Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (540)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (540)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau klebensime Teatro g. 2-uoju numeriu žymimo Klaipėdos dramos teatro (KDT) duris. Tas sunkiąsias, rekonstruotas pagal autentiškus brėžinius, ir varstomas jau 200 metų.

Taigi su teatro direktoriais lyg ir išsiaiškinom. Bet teatras turėjo dar vieną pareigybę - literatūrinės dalies vedėją. Daugelis aktorių, o ir pats Povilas Gaidys, kalbinami buvusiai literatūrinės dalies vedėjai Stefai Galkauskaitei kabino etiketę "Šventas žmogus".

Šventas žmogus

Kas jau kas KDT buvo atsidavęs iki gyvuonies - tai literatūrinės dalies vedėja Stefa Galkauskaitė. "Literatūrinės dalies vedėjos etatas atsirado girgždėdamas. Direktorius Balys Juškevičius vis pazirzdavo - "Taupyti reikia, taupyti reikia". Kai pradėjau kalbėti, kad praverstų literatūrinės dalies vedėjas, jis visa esybe purtėsi: "Juk ir aš, ir Vytautas Kancleris galime brūkštelėti apie kolegų jubiliejus, vieną kitą recenziją parašyti galime", - purkštavo jis. Bet paskui nusileido.

Kas nors Lietuvos ir pasaulinės dramaturgijos lobynuose turėjo ieškoti pjesių, kas nors privalėjo sudaryti spektaklių programėles, rūpintis jų spausdinimu. Pagaliau teatro grandai pradėjo švęsti jubiliejus, kuriems reikėjo paruošti ir sudaryti leidinius su nuotraukomis, su tekstais. Čia jau saviveikla ir entuziazmas nelabai betiko. Taip pas mus atsirado Stefa Galkauskaitė, Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose baigusi lietuvių kalbą ir režisūrą. Mano supratimu, šios specialybės atsiradimas Klaipėdos fakultetuose buvo geras aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro Henriko Zabulio sumanymas: mokydami vaikus lietuvių kalbos, čia parengtieji galėjo statyti ir spektaklius tiek miesto, tiek kaimo mokyklose. Pirmiesiems šios specialybės studentams dėstydamas, nusižiūrėjau be galo kruopščią, be galo pareigingą ir giliai, o ne paviršutiniškai mąstančią Stefą. Ir, žinoma, prikalbinau ateiti į teatrą", - prisiminė P. Gaidys.

Programėlės, bukletai, archyvų tvarkymas - viskas buvo gerai. Stefą darbais apkraudavo ne tik režisierius, teatro direktorius, bet ir aktoriai, kuriems nuolat ko nors "literatūriškai" reikėjo. Stefa bėgo ir bėgo kaip voverė rate. Ji nebuvo bohemiškas žmogus. Tad megzti pažintis, ryšius su dramaturgais, dailininkais jai nebuvo lengva. O to jos "statusas" tarsi ir reikalavo. Kai teatras į "žvejukus" išsikraustė dėl antrosios teatro rekonstrukcijos, o administracija - į Herkaus Manto g. pastatą, Stefai buvo skirtas kabinetėlis palėpėje. Ji jau patirdavo kojų skausmus.

"Gal dėl jų, kai buvo sunku užkopti ir nulipti laiptais, gal nuoskaudų buvo pritvinkusi?",- spėliojo KDT žmonės.

"Niekas nežino, niekam ji neaiškino. Ir nieko niekam nesakiusi baigė savo tarnystę teatre. Man labai širdį dėl to sopa. Stefa buvo baisi slapukė, kažin, ar su kuo nors teatre paatviraudavo. Išėjo ir išėjo. Kiek jai skambindavau, norėdamas pakviesti į premjeras, neatsiliepdavo. Kažkas sakė, kad į teatrą ji vis dėlto ateidavo. Bet paslapčia", - su gėla pasakojo P. Gaidys.

Beje, jis tvirtino, kad S. Galkauskaitė buvo parašiusi knygą apie KDT. Ir netgi ji buvusi sumaketuota, bet taip ir liko neatspausdinta. Jos kruopščiai kauptas teatro archyvas, pasak aktorių, kažkur išsidraikė, išsidrabstė. O kiek į tai literatūrinės dalies vedėjos meilės ir šilumos buvo sudėta... Vis dėlto parūpo, - kokios priežastys S. Galkauskaitę, iki gyvuonies atsidėjusią teatrui, privertė priimti sprendimą 2008 metų rugpjūtį dėti pareiškimą ant stalo ir beveik niekieno nepastebėtai apleisti KDT? Bet surasti ją buvo ne taip paprasta. Gal tik "išpurčiusi" beveik dvi dešimtis žmonių, vis dėlto telefoną "išmušiau". Ir buvau kupina baimių, kad ji, kaip teigė P. Gaidys, būdama slapukė, gali nesileisti į kalbas. Leidosi, bet tik iki tam tikros ribos: "Išėjau ir išėjau. Brukšnys." Tačiau tikrąsias išėjimo priežastis vis dėlto įvardijo.

Nesileisti į draugystes mokė Povilas Gaidys

"Kai pradėjau dirbti teatre, P. Gaidys perspėjo nei per daug atvirauti, nei leistis į artimas draugystes. Be kita ko ir jis pats tos taisyklės laikydavosi. Po premjerų beveik niekada nepasilikdavau aptarimais vadinamuose furšetuose ir net ohoho kokiuose baliuose. Paprastai tokiuose susibūrimuose ir aktoriai, ir iš sostinės suvažiavę kritikai atsipalaiduodavo. Kai kurie - ypač. Nenorėdavau matyti atsipalaidavusių. Skubėdavau namo ir dar dėl vienos priežasties, - tiesiog nebevažiuodavo autobusai. Kai atsirado mikroautobusai, zuję ir naktimis, po premjeros skubėti namo jau buvo tapę geležine taisykle. Bent kiek paatviraudavau su Gediminu Pranckūnu, parūkydavome, padūsaudavome. Po kokio patirto streso aprimdavo jis, aprimdavau ir aš. Ir vėl grįždavome į realybę, kurią kartais vadindavome "durnių laivu". Beveik visi talentingi, su fantazijomis, tad, sprendžiant teatrui iškilusią vienokią ar kitokią problemą, bendrą vardiklį rasti buvo sunku. KDT šiuo požiūriu nebuvo ir nėra koks išskirtinis. Kiek žinau, "batalijos" vykdavo ir vyksta ir kituose teatruose. Na, teatrai beveik kaip krepšinis, kai kiekvienas įsivaizduoja žinąs, kaip reikia žaisti arba, - koks turėtų būti treneris", - svarstė jau 10 metų iš KDT pasitraukusi literatūrinės dalies vedėja.

Tikrosios išėjimo priežastys

Iš tiesų S. Galkauskaitė teatre buvo toji voverė, minanti savo kasdienybės ratą, kuriame, žinoma, daug rutinos. Baigiantis teatriniam sezonui, ji gavo užduotį aktoriams surašyti charakteristikas. "Kokią teisę aš turiu juos vertinti?", - klausiau savęs. Atestacijos komisijoje buvo ir atestuojami kolegos. Vėl kažko nesupratau - kaip gali atestuoti tie asmenys, kurie patys yra atestuojami? Į mano pasvarstymus niekas nekreipė dėmesio, sakydami, - kas ten Kultūros ministerijoje tas charakteristikas skaitys? O man tai buvo paskutiniai lašai, perpildę taurę. Per vasarą prasikankinusi, rugpjūčio pabaigoje, kai tebuvo administratorės pavaduotoja ir sekretorė, padėjau pareiškimą. Pasirašė... Štai ir viskas", - susumavo 30 metų KDT literatūrinės dalies vedėja išdirbusi S. Galkauskaitė.

Anonsas

Dar nebuvo atėjęs metas, kai būtų galima teigti: žmonija su savo praeitimi atsisveikina juokdamasi. Taip, publika kvatojosi, nes daug ką spektakliuose atpažino iš realaus gyvenimo, kuris čia pat, - kolūkiai vos už keliolikos kilometrų nuo Klaipėdos. Beje, jų būta visokių. Bet ir Lietuvoje pasitaikydavo tokių, kaip SSRS platybėse...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2018 m. vasario išeina penktadieniais.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder