Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (220)

Užpraeito pirmadienio "Akvarelėje" pradėjome pasakoti apie Einų šeimą, kuri į Liepų g. 5-ąjį namą atsikraustė gerokai vėliau nei čia nuo pat pokario jau spėję susigyventi kaimynai. Tačiau šeimos galvos - Kazimiera ir Feliksas - bemat pelnė pirmiausiai vaikų, o paskui ir suaugusiųjų simpatijas. Mat namo vaikų švelniai bočeliais praminta pora buvo mačiusi daug vargo, patyrusi daug nuoskaudų. Tačiau tai neišdegino jų širdžių, jos nebuvo sustirusios, apledėjusios. Atvirkščiai, patirtos negandos Kazimierai ir Feliksui teikė daug išminties. Ir atlaidumo pasireiškiančioms aplinkinių ydoms, gal ir ne itin švelniems charakteriams. Nes Einai puikiai suvokė, o ir patys buvo savo kailiu patyrę, ką reiškia gyventi karų ir permainų metais.

Maldaknygė iš beržo tošies

Kai pirmą kartą "užėjo rusai", Einai gyveno kažkur prie Skuodo. Feliksas Einas mokytojavo, Kazimiera buvo atsidėjusi auginti vaikus - beveik kas dvejus metus gimusius Gertrūdą, Aldoną, Adelę, Feliksą jaunesnįjį, Romą. Apie pirmuosius trėmimus į Sibirą Lietuvoje greitai pasklido kalbos. Šeimos galva susirūpino - kas jų laukia? Ir ryžtingai ėmėsi veiksmų: kadangi gimimo metrikai buvo išimti Liepojoje, kažkokiu būdu sugebėjo susirinkti popierius, esą jis - vokietis. Nors iš tiesų buvo "maišytas" latvis su lietuve. Felikso tėvas buvo atsikėlęs iš Latvijos į Šventąją grafo Tiškevičiaus miškų ir parko prižiūrėti. Čia ir lietuvaitę katalikę vedė. Bet metrikus gimusiam sūnui Liepojoje tvarkė.

Taigi, Einai, susisodinę vaikus į vežimą, prisikrovę ryšuliukų mantos, išdardėjo Vokietijos link. "Nusėdo" Rytų Prūsijoje - Šifelbeine, kur į "svietą" pasibeldė ir Einų pagrandukas Algiukas. Jau prasidėjus karui - 1941 m. rugsėjo 6 d. Tai ir sutrukdė iš karto įkandin Vermachto armijos į Lietuvą grįžti. Bet lygiai po devynių mėnesių - 1942 m. birželio 6-ąją - Einai su visa šeimyna jau mindžiukavo Klaipėdos geležinkelio stotyje. Šioji data įsikirto visiems, nes Algiukas žengė savo pirmuosius savarankiškus žingsnius. Ne kur nors kitur, o Klaipėdoje...

Šeimyna apsigyveno J. Karoso gatvėje. Kai antrąjį kartą "užėjo rusai", Einai jau niekur nebebėgo - kas bus, tebūnie. Netrukus Feliksas jau buvo gyvuliniais vagonais dardinamas į Rytus. Na, kas galėjo pakęsti pokarinėje Klaipėdoje žmogų su vokiečio dokumentais... O Einienė su Einukais slapstėsi. Ilgokai slapstėsi, nes bijojo būti išvežti ten pat, kur ir Feliksas...

Gal tūkstantį iš visos Lietuvos nutarabanijo kažkur prie Amūro. "Tėvas pasakojo: kai juos buožėmis apskaldydami atvarė prie spygliuota viela aptverto lagerio, nuo pirmųjų gretų pradėjo ristis homeriškas kalinių juokas. Paskutiniosios gretos nesusigaudė - ko juokiasi tie pirmieji? Suvokė tik tuomet, kai jau akivaizdžiai stovėjo prieš pasitinkantį plakatą: "Ja drugoj takoj strany neznaju, gde tak volno dyšet čelovek" (Aš nežinau kitos tokios šalies, kurioje taip laisvai kvėpuoja žmogus).

Ketverius metus tėvas, kaip ir kiti kaliniai, vertė medžius. Ir ypač susidraugavo su latviu ir estu. O visi trys savo ruožtu - su lagerio sargybiniais. Šie pasirūpino latvio, lietuvio ir esto laisve. Keturis mėnesius jie drauge iki Minsko keliavo", - iš tėvo girdėtą istoriją porino Einų pagrandukas Algimantas.

Grįžęs į Klaipėdą F. Einas vėl pradėjo mokytojauti. Bet neilgai tas tetruko - išmetė jį iš mokytojų. Kaip gali mokytojauti žmogus, neturintis SSRS pilietybės? Prasidėjo Felikso "pogrindiniai" darbai gimdymo namų archyve, knygyne pardavėju. Kažin kaip būtų išgyvenęs, ištvėręs, jeigu ne tikėjimas Dievu. Tai jį gelbėjo ir Sibire. Buvo pasidaręs beržo tošies maldaknygę, kuri tikriausiai jėgų teikė ir Klaipėdoje. Dabar ją, kaip ir gimimo metrikus, tėvo jau prieš mirtį atiduotus, saugo Algimantas Einas.

Einai - artistai

Aldona ir Adelė Einaitės pasuko pedagogių keliais, Gertrūda - medikės, Romas ir Algis - statybininkų. Bet artistiškumu tikrai visi apdovanoti. Daugiausiai artistinėje karjeroje pasiekė Feliksas Einas jaunesnysis, dirbęs Klaipėdos dramos teatre. Populiarumo buvo įgijęs ir... seneliaudamas. Nesvarbu, kad jaunajai klaipėdiečių kartai buvo brukamas "Senis Šaltis". Labai nemažai šeimų, tarp jų ir manoji, Kalėdoms, kad ir labai paslapčia nuo pašalinių akių, kviesdavo į namus vaikus džiuginti Kalėdų Senelį. Feliksas jaunesnysis ypač buvo mėgiamas dėl to, kad atsivilkdavo ne tik dovanų maišą, bet ir akordeoną ant pečių... Jeigu vaikas, laukiantis Kalėdų stebuklo, ne eilėraštį deklamuodavo, o dainelę užtraukdavo, tuoj Kalėdų Senelis akordeonu pritardavo. Ir vaikas būdavo be galo laimingas, dar ir dovanos negavęs, kad tapo artistas. Tegul tik artimųjų supamas ir vertinamas, bet artistas.

Į besikuriančią liaudies operą dainuoti nuėjo Adelė, Aldona ir Gertrūda. Pastarajai netgi solinės partijos būdavo patikimos. Na, o Einų pagrandukas šliejosi prie estrados. Ir šiandien didžiuojasi, kad netgi su pačia Nele Paltiniene ir Eugenijumi Ivanausku yra dainavęs - restoranuose ir scenoje.

Ir Romas Einas buvo "prie meno" - vadovavo Kultūros ir poilsio parkui. Čia ir koncertai vykdavo, ir Klaipėdos jaunimas rinkdavosi šokti, ir į pačią didžiausią tuomet mieste atrakciją - "Velnio ratą" kabarodavosi. Liepų g. 5-ojo namo vaikai kaimyną Romą, gyvenusį su tėvais, tiesiog dievindavo, nes į "Velnio ratą" įleisdavo nemokamai. O kai kaimynukai paūgėjo, tai ir į šokius bilietų nepirkdavo - Romo rūpesčiu "barjerus" praeidavo nemokamai.

Feliksas Einas jaunesnysis kad ir gyveno skyrium nuo tėvų, dažnai jų kaimynus apdalindavo kvietimais į Klaipėdos dramos teatro spektaklius, kuriuose turėdavo vaidmenų. Tuo gestu žmonės labai džiaugdavosi. Ir į spektaklius "iškildavo" beveik visas namas su Einais - "bočeliais" - priešakyje.

ANONSAS

Na, o kitą pirmadienį sužinosite, dėl ko Einų šeimai galvas skaudėdavo ir kuo išskirtinis Einų pagrandukas Algimantas...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.