Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (658)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (658)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Smiltynėje.

Kaip ir šiandien, Kopgalis, Smiltynė buvo klaipėdiečių mėgiamos poilsio vietos. Kaip jau minėta ankstesnėje "Akvarelėje", Kopgalyje gyvenimas pagyvėjo tik XIX a. antroje pusėje, kai buvo statomas fortas ir apželdinamos kopos. XX a. pradžioje Kopgalio gyventojams buvo leista rinkti gintarą, kad prisidurtų lėšų už menkai apmokamus darbus, ir užsiimti žvejyba.

Ilgai šio kaimo, kaip kurorto, reikšmė buvo visai menka. Tik XX a. pradžioje Kopgalio žvejai pradėjo priiminėti poilsiautojus ilgesniam laikui. Čia veikė restoranas su vasaros sodu, iš Klaipėdos keleivius atgabendavo specialus garlaivis - keltas. Tačiau kaip kurortas Kopgalis didesnių perspektyvų neturėjo.

Smiltynės aukso amžius

Kitaip klostėsi Smiltynės raida. Ji buvo žinoma nuo viduramžių perkėla per marias ir jau minėta "karčema". Juk Didžiojoje žemėje iki XIX a. vidurio kelių nebuvo. Juos atstodavo vandens keliai. Ir vienintelis ne grįstas, o gamtos padovanotas kelias iš Karaliaučiaus sausuma buvo per Kuršių neriją. Tai pašto kelias, apie kurį rašyta anksčiau. XIX a. antrojoje pusėje čia buvo pastatyti girininkijos ir muitinės pastatai. O kurortu Smiltynė tapo tik XX a. pradžioje.

Miesto šventė - Smiltynėje

1900-1901 m. Klaipėdos pirklių organizacija Smiltynėje pastatė kurhauzą, kuris, kaip dabar sakytume, virto traukos centru - žaidimų, muzikos renginių ir sporto kompleksu.

Kurhauzas buvo vienas iš pretekstų 1910 m. Smiltynėje surengti miesto šventę. Pasak istorikės Zitos Genienės, toji šventė truko dvi dienas. Joje dalyvavo visi Klaipėdos chorai, orkestras, vyko mugė. Per abi dienas šventėje apsilankė 18 tūkst. žmonių. Žinoma, ji buvo išnaudota ir labdarai - buvo renkamos lėšos paminklui Simonui Dachui statyti. 1912 m. jis ir buvo pastatytas Teatro aikštėje. Patyręs griovimus ir atstatymą jis buvo ir yra vienas įtaigiausių Klaipėdos simbolių, menančių Klaipėdos istoriją.

Smiltynei lėšų nebuvo gailima

Iškilus traukos centrui - kurhauzui, abipus jo, netoli marių, turtingieji, dažniausiai klaipėdiečiai, statėsi vilas. Magistratas ir pirkliai negailėjo lėšų Smiltynei tvarkyti. Jūros paplūdimių link nutiesti takai, o aukštesnėse vietose buvo statomos altanos, suolai poilsiui.

Ketvirtajame dešimtmetyje Smiltynėje buvo pastatytos naujos vandens sporto bazės: jachtklubas, plaukimo mokykla. Vasarą čia stovyklaudavo jaunimo organizacijos - skautai, ateitininkai.

Antano Smetonos ąžuolas

Didelis subruzdimas Smiltynėje kilo ir per prezidento Antano Smetonos 60-mečio jubiliejų.

Visai neseniai iškilmingai paženklintas ilgus dešimtmečius pamirštas Tautos vado ąžuolas, sodintas 1934 metais, minint pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento Antano Smetonos 60-ies metų jubiliejų. Tebelapojančiam ąžuolui, beveik šimtmečio sulaukusiam, tik dabar nusilenkta.

Smiltynėje - tik kelios dešimtys gyventojų

Nors puoselėjama Smiltynė gražėjo, vasarą kas 30 minučių kursavo keltas, talpinantis 1 000 keleivių, bet norinčių čia gyventi nuolat radosi nedaug. 1935 m. čia gyveno tik 27 žmonės.

Vasaromis jų, žinoma, čia rasdavosi šimtais - pirmiausiai poilsiautojų, o ir prekybininkų, turinčių paviljonus. Į žiemai uždarytas vilas suvažiuodavo jų savininkai su šeimomis ir svečiais. Vilas nuomodavo poilsiautojams, dažniausiai kauniečiams. Tad šio miesto gyventojams Neringa tarsi ir paveldas...

Plėtros planus sugriaudavo karai

Smiltynė plėtros perspektyvų visada turėjo. XX a. pradžioje buvo numatyta ją sujungti su Juodkrante siauruoju geležinkeliu. Tačiau I pasaulinis karas visus gražius ketinimus sužlugdė.

O tolesnės Smiltynės raidos planus XX a. trečiajame ir ypač ketvirtajame dešimtmetyje ilgam užbraukė II pasaulinis karas. Kad ir kiek knisausi įvairiuose šaltiniuose, žinių, kaip klostėsi Smiltynėje negausiai gyvenusiųjų likimai, neaptikau. Visko gali būti, kad jie, kaip ir Klaipėdos gyventojai, artėjant frontui iš Rytų, buvo evakuoti.

Likimo valiai buvo paliktos tegul neypatingai gausios, bet prašmatnios vilos, kurhauzas, jachtklubas.

ANONSAS

Ką čia rado naujai atsikrausčiusieji po II pasaulinio karo, jau kitoje "Akvarelių" dalyje.
Ką veikė Juozas Januška, gyvenęs Smiltynės 12-ajame name ir svajojęs būti palaidotas šalia kapitono Liudviko Stulpino? Kaip ir kuo gyveno Racevičių šeima tame pačiame name? Kaip buvo tvarkomasi su daržais prie Smiltynės namų? Iš kur gėlas vanduo, kaip ir kur maisto produktais apsirūpindavo Smiltynės gyventojai, ne visada turėję galimybių persikelti į Klaipėdos žemyninę dalį? O kaip su gimdymais, kaip su pakasynomis? Iš Smiltynės pokarinių gyventojų tikiuosi daug ką sužinoti ir išsiaiškinti. Ir jums papasakoti.

PRAŠYMAS

Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti, pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo Didžiosios žemės. Laiškų lauksiu el. paštu: [email protected]

Tarpukario Smiltynės paplūdimys atrodė taip. Kokios paskirties tas paviljonas, išsiaiškinti nepavyko. Gali tik spėlioti - gal masažo kabinos, gal persirengimo kambariai, gal ir koks medicinos punktas ir gelbėtojams priebėga. Prie marių, persikėlusieji keltu, iš karto galėjo užsukti į kavinę. Kokie keltai kursavo tarp Klaipėdos ir Smiltynės tarpukariu, nuotraukų nepavyko atrasti. O štai Karklės bažnytkaimio gyventojai per Karklės upelį keldavosi štai tokiu. Tarp Klaipėdos ir Smiltynės, reikia manyti, kursavo kur kas prašmatnesni keltai, talpinę net 1 000 keleivių.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder