Rucava" juokingai atrodo. Kaip du šimtai ulonai skodė link Skoudo nuo dešimties šarvuotų automobilių su kulkosvaidžiais, katrie į Rucavą atvyko iš Liepojos:-)))

to zaliasis zmogeliukas

2019-03-27   17:17

IP: 86.38.179.119

Pusę teisybės parėžei nuo dūšios,tai faktas,bet deja pradininkai ne mes- o generolas Liucijus Želigovskis.Kad,esam uolūs jo mokiniai tai antra pusė teisybės..

2019-03-27   13:46

IP: 85.206.48.112

Jo , Klaipeda prijungti susirinko lietuvos kariskiai Prekulije , persirenge i civiliu rubus ir svetima zeme "prijungti" iszygiavo. Jiems galima. O Kryme - tai nusikaltimas. tai lietuva gi zaliuju zmogeliuku 'zygiu" isradeja ir pradininke :)

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdos istorija

Lygiai prieš 80 metų – 1939 m. kovo 23 d. - į...

Kodėl klaipėdiečiai A.Hitlerį sutiko su džiaugsmu? nuotrauka, foto

Vidurdienį Skulptūrų parke prie paminklo 1923 m. sukilimo dalyviams pagerbti žuvusieji....

Klaipėdiečiai pagerbė 1923 metų sukilimo aukas nuotrauka, foto

Senasis Klaipėdos malūnas Tilžės gatvėje vis dar apleistas. Dar 2008 metais uostamiesčio...

100-ąjį kartą narplios senosios Klaipėdos istoriją nuotrauka, foto

Šį mėnesį Klaipėdos miesto savivaldybės administracija skelbs viešą Klaipėdos pilies Didžiojo...

Mėmelburgo Didysis bokštas skinasi kelią nuotrauka, foto

Vaikus auklėsime skandinaviškai, o anūkus - afrikietiškai? nuotrauka, foto

Nuomonės, Pasaulyje, pilname kosmopolitinių iššūkių, tėvai, atsakingai ruošiantys savo vaikus gyvenimui, jau nežino,...

Danų milijardierius neteko trijų vaikų nuotrauka, foto

Pasaulis, Danų milijardierius verslininkas, kuris yra pagrindinis internetinio mados verslo milžino ASOS...

„Galėjome padaryti stebuklą, deja, šįkart nepavyko“ nuotrauka, foto

Sportas, Minske (Baltarusija) Velykų savaitgalį vykusiame Baltijos rankinio lygos finalo ketverte...

Šilutės rajone – šuns gelbėjimo operacija nuotrauka, foto

Kriminalai, Sekmadienio vakarą kilo gaisras Saugų kaime (Šilutės r.) esančiame nedideliame, iš kelių...

Pasaulis, Paskelbta prieš 1 val.

Kriminalai, Paskelbta prieš 2 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...