Su "Akvarelėmis" įžengusi į Smiltynę ir pradėjusi joje dairytis gavau pradžiuginusį Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovės Aušros Feser laišką: "2022 m. pradžioje dvi vilos - Smiltynės g. 10 ir 12 - atsigaus naujam gyvenimui. Ten įsikurs Gamtos mokykla. Gražiajam fachverkiniam pastatui Smiltynės g. 11 baigiame rengti tvarkybos darbų projektą ir ieškosim finansavimo jam įgyvendinti."
Na, o mes, mieli skaitytojai, toliau dairomės ir žiūrim, ką turim.
Kas tas Viktoras Bergas?
Nors pokarinės Klaipėdos pirmuoju miesto Vykdomojo komiteto pirmininku paskirtas Viktoras Bergas tedirbo 1945-1947 m., spėju, Smiltynės reikalai jam rūpėjo. Po II pasaulinio karo dėl susisiekimo ji tiesiog buvo izoliuota nuo miesto.
Gali būti, kad V. Bergo pirmininkavimo metais buvo sudėlioti bent šiokie tokie planai, ką su ta Smiltyne reikėtų daryti. Ir dėl išdegusių miškų, ir tuščių namų.
Kaip rodo V. Bergo painios biografijos vingiai, tolesnė jo karjera jau Vilniuje aplinkosaugos srityje, gamtos reikalai jam labai rūpėjo. Apie tai liudija ir Bergo ąžuolu vadinamas aukščiausioje autostrados Klaipėda-Vilnius vietoje išsaugotas medis. Tai V. Bergas rūpinosi, kad autostrada truputį būtų pasukta į šoną - ąžuolui išsaugoti. Dabar tarp Klaipėdos ir Vilniaus ir atgal kursuojantieji dažnai sustoja apylinkių apžvalgos aikštelėje. Kažin kiek jų žino, kad tas ąžuolas tiesiant autostradą V. Bergo rūpesčiu išsaugotas...
Beje, 1995 m. įsteigta Viktoro Bergo premija už nuopelnus aplinkos apsaugai. Tačiau - plaukiam į Smiltynę ne "spragilais", kaip pokariu, lynais nuo kranto iki kranto pačių keleivių varoma barža.
Pirmieji pokarinės Smiltynės gyventojai
Jau po V. Bergo dirbusiems Vykdomojo komiteto pirmininkams didžiausias rūpestis buvo atgaivinti Klaipėdos pramonę ir kontingentas - kas dirbs atstatomose gamyklose ir fabrikuose, kas valys griuvėsius?
Kartu, matyt, buvo sprendžiami ir persikėlimo per Kuršių marias reikalai. Juk valtelėmis didesnio skaičiaus žmonių neperkelsi. Tuo labiau - su besikraustančiųjų pundulais. Spėju, tik spėju, nes istorikų patvirtinimo neaptikau, pasibaigusio karo trofėjais iš vilų, kurhauzo perkėlimu į žemyną ir transportavimu gelžkeliu į nugalėtojų tėviškes jau buvo pasirūpinta...
Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos kultūrologės Editos Aliochno, keltas tarp Klaipėdos ir Smiltynės kursuoti pradėjo 1948 m. Teigiama, kad tai buvusi barža, tempiama katerio. Tai man dar iš vaikystės iškilęs vaizdinys - keleiviai, tarp jų ir aš su tėvais, kažkokiais į spragilus panašiais prietaisais braukiame per kažkokius lynus.
Gal pradžioje tikrai buvo tik barža, kurios keleiviai, norėdami patekti į Smiltynę, patys tais "spragilais" su įkirtimais, užmaunamais ant lyno, tą baržą ir varydavo nuo vieno kranto į kitą? Tėvas su kitais vyrais, kurie su tais "spragilais" braukė per lynus, davė ir man pabandyti. Bet, matyt, kokių trejų, o gal jau ir ketverių metukų tik trukdžiau kitiems ritmingai baržą varyti, tad "spragilą" vėl perėmė tėvas.
Kad baržoje būtų buvę mašinų, nepamenu. Gal ir buvo. Nes E. Aliochno pažymi, kad į baržą tetilpdavo dvi. Tikriausiai kokios "polutarkės", na, tokie sovietiniai nedideli sunkvežimiai. Nei mazų, nei kamazų dar nebuvo.
Tad tais - 1948-aisiais - metais į Smiltynę atsikraustė ir pirmieji nuolatiniai gyventojai. Žiemą plukdydavęs smiltyniškiais patapusiuosius vadinamasis buksyras. Nes kiti laivai ir laiveliai buvo bejėgiai įveikti ledus.
1951-1956 m., kai Smiltynėje buvo įsteigtas miškų ūkis, plūstelėjo antroji nuolatinių gyventojų banga. Skirtingai nuo pirmosios, joje jau buvo viengungiai ir šeimos, dažniausiai iš Lietuvos. E. Aliochno pavyko atkapstyti tų pirmųjų Smiltynės gyventojų ar jų palikuonių (V. Mazalienė, P. Rimkus, K. Norvidienė, M. Neverauskienė, A. Ambrulaitis) prisiminimus.
Gaila, dažnas jų nebuvo apklaustas, kuriame konkrečiai Smiltynės name įsikūrė, kuo ir ką dirbo. Tėra įvardyti tik bendri jų gyvenimo vaizdai, nes į šį godotiną Kuršių nerijos kertelę vasaromis dirbti iš žemyno atplaukdavo ir 300-400 darbininkų atsodinti išdegusių miškų, tvarkyti paplūdimių ir, kiek buvo išlikę, kurortinio paveldo.
Aplinka, kurią matė Smiltynės naujakuriai, labai skyrėsi nuo tos, tarpukarinės. Kurhauzas tapo gyvenamuoju namu, didžiojo restorano, kadais vadinto "Strandhalle", pajūryje nebebuvo, paviljonai link jūros taip pat dingo. XX a. pradžioje statytose vilose, kaip ir kurhauze, gyveno šeimos - po penkias, šešias.
Anonsas
Ką čia rado naujai atsikrausčiusieji po II pasaulinio karo - kitose "Akvarelių" dalyse.
Ką veikė Juozas Januška, gyvenęs Smiltynės g. 12-ajame name ir svajojęs būti palaidotas šalia kapitono Liudviko Stulpino? Kaip ir kuo gyveno Racevičių šeima tame pačiame name? Kaip buvo tvarkomasi su daržais prie Smiltynės namų? Iš kur gėlas vanduo, kaip dėl elektros? Kaip ir kur maisto produktais apsirūpindavo Smiltynės gyventojai, ne visada turėję galimybių persikelti į Klaipėdos žemyninę dalį? O kaip su gimdymais, kaip su pakasynomis? Iš Smiltynės pokarinių gyventojų viliuosi dar daug ką sužinoti ir išsiaiškinti. Ir jums papasakoti.
Prašymas
Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti - pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo "didžiosios žemės". Rašyti laiškus el. p. adresu [email protected].
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą