Verslininkas pasiryžo išvaikyti vaiduoklius iš niekam nerūpėjusių statinių Klaipėdos centre

Verslininkas pasiryžo išvaikyti vaiduoklius iš niekam nerūpėjusių statinių Klaipėdos centre

Klaipėdoje švystelėjo viltis, kad šiurpiausiu uostamiesčio vaiduokliu vadinamas senasis dujų fabrikas bus sutvarkytas. Nykstantį kompleksą ėmėsi globoti praeities vertybėms neabejingi žmonės, lėšų darbams skyrė ir savivaldybė.

Raudonplyčiai dujų saugyklų fasadai, klaipėdečių paminti koliziejumi, jau atnaujinti, uždengti skardų stogais.

Apleista vietovė - taršos židinys

Liepų gatvėje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų stūksantys buvusio dujų fabriko pastatai – uostamiesčio piktžaizdė, kuriai užgydyti kažin ar užtektų savivaldybės biudžeto lėšų ir net Europos Sąjungos institucijų finansinės paramos.

Paaiškėjo, jog žemė iki septynių metrų gylio smarkiai užteršta toksiškomis medžiagomis ir sunkiaisiais metalais.

Nustatyta tarša viršija ribines normas. Gruntui ir požeminiams vandenims išvalyti prireiktų apie 1 mln. 670 tūkst. eurų.

 

 

Dujų saugyklų mūrai iš vidaus.

Klaipėdos dujų fabriko teritorija su išlikusiais statiniais įtraukta į Nekilnojamojo kultūros vertybių paveldo registrą – saugoma valstybės.

Tuo pat metu tai – viena iš trijų praeityje urbanizuotų, apleistų ir labiausiai užterštų Lietuvos vietovių.

Unikalų pramoninį kompleksą nuomojo verslininkai, bet jiems rūpėjo ne griūvantys statiniai, o patogi vieta uostamiesčio centre.

Nesaugomas paveldas nyko ir toliau. Apleistoms urbanistinėms vietovėms švarinti Lietuvai iš ES struktūrinių fondų 2014-2020 metais skirta finansinė parama siekia 18 milijonų eurų.

Tačiau ne visi teritorijų šeimininkai dėl įvairiausių priežasčių gali pretenduoti į ES lėšas. 

Griuvenos virto ant automobilių

Lietuvos geologijos tarnybos parengtu dujų fabriko teritorijos tvarkybos planu, o taip pat ir ES investicijomis Klaipėdos savivaldybė negalėjo pasinaudoti, nes dalį komplekso buvo išnuomojusi verslininkams.

Valdininkai sukruto, kai į Liepų gatvę ėmė virsti dujų fabriko statinių mūrai – iškilo grėsmė automobilių eismui. Savivaldybės iš teritoriją nuomojusios  įmonės „Vaiduoklių rezervatas”  pareikalavo bent jau minimalios priežiūros, bylinėjosi teismuose.

 

 

Griuvenos ėme virsti į judrią Liepų gatvę.

Paskui nykstančias griuvenas įsigijo klaipėdietis Augustinas Jankevičius, kuriam labiau rūpi miesto praeitis, kultūra, architektūros paveldas.

Energijos nestokojantis verslininkas su savo bendraminčiais, regis, ne juokais užsimojo išvaikyti vaiduoklius iš apleistos, virtusios klaikiu šabakštynu teritorijos prie senųjų kapinių Trilapio gatvėje. 

Išlikę pastatai tvarkomi – įkurtas labdaros ir paramos fondas „Augustus” organizuoja talkas, švietėjiškus renginius, žmones kviečia atsigręžti į praeitį, paremti paveldosaugos entuziastų idėjas. 

Šachtos primena romėnų paveldą

Liepų ir Trilapio gatvėmis žingsniuojantys praeiviai mato tik panoraminį dviejų raudonplyčių pastatų vaizdą. Tai – per stebuklą išlikusios senojo fabriko dujų saugyklos, iš viršaus atrodančios kaip gilios šachtos.

Nuplėšus stogus, saugyklų šuliniuose kaupėsi krituliai, sutekėdavo nešvarūs gruntiniai vandenys.

Apleisti statiniai traukdavo nuotykių ieškotojus. Iš vidaus jie iš tikrųjų kiek primena Romos centre stūksančius Koliziejaus griuvėsius.  Šachtų šuliniuose anksčiau būta metalinių biodujų rezervuarų.

Komunizmo kūrėjai juos pašalino dar sovietmečiu, kai buvo nugriauti kone visi dujų fabriko  pastatai. Norėta sulyginti su žeme ir dujų saugyklas, bet pritrūko kvapo.

 

 

Dujų fabrikas - technikos paveldo objektas.

"Šios saugyklos – technikos paveldo paminklas, tokių Lietuvoje nėra. Būtų apmaudu, jeigu įdomūs pramoninės architektūros pastatai išnyktų be jokio pėdsakų“, – kalbėjo  fondo  "Augustus" steigėjas A.Jankevičius. 

Nori įkurti technikos muziejų?

Saugyklas nelengva pritaikyti kokiai nors veiklai. Galbūt jose kada nors įsikurs virtualios ekspozicijos, primenančios dujų gamybos verslo Lietuvoje istoriją – nuo pirmųjų fabrikų iki Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdos uoste?

A.Jankevičius teigia, kad planų yra, architektai siūlo įvairius senujų pastatų ir teritorijos pritaikymo variantus, bet kas bus daroma restauravęs senus pastatus, verslininkas kol kas neatskleidžia.

Jo bendražygiai atviresni – kalbama, jog sutvarkytoje dujų fabriko teritorijoje įsikurs ne viešbutis, picerijos, restoranai, o technikos paveldo muziejus su senovinių automobilių ekspozicija, atviromis remonto dirbtuvėmis.

Teritorijoje susikaupusiems teršalams iškuopti vien fondo lėšų ir entuziazmo nepakaks, bet tvarkytojai nenusimena. Pasak jų, projektas strigo savivaldybėje dėl biurokratinių kliūčių, vietovė anksčiau ar vėliau bus išvalyta.

 

 

Klaipėdos dujų fabriko saugyklos iš viršaus. 

Vaiduokliai traukiasi iš fabriko

Pradėjome nuo didžiosios dujų saugyklos, nes mažoji, šešiakampė, buvo apgriauta dar tarpukariu. Patikimai konservavę pastatus, galvosime, kaip jų erdves, teritoriją pritaikyti visuomenės poreikiams“, – sakė A.Jankevičius.

Tvarkytojai išsiaiškino, jog dujų saugyklų stogus sovietmečiu nuplėšė fabriko teritorijoje įsikūrę komjaunuoliai – norėta čia įkurti kažkokį barą. Pastatams uždengti prireikė 80 tūkst. eurų, jau sutvarkyti ir raudonlyčiai fasadai su arkiniais langais.

A.Jankevičius tikisi, jog uostamiesčio valdžia atras lėšų ir būdų, kaip išvalyti užterštą dujų fabriko teritoriją: „Mes tuo tarpu tvarkome pastatus. Nieko nedarant, jie susmegtų į žemę“.

Savivaldybė remia verslininko iniciatyvą – pagal saugomų kultūros paveldo objektų tvarkybos dalinio finansavimo planą dujų fabriko pastatams atnaujinti skirta daugiau kaip 99 tūkst. eurų. 

Planuojama kita 200 tūkst. eurų investicija. Skatinami ir kitų paveldosauginių pastatų tvarkytojai – savivaldybė juos kviečia aktyviau teikti paraiškas dėl paramos.

 

 

Paramos ir labdaros fondo renginys fabrike. 

Gatvėse spindėjo dujų žibintai

Senąjį dujų fabriko kompleksą tarpukariu sudarė 14 skirtingų statinių: garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos, dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai.

Pagal Karaliaučiaus inžinieriaus J.Hartmano projektą Klaipėdoje pastatytas fabrikas veikė nuo 1861 metų. Dujos buvo išgaunamos iš akmens anglies, čia dar gamintas ir koksas, derva, o vėliau – amoniako vanduo, benzolas, selteris.

Fabrike pagamintomis dujomis buvo apšviečiamos senojo Mėmelio gatvės. Vėliau jas pradėta naudoti ir gyvenamuosiuose namuose, kareivinėse, pramonės įmonėse. 1930 metais dujotiekio tinklas uostamiestyje buvo nusidriekęs 44 kilometrus.

Mėmelio fabrikas per metus buvo gaminavo apie 5 milijono kubinių metrų dujų vietinėms reikmėms.

Po karo norėta jį atgaivinti, padvigubinti gamybą, tačiau paaiškėjo, jog tokios įmonės plėtra apgyvendintoje teritorijoje neįmanoma. Teritoriją pradėjo nokioti pastatuose apgyvendinti naujakuriai kolonistai. 

Valdžia užmerkdavo akis – toleravo ir skatino vandalizmą. Fabrikas galutinai nušluotas 1972-1974 metais, kai šalia jo buvo pastatyta viešoji pirtis.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder