"Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (530)

"Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (530)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau varstysime Teatro g. 2-uoju numeriu žymimo Klaipėdos dramos teatro duris. Tas sunkiąsias, varstomas, tegul ir rekonstruotas pagal autentiškus brėžinius, turinčias jau 200 metų.

Po to, kai ankstesnėje "Akvarelėje" užsiminiau apie budrias ideologų akis, įžiūrėjusias "kriminalą" režisieriaus P. Gaidžio ir dailininko A. Tarabildos sumanyme spektaklyje "Mindaugas" nuleisti veidrodį per visą sceną, kuriame atsispindi Lietuva, t. y., žiūrovai, atsiliepė režisierius P. Gaidys, žinoma, "Mindaugą" priskiriantis prie brandžiausių savo statytų spektaklių.

Grasinimas nukirsti "skiauterę"...

"Kai "Mindaugą" nuvežėme parodyti vilniečiams, "ant kilimo" pasikvietė kultūros ministras Lionginas Šepetys "išsiaiškinti", ką tuo veidrodžiu ir atspindžiu jame norime pasakyti. Ir pagrasino - nesišakokite, nes skiauterė nulėks... Tas verdiktas labai įsiutino dailininką Tarabildą. Po viso vidinio maišto jis pasiūlė - tebus juodos vėliavos vietoje to veidrodžio. 1969 metais tai buvo iš tiesų kur kas drastiškesnis sprendimas nei veidrodis. Tą spektaklį su juodomis vėliavomis nufilmavo Lietuvos televizija. Buvau sukrėstas, kai, ieškodamas "Mindaugo" videoįrašo LRT, sužinojau, kad, kaip ir daugelis televizijos archyvų, šitą videoįrašą sunaikino "kaspervizija", - apgailestavo režisierius. Jaunimui, skaitančiam "Akvareles", turiu paaiškinti, kad Sausio 13-ąją, desantininkams užgrobus Lietuvos televizijos rūmus, juose įsikūrė burokevičių kadrai, kuriems vadovavo Kasperavičius. Iš čia ir televizijos, kurios beveik niekas Lietuvoje nežiūrėjo, pavadinimas, paplitęs tarp žmonių - "kaspervizija".

Kviestiniai režisieriai

Tik pradėjusi "sagą" apie Klaipėdos dramos teatro (KDT) pastatą, užsiminiau ir apie tą jo veiklos pusę, apie kurią dažnas net nesusimąstome, - ūkinę-finansinę. Taigi, besigilinant į jame pastatytus spektaklius labai įvairiais metais ir aptinkant kviestinių režisierių, dailininkų pavardes, neišvengiamai kilo klausimų - kieno iniciatyva jie Klaipėdoje rasdavosi? Dabar viskas lyg ir aišku - prisikviesti garsų režisierių statyti spektaklio - garbė teatrui, o ir finansavimo klausimai gal lengviau sprendžiami. O tuomet? Kai teatro mohikanų ir buvusio ilgamečio teatro direktoriaus Balio Juškevičiaus sūnaus Andriaus prašiau atsakymų į parūpusius klausimus, jų nesulaukiau. Tad režisierių, dailininkų atsiradimo KDT paslapčių įminti teiravausi P. Gaidžio, savo gyvenimą su Klaipėda ir KDT susiejusio nuo 1963 m. "Teatras neturėjo antrojo režisieriaus. O "planinėje ekonomikoje" egzistavo ir spektaklių kiekio planai - tiek nacionalinės dramaturgijos, tiek - tarybinių autorių pjesių, tiek - užsienio. Man vienam tuos visus planus įveikti būdavo neįmanoma. Teatro direktoriui Baliui Juškevičiui nelabai patiko ir kviestiniai režisieriai, ir dailininkai - dalis finansų iš karto pasiskirstydavo ne po gausaus aktorių ir vadinamojo techninio personalo kišenes. Bet tai buvo neišvengiama", - paaiškino P. Gaidys.

Iš laiko perspektyvos

Tarp kviestinių režisierių aptikau Mamerto Karklelio, Vytauto Čibiro, Gyčio Padegimo, Kazimieros Kymantaitės, Aurelijos Ragauskaitės, Romualdo Vikšraičio, maskviečių Aleksandro Burdonskio, Giedriaus Mackevičiaus ir kitų pavardes. Tiek P. Gaidžio statytus spektaklius, pradedant "Drambliu", "Pirtimi", "Proletariniu laimės malūnu", trilogija "Mindaugas", "Mažvydas", "Katedra", žinoma, mačiau. Ir iš laiko perspektyvos neveidmainiaudama galiu teigti - pasisekė, kad režisierius ėjo tokiu keliu, o ne rankiodamas pageidaujamos ideologijos pjeses. Jo pastatymai skyrėsi nuo, tarkim, Maskvoje statytų, nors ir kokia teatrinio meno Meka toji Maskva buvo laikoma. Beje, visai pagrįstai, nes būtent Maskvoje ir Peterburge kaupėsi jėgos, subrandinusios režisierius Efrosą, Tovstonogovą, o ir sovietmečio "ramius vandenis" drumstusį Liubimovą. Kai per stebuklą buvau patekusi į Liubimovo statytą F. Dostojevskio "Nusikaltimo ir bausmės" premjerą gal kokiais 1978 m., visą spektaklį neapleido jausmas, - atvažiuos "voronokai", į kuriuos susodins tiek aktorius, tarp kurių buvo ir Vladimiras Vysockis, tiek žiūrovus... Mat viešai scenoje, prisidengiant Dostojevskiu, buvo tyčiojamasi iš Leonido Brežnevo trilogijos, kurią privalėjo skaityti kiekvienas tarybinis pilietis: "Čitaite filosofa Prežneva", - rėkavo berniūkštis, lakstydamas po sceną. O ko buvo vertas V. Vysockio - Svidrigailovo - monologas apie didžiarusišką šovinizmą. Beje, aktualumo nepraradęs ir šiandien... Taip, Maskva buvo teatrinio meno Meka, iš kurios raibuliai sklido po visą SSRS. Bet štai tuometinio teatro direktoriaus B. Juškevičiaus sūnus Andrius, nuėjęs spektaklin "Pirtis", garsiame Maskvos teatre tiek režisieriais, tiek aktoriais, po pirmojo veiksmo išėjo. Mat pažiūrėjus P. Gaidžio Klaipėdoje statytą "Pirtį", jam buvo tiesiog nuobodu be Gaidžio sarkazmo ir ironijos.

"KVARTETAS". KDT scenoje pradėjus karaliauti kelioms P. Gaidžio ruoštoms aktorių laidoms, Ronaldo Harvudo pjesė "Kvartetas" buvo tarsi skrybėlės nukėlimas prieš vyresnius teatro grandus. Šiame spektaklyje vaidmenį turėjo ir Marija Černiauskaitė, kadaise žibėjusi ir kibirkščiavusi Viljamo Šekspyro tragedijoje "Romeo ir Džiuljeta".

"Kas bijo Virdžinijos Vulf?"

Iš matytų kviestinių režisierių statytų spektaklių KDT bene labiausiai yra įsirėžusi Vytauto Čibiro statyta E. Olbio drama "Kas bijo Virdžinijos Vulf?" Ir pirmiausiai dėl Marijos Černiauskaitės ir Balio Barausko dueto. Kaip spektaklyje nuolat išlaikyti tą įtampą? Tuomet dabartinė KDT aktorė Eglė Barauskaitė, aktorių dueto duktė, tebuvo paauglė. Jos pasiteiravau, kokia atmosfera tvyrodavusi namuose, kai tėvai ruošdavosi spektakliams, kaip jie po tokios įtampos scenoje sugrįždavo "į save"?

"Nepasakyčiau, jog jie namie siautėjo ar tęsė repeticijas. Prieš spektaklį būdavo ypač susikaupę, tylūs, tarsi prieš šuolį į tamsą. Po visko, be abejonės, būdavo išsunkti, šnekėdavosi iki paryčių, o jei aistringai pasiginčydavo, nesikišdavau, skaitydavau kokius "Karamazovus". Ir man net patikdavo ta atmosfera. O mama visada buvo mama... Ir sriubą išvirdavo, ir artistės namie nevaidino", - sakė ji. Prisiminiau vienos klaipėdietės aktorės išpažintį, kai ji, po spektaklio važiuodama autobusu namo, taip pavydėdavo "Trinyčių" ar žuvų konservų fabriko moterims, po popietinės pamainos grįžtančioms į namus, į šeimas. Džiugiai klegėdamos - pamaina prie staklių, "škėrinant" žuvį, baigta. Atokvėpis. O aktorę tebekankina išgyventi jausmai scenoje, abejonės, ar buvo įtaigi... Kadaise SSRS teatrus tiesiog užplūsdavo statomų spektaklių "mados". Tenesio Viljamso "Geismų tramvajus". Na, tuo "tramvajumi" dundama ir sostinėse, ir periferijoje. Režisierių ambicijos visiškai suprantamos, - aš daryčiau visai kitaip nei kolega. "Kas bijo Virdžinijos Vulf?" ištiko toji pati "mada". Tiesiog buvo įdomu, kaip tą dramą "suvirškino" tuometiniai Maskvos ir Peterburgo metrai? Nesu teatrologė, tačiau man dingojasi, kad V. Čibiras su Barauskais tikrai "perspjovė" visoje SSRS dievinamus režisierius...

Anonsas

Kitą penktadienį - apie kai kuriuos kitus kviestinius režisierius, neišskiriant ir Josifo Stalino anūko Aleksandro Burdonskio, KDT stačiusio dvi pjeses.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2018 m. vasario išeina penktadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder