Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (662)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Smiltynėje.

Kol tebeieškau tiesioginių kontaktų su žmonėmis, gyvenusiais konkrečiuose namuose - pokariniame kurhause, vilose (kai ką jau "atkapsčiau"), po Smiltynę žvalgyti bendrą pokarinio civilinio gyvenimo panoramą padeda Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovė Aušra Feser ir skyriaus vedėja Edita Aliochno, rinkusi pokarinių gyventojų prisiminimus.

Gimdyvės nebuvo saugios

Gyvenimas yra gyvenimas. Siunčiami į Žemę vaikučiukai nepaiso, ar joje vyksta karai, ar, kaip dabar, siaučia pandemija, jie jau spardosi pilvelyje. Ir ką tu jiems pasakysi - dar palauk? Nors pokarinėje Kuršių nerijoje jau buvo išsisklaidęs II pasaulinio karo parako tvaikas, nors jau vietiniais tapti beprisitaiką žmonės kažkaip sukosi ir apsirengti, ir apsiauti, ir maistu apsirūpinti, bet gimdyvėms būdavo "strioko".

Preilos gyventoja, nujausdama, kad netrukus prasidės gimdymas, išskubėjo į Klaipėdą. Buvo žiema, marios buvo užšalusios, o ledas įtrūkinėjęs, tad į pagalbą atskubėję keli Smiltynės vyrai apsirišo juosmenis virvėmis ir dėjo lentas vieną po kitos, kad moteris saugiai pasiektų keltą. "Saujoje" jau turiu istoriją žmogaus, kuris gimė Smiltynėje. Ne, ne, ne joje. Žinoma, mama buvo gabenama į Gimdymo namus, buvusius dar Vytauto gatvėje. Bet ji bus papasakota jau pasibeldus į konkrečios vilos duris.

Smiltynėje žvejyba nebuvo pajamų šaltinis

Skirtingai nuo Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenviečių, kuriose pokario pirmaisiais metais daugiau buvo sovietų kariškių nei civilių, smiltyniškiai, turėję šiokius tokius ūkelius, labiau buvo linkę auginti gyvulius, vištas, nei gaudyti žuvį. Kažkuriame Smiltynės ūkelyje netgi įsigudrinta auginti bulius parduoti.

Iš apklaustųjų pokario smiltyniškių tik Kazimiera Norvidienė pasakojo, kad, 1949 metais atsikėlę gyventi į Smiltynę, džiaugėsi, kai gausiai kibusius ešerius, ungurius dangindavo į Klaipėdos turgų. Pardavę ten pat, Klaipėdoje, pirkdavę duonos ir kitų maisto produktų.

Kiti E. Aliochno kalbinti gyventojai antrino - pavieniai gyventojai galėjo žvejoti, kaip sakoma, savo reikmėms. Tačiau tokio masto žvejybos kaip Nidoje ar Juodkrantėje nebuvę.

Kurortinė vietovė

1966 metais baigiant tiesti Smiltynės-Nidos kelią, Neringa paskelbiama kurortu. Nors Smiltynė, kaip ir anksčiau, lieka "pririšta" prie Klaipėdos, tačiau ir joje uždrausta bet kur statyti palapines, kūrenti laužus, pradėtas reguliuoti lankytojų srautas.

Ir prieškariu, ir pokariu žvejyba Klaipėdoje, neišskiriant Smiltynės, buvo pragyvenimo šaltinis. Kai kurie pokario smiltyniškiai tuo irgi naudodavosi.

Netrukus pradėta drausti auginti gyvulius tiek pačioje Klaipėdoje, tiek ir Smiltynėje.

Tad reikėjo dairytis papildomų pragyvenimo šaltinių. Šiokios tokios užuomazgos priimti kurortautojus iš Sovietų Sąjungos platybių buvo užsimezgusios dar 1948 m., kai atnaujintas susisiekimas su "žeme". Nors ir susigrūdę po 5-6 šeimas viloje, kai kurie prisirentė visokių pašiūrių šalia. Vasarai juk tiko. O ir kariškų palapinių turbūt ne taip ir sunku buvo prasimanyti.

Tad poilsiautojų srautai suintensyvėjo po 1962 metų, kai Smiltynėje bei Kopgalyje buvo panaikintas draudžiamosios pasienio zonos statusas.

O, uždraudus "pagalbinius ūkius", smiltyniškiai savo pajamas "pastiprindavo" būtent priimdami gyventi poilsiautojus. Gal ir todėl iš tarpukario kurhauso buvo iškeldintos šeimos į Klaipėdos sparčiai statomus daugiabučius, ir jis po remontų, restauracijų tampa "Klaipėdos" viešbučio filialu.

Dabar sunku nuspėti, kodėl Klaipėdos tuometinių vadovų viltys nepasiteisino. Nes kurortininkus labiau viliojo kitos Neringos poilsiavietės, nei vaizdai pro kurhauzo langus į Klaipėdos rūkstančius kaminus ar praplaukiančius ir didelio tonažo laivus ar keltus. O dar nuolat gilinamo uosto, laivų statyklos "Baltija", laivų remonto įmonių bildesiai ir tarškesiai. Be abejo, poilsiautojai pageidavo visai ne uostams būdingo triukšmo.

Na, o kitus Smiltynės gyvenimo būdo pokariu ypatumus jau aiškinsimės su konkrečių vilų "egzistencialistais".

ANONSAS

Ką veikė Juozas Januška, gyvenęs Smiltynės 12-ajame name ir svajojęs būti palaidotas šalia kapitono Liudviko Stulpino? Kaip ir kuo gyveno Racevičių šeima tame pačiame name? Kaip buvo tvarkomasi su daržais Smiltynėje? Iš kur gėlas vanduo, kaip su elektra, kaip su kanalizacija? Jei nesužinosime po savaitės, gal kiek vėliau vis tiek išsiaiškinsime.

PRAŠYMAS

Vis dar prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti, pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo "didžiosios žemės". Rašyti laiškus el. p. adresu [email protected]

MLIM fondo nuotr.