Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (577)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (577)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau klebensime Herkaus Manto gatvės 30-ojo namo duris. Belsimės į anuomet jaunavedžių Emilijos ir Vaclovo Straukų duris.

Taigi, kai Raudonojo Kryžiaus ligoninės sesutės pakvietė jaunąją gydytoją ateiti, ši manė - pas ligonį. Bet sesutės nuvingiavo į bendrabučio kambarį ligoninėje. O čia aptiko visai ne ligonį, o gražų jaunuolį iš Šilalės.

"Akių tik žiebė spinduliai"

Pasisveikindami ištiesė vienas kitam rankas. "Vaclovas", - prisistatė jis. "Emilija", - pažindinimosi "procedūrą" pratęsė ji. "Tai, vadinasi, Ema", - vardą sutrumpino jis. Nuo tada "Ema" jaunajai gydytojai ir prilipo visam gyvenimui. Visas pažindinimosi jaudinimasis pradingo, kai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas iš Šilalės Vaclovas Straukas pradėjo deklamuoti Maironio poemą "Jūratė ir Kastytis": "Bet nenusiminė bailiai Kastyčio vyriška krūtinė; akių tik žiebė spinduliai ir jėga tryško begalinė, o atsikvėpęs sau plačiai, irklavo į aną stačiai." Emilija, kuri po pusmečio tapo Straukiene, iš karto įvertino jaunuolio artistinius sugebėjimus. O kai atsisveikindamas jis dar padeklamavo Konstantino Simonovo "Lauk manęs", ji jau žinojo - lauks.

Ankstesnėje "Akvarelėje" užsiminiau, kad vienas kitam širdin įkritę jaunuoliai susitikdavo nedažnai. Didysis bendravimas vyko laiškais. "Per pusmetį susitikom gal tris, gal keturis kartus. Ir visai staiga apsisprendėm - tuokiamės. Tada civilinės metrikacijos biure Dangės gatvėje jokių pareiškimų iš anksto rašyti nereikėjo. Dažnai poros, apsisprendusios būti kartu, ten užeidavo staiga, be jokio išankstinio pasiruošimo, galima sakyti, "iš gatvės". 1952 metų liepos pirmąją ten užėjome ir mes su mano drauge ir jos draugu. Eilių jokių nebuvo. Ceremonija užtruko vos kelias minutes. Pinigų kaip nors atšvęsti neturėjome nei aš, nei Vaclovas. Kažkas panašaus į vestuvių vaišes buvo, kai nuvažiavome pas Vaclovo mamą į Šilalę, antrosios vaišės buvo jau pas mano tėvus, pas kuriuos ir kiek paatostogavome", - prisiminimais dalijosi p. Emilija.

BE BAŽNYČIOS, BE ALTORIŲ. Emilija ir Vaclovas Straukai, susituokę 1952 m. liepos 1-ąją, santuokoje išgyveno 65 metus, kol mirtis juos išskyrė 2017 m., netrukus po to, kai atšventė gyvenimo kartu 65-metį.

Pastogės įgijimo "detektyvo" pradžia

O dar prieš santuoką Ema jau turėjo kambarį Herkaus Manto gatvės 30-ajame name. "Kauno Vytauto Didžiojo universiteto bendrabutyje gyvenau su Nadežda, kuri, būdama visai kitos specialybės, paskyrimą dirbti taip pat gavo į Klaipėdą. Mūsų draugystė nenutrūko, bendravome toliau. Kartą ji pašnabždėjo, kad iš Manto gatvės trisdešimtojo namo kambario išsikraustanti šeima išvažiuoja į Rusiją. "Nepražiopsok šanso", - patarė ji.

ANONSAS

Kitą savaitę skaitykite, kaip Emilija naudojosi šansu ir kuo tas baigėsi. Ir apie Vaclovo Strauko kaip fotografo karjeros pradžią. Vėliau jo nuotraukos pažiro ne tik Lietuvoje, bet per Lietuvos fotomenininkų sąjungą ir po visą pasaulį, pelnydamos įvertinimus, pripažinimus ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų.

Prašymas

Nors "saujoje" jau turiu nemažai šio namo pokario buvusių ir esamų gyventojų kontaktų, tačiau prašau atsiliepti ir tuos, kurių dar nėra sąrašuose. O norėtųsi aprėpti visus buvusius pokarinius gyventojus, nes kiek jau teko patirti, mūsų laukia labai įdomūs gyvenimai ir žmonių likimai. Tad labai prašome atsiliepti čia gyvenusius ar turinčius ką papasakoti pokario klaipėdiečius arba jų palikuonis tel. 493435 arba rašyti laiškelius el. p. adresu [email protected]

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder