Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (232)

47-asis Liepų gatvės namas buvo restauruotas, jame, kaip ir anksčiau, gyvena žmonės. O 1945 m. čia įsikūrė gausi Drunų šeima.

Vokiečiai siūlė auklę

Adolfas Edvardas Drunas gimė 1940 m. Klaipėdoje. Tėvas tuomet dirbo geležinkelyje, o mama - "Gulbės" fabriko audėja. Kai prasidėjo sovietų ir Vokietijos karas, Drunų šeimai buvo paskirtas vagonėlis emigruoti į Lietuvą. Šeima pasirinko maršrutą į Kauną. Ten pas giminaičius rado prieglaudą rūsyje, kuriame šeima gyveno trejus metus.

Monika Drunienė Kaune patyrė ir kalinės dalią, nes nesusiturėjo neatskaičiusi moralo lietuvaitei, kuri "davėsi" su vokiečiais. Lietuvaitė rado užtarėjų - M. Drunienė buvo pusei metų įkišta į kalėjimą. Kadangi namuose trys mažamečiai vaikai, tai po šešių mėnesių vis dėlto ją paleido. Tačiau netrukus į Drunų "bunkerį" vėl užsuko vokiečių kareivis ir pranešė, kad Monika kviečiama į komendantūrą.

"Aš, žinoma, to neprisimenu, bet mama pasakodavo, kad su mumis, vaikais, atsisveikino išbučiuodama, prie tėvo priglusdama. Buvo įsitikinusi, kad su šeima atsisveikina visam", - pasakojo A. E. Drunas.

Su ryšulėliu būtiniausių daiktų M. Drunienė išėjo į komendantūrą. Moteris labai nustebo, kai joje buvo pasitikta draugiškai, pasodinta. Vokietis karine uniforma teiravosi, kaip su trimis vaikais susitvarkanti, ir pranešė, kad pagal Vokietijos įstatymus jų šeimai priklausanti nemokama auklė. Drunienei net akys ant kaktos iššoko, nes nesitikėjo tokios atomazgos. Padėkojo už tokį pasiūlymą, bet atsisakė ir kaip ant sparnų grįžo namo.

DRUNAI. Monika ir Vladislovas Drunai vertėsi kuo galėdami ir kaip galėdami, kad aprengtų ir išmaitintų gausią šeimą.

"Labai sunkiai Kaune vertėmės, pusbadžiu gyvenome. Kai susprogdino cukraus sandėlius, kaip ir visi kaimynai puolėme to cukraus ieškoti. Bet atbėgus tą cukrų jau buvo išsidaliję suskubusieji susirinkti anksčiau. Mama tik su šluotele susišlavė kelias saujas su purvu sumišusio saldumyno. Bet kiek buvo džiaugsmo, kai pakeliui namo dar du pamestus cukraus pakelius radome. Tai buvo tikras lobis", - sakė Adolfas Edvardas, jau pamenantis tą džiaugsmą.

Pamena jis ir tai, kad mama pakeliui dar kažkokį šautuvą iš besitraukiančių vokiečių sumestų ginklų krūvos pasiėmė.

"Mama labai išsigando, kai ją su tuo šautuvu rusų kareiviai sustabdė. Bet patikrinę, kad jame šovinių nėra, paleido",- pasakojo A. E. Drunas.

Į Klaipėdą, į Klaipėdą

Netrukus Drunai iš Kauno suirutės patraukė Klaipėdos link. Kadangi ties ja tebedundėjo patrankos, tai išlipo Šateikiuose. Ir vėl prieglobstį rado "bunkeryje" pas gimines.

Drunai buvo vieni pirmųjų, kurie parskubėjo į Klaipėdą, kai tik į ją buvo galima įvažiuoti civiliams. Ne iš karto apsigyveno Liepų g. 47-ajame name. Iš pradžių pagyveno priešais stovėjusiame name, bet ten didelei šeimai buvo per ankšta, todėl gal po pusmečio parsikraustė į Dujų fabriko kompleksą.

Čia Drunai išgyveno iki 1972-ųjų, kai namą rengėsi restauruoti.

"Reikėjo tik rankenėlę pasukti"

"Per karą Dujų fabrikas visai nebuvo nukentėjęs, pasitraukdami vokiečiai jo net nesprogdino. Tad reikėjo tik rankenėlę pasukti, kad dujų fabrikas vėl pradėtų veikti", - teigė A. E. Drunas, nesuprantantis, kodėl pokarinė miesto valdžia Dujų fabriko veikla nepasirūpino.

Naujiesiems Klaipėdos gyventojams reikėjo iš kažko ir kažkaip gyventi. Pirmiausiai vaikai pradėjo litrais gyvsidabrį semti ir tempti namo. Adolfas Edvardas jau nebepamena, ką su tuo gyvsidabriu darydavo tėvai.

Vėliau atsirado metalo supirkėjų. Štai čia ir prasidėjo "didysis biznis" - vaikai, paaugliai pradėjo iš cechų ir kur tik rasdavo lupinėti varį, bronzą ir temti "žydeliui", nors metalo supirkėjas galėjo būti ir visai ne žydų tautybės žmogus. Paskui jau ėmėsi visko iš eilės - lupo ketaus, geležies karkasus. Pastogėse pjaudavo medinius balkius ir tempdavo krosnims.

IR DŽIAUGSME, IR VARGE. Jei kas švęsdavo, dalyvaudavo ir kaimynai. Jei pasimirdavo, gedėdavo ir išlydėdavo visas kiemas. Šiose laidotuvių nuotraukose į paskutinę kelionę iš Liepų 47-ojo namo išlydimas Vladislovas Drunas.

"Taip darbuodamiesi, mes labai neblogai pasipinigaudavome. Kai jau visiškai buvome nusiaubę pastatus, pastatė sargą. Bet ir jis nebūdavo kliūtis dar ką nors parduodamo surasti", - apgailestaudamas pasakojo A. E. Drunas, dabar suprantantis, kokius "gerus" darbus pokario berniūkščiai nudirbo.

Kiti uždarbio būdai

Kaip ir daugelis pokariu suvažiavusiųjų į Klaipėdą, Dujų fabriko komplekso namų gyventojai augino kiaules, melžė karves. Jos būdavo ganomos pievose prie dabartinės elektrinės Danės gatvėje.

Kadangi tarp Liepų g. 45-ojo ir 47-ojo namų buvo bufetas, į jį dažnai užsukdavo taksistai ir sunkvežimių vairuotojai.

"Pešdavomės siūlydami savo paslaugas pasaugoti automobilius ir sunkvežimius. Juk tai žymiai maloniau nei paskui karves bėgioti ar kiaulėms pašaro ieškoti. O "saugant" mašinas ir uždarbis iš karto būdavo: vairuotojai apdalindavo saldainiais", - sakė Adolfas Edvardas.

Dar vienas būdas užsidirbti - ieškoti sprogmenų kapinėse.

"Iš jų ištraukdavome paraką, ir, jei pavykdavo, parduodavome medžiotojams. O jeigu nepavykdavo, prisidarydavome raketų Kalėdoms ir Naujiesiems. Tomis progomis ant Dujų fabriko kaminų ir laužus uždegdavome", - paaugliškus pokštus vardijo pokalbininkas.

Tos sprogmenų paieškos baigdavosi ir tragedijomis - kai kurie kaimynų vaikai buvo netekę rankų, kojų ir netgi akių šviesos.

Dėmesys kaimyniniam namui

Pasak A. E. Druno, gretimame aštuoniakampyje gyveno daug vokiečių šeimų.

"Ir stiebėsi tokios gražios vokietaitės. Mes, berniūkščiai, būdavome priblokšti, kai jos išsipuošusios pasirodydavo gatvėje ar kieme. Vieną tai net įsimylėjęs buvau", - prisipažino vyras.

Vokiečių šeimos gyveno geriau nei lietuvių todėl, kad iš Vokietijos dažnai gaudavo siuntinių, kuriuose buvo ne tik maisto, bet ir medžiagų drabužiams ar net suknytės, kostiumėliai paaugliams.

Aštuoniakampyje viena vokiečių šeima net patefoną turėjo. Tai jau paūgėjus ir vokietukams, ir lietuviukams, pastatydavo jį ant buto palangės ir kieme prasidėdavo šokiai.

Anonsas

Kitą pirmadienį apsilankysime dar viename Dujų fabriko komplekso pastate - Liepų 47B, kuriame gyveno Serapinų šeima. Pas juos glaudėsi Marija Neimontienė su dukrele Liucija (dabar - Gerčienė). Kuo ir kaip pokario žmonės gyveno čia?

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo www.VE.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".