Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (96)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien baigsime dairytis Herkaus Manto 23-iajame name, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo veikė vienišų pirklių prieglauda, o pokariu čia buvo gyvenamasis namas. Dabar pastate įsikūręs viešbutis ir restoranas "Navalis".

Po to, kai praeitoje dalyje papasakojome apie muzikos mokytojo Antano Grudzinsko ir akušerės Elenos šeimą, atsiliepė klaipėdietis Pragiedrulis Velička ir pridūrė štai ką: "Su A. Grudzinsku teko susitikti Kristijono Donelaičio vidurinės mokykloje, antroje ar trečioje klasėje, muzikos pamokose. Kad tai buvo kažkuo kitoks pedagogas, pajutau pirmą jo atėjimo į mūsų klasę dieną. Neįprastas mums buvo ir jo nuoširdus noras į sovietizmo pritvinkusią erdvę įdiegti visai kitokį pasisveikinimą, kurio ir žodžiai, ir muzika priminė bažnytines tonacijas. Jis į pamoką įžengdavo jau su akordeonu ant pečių ir užgrodavo... Na, mums, priverstinai kepamiems spaliukams, tai atrodydavo visai "iš kitos operos". Iš pradžių klasė tai priėmė kaip linksmą atrakciją. Bet po kokių dviejų trijų pamokų įvyko incidentas. Mokytojui sugiedojus pasisveikinimą, vienas klasiokas garsiai užrėkė: "Amen"! Aš ir dabar atsimenu, kaip A. Grudzinskas išraudo iš susijaudinimo ir išbėgo iš klasės... Po to į mūsų klasę atėjo nauja muzikos mokytoja...

Nijolė Liaudinskaitė, auginta tetos ir močiutės, ir šiandien nėra praradusi ryšių su Klaipėda, kurioje baigė penktąją vidurinę mokyklą.

Šis epizodas išliko visam gyvemimui dar ir dėl to, kad po daugelio metų pas vieną savo tėvo klasioką radau tarybiniais laikais slėptą knygą apie Vytauto Didžiojo jubiliejų. Ten prieškario nuotraukose pamačiau mokytojų instituto bei Vytauto Didžiojo gimnazijos muzikos mokytojo A. Grudzinsko nuotraukas. Supratau, su kokiu didžios sielos žmogumi turėjome laimės susitikti, bet to dar nemokėjome suprasti ir įvertinti. Gyvenimas suvedė ir su jo dukterimi Rūta Grudzinskaite. Kai perėjau į trečiąją muzikos mokyklos klasę, pirmasis mano dėstytojas Šiaučiulis, dabar žymaus pianisto Sauliaus Šiaučiulio tėvas, "perleido" mane Rūtai Grudzinskaitei. Ir aš labai tuo džiaugiausi, nes ji per pirštus, jei neteisingai juos laikydavau ant pianino klavišų, pieštuku nedaužydavo. Nepaisant to, tėvams kategoriškai pareiškiau pianistas nebūsiantis. Nes esą neturiu pakankamai klausos. Tėvai to mano pareiškimo nelabai suprato. O štai mokytoja buvo supratingesnė, ir padėjo tėvams įteigti, kad prievarta nieko doro nebus. Įdomu tai, kad po daugelio metų groti fortepijonu pas R. Grudzinskaitę pateko ir mano duktė Greta. Išklodamas savo "memuarus", noriu pažymėti, kad Grudzinskai Klaipėdoje ir daugelio klaipėdiečių širdyse yra palikę tikrai gilias pėdas", - sakė P. Velička.

Į Klaipėdą - nuo negandų

Herkaus Manto 23-iajame name gyveno dar viena šeima: "babūnė" Marija Liaudinskienė, jos dukra Elena Liaudinskaitė ir šios dukterėčia Nijolė Liaudinskaitė. Nagrinėjant tos šeimos narių likimus, Lietuvos tragedija, galima sakyti, matyti kaip ant delno. Marijona Liaudinskienė, kilusi iš vidutinių ūkininkų nuo Rietavo, išaugino tris sūnus - Vytautą, Jokūbą, Kazimierą ir dukterį Eleną. Visi buvo išmokslinti: Elena, Vytautas, Jokūbas baigė Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, o Kazimieras - policininkų mokyklą. Vytautas kurį laiką gyveno kažkur Prancūzijoje. Tačiau dar prieškariu grįžo į Lietuvą. Vytautas buvo pirmasis iš Liaudinskų šeimos, kurį motinai teko apraudoti, kai šis susirgęs pasimirė. Ji dar nežinojo, kad netrukus praras ir dar du sūnelius. Jokūbas gyveno ir dirbo Pagėgių pasienio užkardoje. Jis buvo šios užkardos viršininkas. Kai prasidėjo karas, jis nemanė esąs koks nusikaltėlis. Tad ir nesiruošė trauktis. Ir... 1941 m. buvo sušaudytas. Jo žmona pasitraukė į JAV. Tad Marijona Liaudinskienė iki pat savo mirties taip ir nesužinojo, kad nebeturi ir Jokūbo. Ji buvo įsitikinusi, kad Jokūbas gyvas ir sveikas užjūriuose... O Nijolės Liaudinskaitės tėvas Kazimieras karo metu slapstėsi iš pradžių nuo vokiečių, paskui - nuo sovietų kariuomenės. Bet lemties neišvengė - buvo sučiuptas ir išsiųstas 10 metų į Gorkio sritį. Tik tiek težino jo duktė Nijolė Liaudinskaitė-Kuzmienė. Nes paskui tėvo pėdsakai pradingo.

Nijolė Liaudinskaitė-Kuzmienė, kaip ir ją auginusi teta, tapo pedagoge. Šioje nuotraukoje ji su vyru.

O štai Elena Liaudinskaitė prasidėjus karui suskato bėgti į Vakarus. Tačiau netoli tenubėgo - iki Čekijos. O joje Eleną pasiekė žinia, kad mama, praradusi gyvenimo pamatus, beviltiškai skursta. Tad ji 1945 metais, besibaigiant karui, ryžosi grįžti į Lietuvą. Po kelerių metų, nuolatos baiminantis, kad į duris pastuksens enkavėdistai, motina ir dukra nusprendė, kad reikia važiuoti į Klaipėdą. Tuo labiau kad jau buvo ir už ko užsikabinti - Elenai darbas garantuotas, o butus iš Kauno į Klaipėdą susikeitė. Taip jos atsikraustė į Herkaus Manto 23-iąjį namą. Netrukus pas "babūnę" ir tetą gyventi atvažiavo ir Algirdas Liaudinskas, į Gorkį išsiųsto ir pradingusio Kazimiero sūnus. Bet dviem moterims buvo sunku tvarkytis su paauglystės audras išgyvenančiu vaikinu. Ir jį išsiuntė atgal į Kauną. Vietoje Algirdo atvažiavo jo sesuo Nijolė. Mat Kaune, nuolat bijodama būti ištremta, Algirdo ir Nijolės mama vardan šventos ramybės ištekėjo už rusų tautybės vyriškio. O gyvenimas su juo nelabai klostėsi. Kad apsaugotų bręstančius vaikus nuo nuolatinių tarpusavio vaidų, juos ir "komandiravo" toliau nuo namų...

Jeigu kas...

Tačiau trys moterys ir Klaipėdoje nebuvo ramios dėl savo likimų. Pasak Nijolės Liaudinskaitės-Kuzmienės, dabar gyvenančios Vilniuje, ant krosnies nuolat būdavo padėtos virvės drabužiams susirišti, džiūvėsių maišelis, jei kas naktį pabelstų į duris ir per pusvalandį lieptų susiruošti į Sibiro "kurortus". Ir gyveno tylios, kaip pelytės po šluota. Elena mokytojavo antrojoje vidurinėje mokykloje, mokė lietuvių kalbos, o Žemės ūkio technikume dėstė anglų kalbą. Baigusiųjų Vytauto Didžiojo universitetą Klaipėdoje pokariu nedaug tebuvo...

Nijolė iš pradžių lankė antrąją vidurinę, tačiau netrukus perėjo į penktąją ir buvo pirmosios šios mokyklos laidos abiturientė. Nors gyvenimas susiklostė taip, kad ji iš Klaipėdos išvažiavo 1957 m. ir daugelį metų gyveno Kaune bei Vilniuje, ryšiai su Klaipėda taip ir nenutrūko, nes vis dar susitinka su savo klasės draugais. Tai iš jų Nijolė Liaudinskaitė-Kuzmienė sužinojo apie "Akvarelių" ciklą.

Kai teta Elena Liaudinskaitė, beje, rinkusi Klaipėdos prieškario ir pokario istorinius faktus, susirgo, Nijolė ją persivežė į Kauną. Tai buvo 1963-aisiais, kai Herkaus Manto g. 23-iasis namas buvo pradėjęs tuštėti. Ne, jis neliko visiškai tuščias,- pokariniams gyventojams pradėjus migruoti į geresnius namus ar butus, čia atsikraustydavo nauji gyventojai. Ir tik Šmerauskų šeima iš jo nepajudėjo iki pat pastato rekonstrukcijos...

Anonsas

Kitą pirmadienį keliausime į vadinamąjį Mokyklos gatvės rajoną, tiksliau - Žemaičių gatvę, kurioje augo ir brendo dabar Lietuvoje garsūs teatro ir muzikos veikėjai Juozas, Stasys, Eligijus Domarkai.

Gražina JUODYTĖ