Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (115)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones.

Šiandien tęsiame žvalgytuves J. Zembrickio g. 16-ajame name, kuriame gyvena Irenos ir Valentino Greičiūnų bei jų sūnaus Žilvino šeimos.

Lobių paieškos bulvių lysvėse

Kai į J. Zembrickio 16-ąjį namą atsikraustė senieji ir jaunieji Greičiūnai, be jų, čia gyveno dar kelios Anatolijaus Grigorjevo šeimos kartos. "Anatolijus buvo labai geros širdies žmogus, linkintis tik gera ir kitiems", - sakė V. Greičiūnas. Tačiau būta ir nedidelių nesutarimų. I. Grečiūnienė labai norėjo, kad aplink jų namą gėlės žydėtų. Ir visaip stengėsi į grožį ir kaimyną palenkti. "Na, nesodink tų bulvių. Maišą ar du nupirksim. Gėlių darželį užsiveiskim", - visaip agitavo ji. Tačiau ponas Anatolijus buvo neperkalbamas: "Aš auginu be nitratų", - nukirsdavo jis. Taip ir gyveno - Greičiūnų dalyje gėlės žydėjo, Grigorjevų sklypo pusėje bulvių laukas ir įvairūs krūmai.

Jie ir tapo didesnių ginčų objektu, kai Klaipėdoje, jau kelintą kartą, lankėsi pirmojoje "Akvarelėje" apie J. Zembrickio g. 16-ąjį namą aprašytasis ponas Ulrichas von Witenas iš Vokietijos. Prieškariu jo šeima taip pat čia gyveno. Primenu, kad Ulricho tėvas buvo, šiuolaikiniais terminais tariant, savivaldybės finansų skyriaus vedėjas. Matyt, von Witenų šeima buvo pasiturinti. Nes atvykėlis pasakojo, iš kokių servizų ir kokiais įrankiais jie valgė. Sidabras, su monogramomis. O gal ir paauksuotų įrankių būta. Tad ponas Ulrichas ir paprašė leidimo tų lobių, užkastų prieš evakuojantis iš Klaipėdos, ieškoti.

Greičiūnai mielai sutiko talkinti ponui Ulrichui ir jo sūnui Joakimui. Tačiau bėda ta, kad ne Greičiūnams, o kaimynams priklausančioje sodo pusėje tie lobiai buvo pakasti. Ponui Ulrichui labai sunkiai sekėsi nustatyti vietą, kur von Witenų šeimos brangenybės buvo pakastos. Mat nebebuvo likę kai kurių medžių - orientyrų. Juos, matyt, iškirto pirmieji pokariniai namo gyventojai, dažniausiai sovietų kariuomenės ir KGB karininkai. Tačiau ponas Ulrichas vis dėlto pagal kažkokius brėžinius nustatė, kur stalo įrankiai ir servizai turėtų būti pakasti.

Kieme vyko "lobio" paieškos, kuriose dalyvavo ir ąžuoliuko savininkas 18-metis Žilvinas.
Greičiūnai, kaip kokie parlamentarai, pradėjo vesti derybas su A. Grigorjevu, skatindami jį sutikti leisti raustis jų sklype. "Ne",- ir viskas, kartojo kaimynas. "Bet paskui vis dėlto sutiko, net ir pats kastuvo ėmėsi", - kvatojosi Greičiūnai. Deja, lobius jau kažkas buvo aptikęs, nes pusę sodo išrausus net kokios šukelės neberado. "Spėjom, kad čia buvo pasidarbuota su metalo, gal ir minų ieškikliais. Juk ir pokarinė sovietinė armija tokių dalykų turėjo. Kadangi čia gyveno karininkų šeimos, tai jų galvos ir pasidarbavo", - brangenybių dingimo versiją pateikė V. Greičiūnas.

Ąžuolas

Tačiau sodas raustas buvo ir anksčiau, - tik Greičiūnų dalies pusėje. Pirmą kartą buvo kasama duobė, kurioje 1969 m. buvo pasodintas ąžuoliukas - I. ir V. Greičiūnų susilaukto sūnelio Žilvino garbei. Tuomet ne tik ši "procedūra" buvo atlikta, bet greta ąžuoliuko buvo pakastas ir testamentas. Jis turėjo būti perskaitytas, kai Žilvinui sukaks 18 metų. Kai buvo sulaukta jo pilnametystės, vėl susirinko toji pati kompanija, kuri dalyvavo ir ąžuoliuką sodinant, testamentą pakasant. "Leipom juokais, kai kiekvienas iš dalyvių turėjo savą testamento buvimo vietos po žeme versiją, - vienas dūrė pirštu ir teigė "Čia", kitas prieštaravo "Ne, ne, va čia", nurodydamas vietą metru ar pusmetriu į šoną. Ką gi, paakėjom žemę kaip reikiant. Ir indą su testamentu radom. Perskaitėm, parašėm naują. Žemes vėl akėsim, kai sulauksim Žilvino penkiasdešimtmečio", - sakė V. Greičiūnas. Abu su žmona džiaugėsi, kad sūnus, gyvenantis su tėvais po vienu stogu, dažnai savo ąžuolą glosto ir jo paunksnėje prisėda. Šiemet, sūnaus keturiasdešimtmečio proga, po ąžuolu buvo pastatyta granitinė "kėdė". Su iškaltu užrašu...

J. Zembrickio 16-ojo namo tuštėjimo metas

Šiandien šiame name gyvena vien Greičiūnai. Su dukters ir sūnaus vedybomis gausėjo jų šeima, o mažėjo kaimynų skaičius. Kai išvažinėjo Grigorjevų atžalos, anapilin iškeliavo kai kurie jų bei Greičiūnų šeimos nariai, Grigorjevų pusėje beliko viena neįgali duktė, kuriai išlaikyti pusę namo nebebuvo nei jėgų, nei lėšų. Ir ji pati Greičiūnams pasiūlė išpirkti jos dalį. Taip prieš keliolika metų jie ir tapo viso namo šeimininkais. Ir dabar ponia Irena gali puoselėti gėles, niekam nebesiūlydama nupirkti maišo ar kelių bulvių...

Palėpėje jie įsirengė drabužinę ir poilsio kampelį, buvusioje slėptuvėje ir rūsyje - pirtelę, biliardinę bei dar vieną jaukų poilsio kampelį. "Kadangi išėjom ilgalaikių atostogų, vietų poilsiauti - apsčiai", - juokavo neseniai 70-metį atšventęs, tačiau krūvas interesų gyvenime turintis V. Greičiūnas ir visuomeniškai aktyvi I. Greičiūnienė.

Kas vokiečiams patinka Klaipėdoje?

Prieškario Klaipėdos J. Zembrickio 16-ojo namo gyventojas Ulrichas von Witenas ne vienintelis, kuris mūsų miestan atvažiuoja pasižvalgyti į vaikystės, paauglystės ar jaunystės vietas. Vokiečius dažniausiai ne tie užkasti lobiai traukia, o noras pamatyti, kuo virto jų gyventi namai. Ir kaip jie apsidžiaugia, kai buvusius būstus aptinka gyvus ir sveikus, beveik nepasikeitusius - tvarkingus ir prižiūrimus. Šiuo požiūriu ponui Ulrichui pasisekė. Namas po kelių dešimtmečių sulauks šimto metų. J. Zembrickio g. 16-ajam namui pasisekė jau vien todėl, kad jo nekliudė karo bombos. O dar pasisekė, kad buvo tvarkomas ir prižiūrimas, kai čia gyveno tiek prieškario, tiek pokario žmonės. Jie sodino medžius, kurie ir šiandien palaimingai ošia, jie augino vaikus ir dirbo bei dirba savo darbus, palikdami pėdsakus Klaipėdos portrete. Šia "Akvarele" baigiame ekskursiją po palyginti jauną miesto kvartalą - J. Zembrickio gatvę. O kitą savaitę...

ANONSAS

O kitą pirmadienį žingsniuosime į Mergaičių gatvę. Nustebote? Tikrai neapsirikau. Pokariu Klaipėdoje buvo Mergaičių gatvė. Ir šios gatvės 8/9 name nuo 1945 m. gyveno Skripkauskų šeima. Kaip ši gatvelė vadinasi dabar ir kas bei kaip prieškariu bei pokariu jos namuose gyveno - kitą pirmadienį.

Knyga

"Vakarų ekspreso" redakcijos Klientų aptarnavimo skyriuje (M. Mažvydo al. 3) dar galima įsigyti knygą "Klaipėdos akvarelės". Ji parduodama ir uostamiesčio knygynuose.

Gražina JUODYTĖ

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder