"Litrybprome" toliau dairysimės vieno iš generalinio direktoriaus pavaduotojų statybų reikalams Olego Myciko našlės Danutės Mycik akimis. Tęsiame jų šeimos sagą.
Pažadą tesėjo
O. Mycikas buvo žodžio žmogus. Po to, kai Danutei pažadėjo dairytis darbo krante, dairėsi. Krante karjerą pradėjo dispečeriu žvejybos uoste. Po to sekė "Baltrybflot", į kurį buvo paskirtas viršininku. Po ilgo plaukiojimo į jūras, karjerą krante pradėjo ir kapitonas Povilas Šiaučiukėnas. Jis tapo "Baltrybflot" viršininko, t. y. - O. Myciko, pavaduotoju.
Bendri darbiniai reikalai suartino Mycikų ir Šiaučiukėnų šeimas. Suartino taip, kad ir atostogas leido kartu - kokiuose poilsio namuose Palangoje, pasitaikė, - ir sanatorijose.
Dvi Danutės - Mycik ir Šiaučiukėnienė - turėjo bendrų interesų, taip pat augino dukteris vienodais vardais - Violetas. Pasišnabždėdavo ir madų, ir šukuosenų klausimais. Per atostogas kažkur nuplaukdavo darbiniai reikalai. Mėgaudavosi atostogų malonumais.
Ypač poniai Danutei yra įsirėžusios bendros dviejų šeimų atostogos Užkarpatėje.
Karpatų kalnų viražai
Anuomet dar nebuvo turistinių paslaugų teikėjų. Nebent profsąjungų kelialapiai prie kokio Baikalo. Į Užkarpatę Mycikai ir Šiaučiukėnai išsiruošė, galima sakyti, aklai. Turėjo palapines, portatyvinę dujinę viryklę. Na, ir produktų atsargų, tarp kurių bene svarbiausi buvo jautienos ir kiaulienos konservai. Iš jų buvo labai paprasta ir sriubos išsivirti, ir su virtomis bulvėmis juos galėjai valgyti.
Jeigu pavykdavo, apsistodavo kokiuose "apartamentuose" mediniuose namukuose, kurie dabar iškilmingai moteliais vadinami. Jeigu vietos juose nebūdavo, kokioje vaizdingoje vietoje statydavosi palapines.
Kol dviejų Danučių vyrai - Olegas ir Povilas - rūpindavosi buities reikalais, jos pramogaudavo. Čia jos prie kelionės "žirgų".
"Labai įspūdinga kelionė buvo. Mudvi su Šiaučiukėniene jokių rūpesčių neturėjome. Visus buitinius reikalus tvarkydavo mūsų vyrai. Mudvi tik gėrėme kalnų orą, gėrėjomės peizažais. Žinoma, didelį įspūdį paliko Lvovas, kažkuo toks panašus į Vilnių", - pasakojo D. Mycik.
Tuomet, jau kiek paauginusi dukterį Violetą, Danutė dirbo technologe žuvies realizavimo kontoroje, kuri taip pat, kaip ir "Baltrybflot", priklausė "Litrybpromo" susivienijimui. Dėl žuvies kokybės sertifikatų tekdavo ir po Rusijos miestus pasivažinėti. Lvovas labai skyrėsi nuo jos matytų miestų.
Į Afriką
Kai "Litrybpromo" pats pačiausias Eugenijus Urbonavičius O. Myciką kvietėsi vadovauti šaldytuvų statyboms, šis nė kiek nedvejojo, nes atsiverė visai kitos perspektyvos. Viena jų buvo galimybė kurioje nors Afrikos valstybėje dirbti SSRS žuvies pramonės ministerijos atstovu.
Po kelerių sėkmingo darbo metų "Litrybprome" O. Mycikui jau švietėsi tokia galimybė. Bet duktė mokėsi vidurinėje, paskui įstojo studijuoti vokiečių kalbos į Vilniaus universitetą. Danutė ir Olegas, būdami šeimos žmonės, negalėjo sau leisti palikti mergaitę vieną. Ką ji veiktų su jais Afrikoje, - perspektyvų nematė.
Kai Violeta 1985 m. baigė mokyklą, o šeima gavo butą Miško kvartale, Mycikai pradėjo ruoštis į Afriką, tiksliau, - į Mozambiką. "Litrybpromą" ir šią šalį, buvusią Portugalijos koloniją, siejo žūklės rajonų pasidalijimas.
Mycikai Mozambike susidraugavo su Paolo šeima.
"Mozambike pasijutome kaip rojuje. Puikios gyvenimo ir darbo sąlygos. Su mumis skrido ir vairuotojas Jonas Zaleckas su žmona, taip pat pasiuntiniu komandiruotas Nikolajus Dybenka. Gana greitai Mozambike aklimatizavomės, netgi cepelinų balius retsykiais susiruošdavome. Gyvenome tarsi viena šeima",- su šiluma balse pasakojo ponia Danutė.
Ji papasakojo ir apie priėmimą Mozambiko prezidento rūmuose, kai su Dybenkos žmona apdarus užsisakinėjo Anglijoje. Apie tai, kas 1988 m. prasidėjo Lietuvoje, šiokios tokios žinios pasiekdavo. Bet didelės reikšmės toms žinioms neteikė. Tik kai jau baigėsi O. Myciko komandiruotės laikas ir jo pakeisti atskrido E. Urbonavičius, nebeatlaikęs buvimo tarp priekalo ir kūjo, sutuoktiniai sunerimo - į kokią Lietuvą jie grįš?
Su vairuotoju Jonu Zalecku, jo žmona Angele Mycikai virdavo cepelinus.
Na, o apie "Litrybpromo" išformavimą jau buvo pasakojama ankstesnėse "Akvarelių" dalyse. Žinoma, O. Mycikui, kaip ir E. Urbonavičiui, buvo labai skaudus smūgis, kai pradėtos ardyti jų kurtos sistemos. Dar skaudžiau buvo suvokti žmonių likimų lūžius.
Šiandien O. Myciko našlė dėkoja likimui, kad tie lūžiai nesutraiškė jų šeimos... "Olegas buvo toks rūpestingas, kad, jau pradėjus šlyti sveikatai, rūpinosi namais - nupirko naujos buitinės technikos, kad man netektų vargti su gendančia, daug dėmesio ir meilės skyrė anūkui Tomui. Ir galiu pasakyti - mane gerbė ir mylėjo visą gyvenimą", - nuoširdžiai išpažino Danutė Mycik, vis dar besimokanti gyventi be Olego...
Anonsas
Kitą savaitę jau įžengsime į marių atskirtą Klaipėdos dalį - Smiltynę. Manau, kad čia rasime daug ko įdomaus.
PRAŠYMAS
Taigi, saga apie Herkaus Manto g. 2-ąjį namą baigta. Kraustysimės į Smiltynę. Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar turinčius ką papasakoti jų palikuonis. Laiškų lauksiu el. p. [email protected].
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą