Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (352)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (352)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės po Liepų gatvės 14-ąjį namą, kuris dabar priklauso Laikrodžių muziejaus kompleksui. O pokariu jame gyveno žmonės, tarp jų - ir Greitosios medicinos pagalbos stoties med. sesuo Marija Baranauskienė.

Jos, dukterų Irenos ir Ritos Baranauskaičių, kaip ir daugelio smetoninės inteligentijos atstovų, likimai LTSR - skaudūs. Ir, vartantis širdžiai, gali tik stebėtis, kiek reikėjo ištvermės, sumanumo išlikti, išgyventi...

Tremtin - ir buhalterio šeima

Baranauskų šeima - Marija ir Povilas Baranauskai su dukromis Irena ir Rita į gyvulinius vagonus Kaune buvo sugrūsti 1941 m. birželio 14 d. naktį.

Lietuvoje dar niekas nenutuokė, supratimo neturėjo, kas tas Sibiras ar "kurortai" prie Laptevų jūros. Užtat R. Baranauskaitė-Docienė, kuriai tuomet tebuvo septyneri, labai gerai pamena žydų tautybės žmogų, kuris kažkodėl ypač domėjosi Baranauskų šeimos fotografijų albumais. Bet vis, nutaikęs progą, kai arti nebuvo, kaip Rita sakė, raudonarmiečių, bet tikriausiai - enkavėdistų, šnabždėjo: "Kailinius pasiimkit, kailinius pasiimkit."

O beskubinami per pusvalandį susiruošti tremčiai Baranauskai labiausiai rūpinosi higienos reikmenimis, apatiniu trikotažu. Bet, kai jau stotyje šeimos galvą atskyrė nuo žmonos ir dukrelių, jam buvo numestas lagaminas kaip tik su mergaitėms spėtais sukrauti drabužėliais... Tad, galima sakyti, tiek P. Baranauskas, tiek jo mylimos moterys liko pliki...

P. Baranauską, "Pieno centro" buhalterį, išbildino į Sverdlovsko sritį, o žmoną ir dukterį - į Altajaus kraštą. Daugiau vieni kitų ir nebematė. 1942 m. P. Baranauskas, pagal šeimos turimas žinias, buvo sušaudytas. Bet net apytikriai nežino, kur ir kokią kolektyvinę duobę jis buvo įmestas. Mat visus čia iš Baltijos šalių suvežtus vyrus šaudydavo metodiškai, "pagal grafikus" - nustatytą nekintamą skaičių per dieną...

VĖL LIETUVOJE. Pabėgusi iš tremties, Marija Baranauskienė (pirmoje eilėje pirma iš kairės) sėkmingai "maskavosi" gailestingosios sesutės kyku.

Kuo sovietams buvo "baisi" buhalterio ir medicinos sesers, mokslus baigusios Sankt Peterburge, šeima, gali tik spėlioti. Gal kam nors patiko namelis Laisvės alėjoje? Jo pirmajame aukšte gyveno žydų šeima, antrajame - Baranauskai. Ir vienus, ir kitus iš to namelio išbildinti į Sibirą tereikėjo vos kelių parašų... O gal ir jų neprireikė - žodinio įsakymo pakako.

Pabėgimas

Į Altajaus kraštą gal du mėnesius gyvuliniais vagonais vežtas moteris apgyvendino "sovchozo" barake.

"Bet mes ten neilgai užsibuvom. Už kelių kilometrų buvo ligoninė. O joje dirbo tarsi anekdotuose įvardijamas šlubas vokietis. Kaip jis ten buvo atsiradęs, nežinau. Kaip vokietis surado mamą ar mama jį, taip pat nežinau, bet mes išsidanginom į ten. Ir mama pradėjo dirbti pagal savo profesiją. Apgyvendintos buvome pas labai draugiškus senukus, kurie čia buvo atitremti po Spalio revoliucijos. Nors susikalbėti rusiškai dar nelabai sekėsi, bet sugyvenom visai neblogai", - prisiminė Rita, dirbusi Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos felčere, o vėliau, baigusi Dailės institutą, kūrusi kostiumus Klaipėdos dainų ir šokių ansambliams "Žilvinas" bei "Disvytis".

O tuomet ir ją, ir keturiolikmetę sesę Ireną, ir mamą nuo bado išversdavo pūliniai. Nuo jų išlikusius randus ir dabar sesės gali parodyti. M. Baranauskienės būta sumanios ir energingos moters. Nuo Peterburgo ir Rygos laikų, kai ji dainavo choruose, pažinojo Justo Paleckio žmoną. Tai jai surašė "gromatėlę" - gal galima kaip medikę sugrąžinti Lietuvon? Atsakymą gavo maždaug tokį - jei iki tremties būtų kreipęsi, gal ir būtų padėję. O dabar ir sovietinės valdžios vyras esąs bejėgis...

Kas beliko? Ryžtis bėgti. Tuo labiau, kad pavyzdį turėjo - iš tos pat Kauno tremtinių "siuntos" pažįstami bėgo ir net ryžosi kartu su savimi vežtis Ritos vyresnėlę sesę Ireną, kuri atsirado pas gerus žmones Vilniuje.

M. Baranauskienės ir Ritos nelegali kelionė išsvajoton Lietuvon buvo labai sunki. Mat, atsidėkodamos už Irenos parvežimą į Lietuvą, su savimi pasiėmė ir smetoninės Lietuvos vidaus reikalų ministro Zigmo Starkaus (beje, kaip ir P. Baranauskas, 1942 m. sušaudyto tame pačiame Sverdlovske) dukterį Sigutę. Mėtydamos pėdas, kad enkavėdistai neįtartų, nepamatytų, pirmiausiai nusigavo į didesnius miestus - Omską, Novosibirską. Reikėjo gerokai galvas pasukti, kaip nepastebėtoms bilietus nusipirkti. Juk nepirksi bilietų į Vilnių ar Kauną...

Visų nuotykių toje kelionėje neaprašysi, bet į Kauną parvažiavo. Labai rizikuodamos pasibeldė į vertėjo ir poeto Aleksio Churgino buto duris. Churginai pabėgėles priėmė. Bet... tik vienai nakčiai. Juk buvo 1946 m., kai už tokias "paslaugas" galėjo taip pat į meškų glėbius pasiųsti, net ir sušaudyti.

GREITOJOJE. Marijai Baranauskienei pavyko įsidarbinti, net šaknis suleisti ir prigyti Klaipėdoje.

Anonsas

Kaip ir kodėl Sibiro pabėgėlės Marija Baranauskienė su dukterimi Rita atsidūrė Klaipėdoje? Ir kas joms padėjo išgyventi? Kurie Klaipėdos medikai, nepaisydami "raupsuotosios" moterų istorijos, vis dėlto lankydavosi jų bute Liepų g. 14? Pagaliau - kaip joms pavyko tą butą gauti? Skaitykite kitą antradienį.

Bus daugiau.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder