Vakarą vedęs rašytojas Juozas Šikšnelis jame dalyvaujančių istorikų klausė: ar "Vakarų ekspreso" išleista knyga apie pokario Klaipėdą yra kultūrinis paveldas? Ar pasirinktą "preparuoti" jos amžininkų nugyventą laikotarpį galima pavadinti istorine dokumentika, ar vis gi tai - istorinis romanas?
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, profesorius Jonas Genys prisipažino, jog kai žurnalistė prieš keletą metų pasakė rašysianti knygą apie miestą, jis suabejojo. Juk tai esąs milžiniškas akademinis darbas, kurį gal vertėtų palikti istorikams, jie kada nors pakels istorinius šaltinius. Bet anot jo, G. Juodytė pakėlė ne popierius - o istorijos subjektus - žmones.
"Knygoje matau daug pjūvių: su istorija susijusias asmeniškas šeimų istorijas. Mes įsivaizduodavome, kad istorija yra didelis veikalas nuo tada iki tada. Bet yra tokia Europos tradicija - pradėti istoriją nuo savo giminės, savo kaimo, tautos, savo žemės pėdos. Tad kai skaitai klaipėdiečių šeimų istorijas, imi žiūrėt į jas kaip į to laikmečio žmonių istorijas. Tuo būdu tos istorijos įgauna socialinės antropologijos atspalvį, atrandi netikėtų perliukų, pokarinės Klaipėdos vaizdą. Su kolege Silva Pocyte įvertinome dar vieną svarbų dalyką - nuotraukas iš albumų, kurių muziejininkai neturi - jos rodo personažą, aplinką, rodo miesto, kuris jau pasikeitęs, vertybes", - sakė J. Genys apie knygą, tapusią įdomios informacijos šaltiniu.
G. Juodytė knygos pristatymo dalyviams klausytojams prisipažino, kad į renginį ėjo tarsi ant ešafoto: juk kūrinį vertins skaitytojai ir jos herojai. Neslėpė, jog prieš pradėdama rašyti galvojo, kad apie Klaipėdą žino viską, o pasirodė, kad nežino nuostabiausių dalykų. Rinkdama medžiagą įsitikino, kad didžiąsias valstybės istorijos bangas kelia mažos paprastų žmonių istorijų bangelės.
Jaunajai kartai gal bus įdomu sužinoti, jog kol nebuvo išaušusi mobiliųjų telefonų era, žmonės gyveno šiandien jau sunkiai įtikimomis sąlygomis: pokarinėje Klaipėdoje butai buvo be jokių patogumų, juose buvo laikomos net ožkos. Į sugriautą miestą atvykę žmonės iš kaimų ir užgyvenę tuščius butus, ant vokiško parketo laikė kiaulę, paplavas išpildavo tiesiog pro langus... Antai akušerė pas gimdyves į aplinkinius kaimus važiuodavo joms atsiųstu vežimu su arkliais ar net skrisdavo birbiančiu primityviu lėktuvėliu.
Šiuo metu G. Juodytė "Vakarų ekspreso" puslapiuose toliau tęsia "Klaipėdos akvarelių" ciklą, ieško miesto gyvenimo liudininkų įvairiose pasaulio šalyse.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą