2019 m. liepos 15 d. 23:30 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Klaipėda  >  Klaipėda

Klaipėda

Klaipėdos sovietizacija 1945–1947 metais

(8)

2019-07-06, 19:17

Albertas Juška, "Naujasis Židinys-Aidai"

Klaipėdos sovietizacija 1945–1947 metais nuotrauka, foto

Klaipėdos miesto raida pirmaisiais pokario metais – išskirtinio dėmesio verta tema, nes sovietų valdžia čia paskelbta penkeriais metais vėliau nei pagrindinėje Lietuvos dalyje. Pasiaiškinus, kokia socialinė ir ekonominė politika vykdyta Klaipėdoje pokariu, galima kelti klausimą, ar ši sovietizacija bent kiek skyrėsi nuo vykdytosios Lietuvoje 1940–1941 m.

Žinia, daugybė Lietuvos žmonių vylėsi, kad po tokio sunkaus karo, po tiek aukų, sugriovimų ir netekčių grįžusioji sovietų valdžia taps humaniškesnė, bus atsisakyta totalinės gyventojų kont­rolės, grubių represijų.

Klaipėda čia galėjo tapti tokių vilčių pasitvirtinimo ar žlugimo poligonu. Ieškodami atsakymo į tokį hipotetinį klausimą, peržvelgėme 1945 m. pradžioje veikti pradėjusio sovietinio Klaipėdos miesto ir apskrities Vykdomojo komiteto (toliau VK) dokumentus, saugomus dabartiniame Klaipėdos apskrities archyve.

Versdami lapą po lapo, stebėjome, kaip atkak­liai naujoji uostamiesčio administracija diegė ir plėtojo savo tvarką. Vis dėlto susidaryti visuminį vaizdą nepavyko – bylose nėra dokumentų, atspindinčių pokario laikotarpiu mieste vykusias gyventojų pasipriešinimo akcijas.

Net neužsimenama apie 1946–1947 m. Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Mokytojų institute, ryšių kontoroje suburtas jaunimo pogrindžio organizacijas, jų veik­lą, niekur nekalbama apie šių grupių sutriuškinimą, paskirtas bausmes.

Nerasime sprendimų ir apie vėliau organizuotus trėmimus. O juk jie buvo priimami – tegu ir formaliai VK posėdžiuose reikėjo tvirtinti tremiamųjų sąrašus, skirti sunkvežimių pasmerktiesiems suvežti Rimkų geležinkelio stotin, sustiprintų milicijos būrių tvarkai mieste užtikrinti.

Greta archyvinių dokumentų papildomai peržiūrėta pokario periodika, kuri nekuri memuarinė literatūra. 1945 m. pradžioje sovietinei kariuomenei užimant Klaipėdą, buvo sugriauta 28 proc. pastatų, dar 36 proc. – smarkiai apgadinti.

Stereotipas, esą Klaipėdą atstatę patrio­tinių paskatų vedami čion atsikėlę tarybiniai žmonės, neturi pagrindo.

Iš esmės uostamiestį iš griuvėsių kėlė čia atsiųsti vokiečių karo belaisviai. Per trumpą laiką Klaipėda tapo apgyventa atvykėlių, SSRS ekonominės politikos sumetimais čia pastatyta stambių sąjunginio pavaldumo įmonių, išplėsti prekybos bei žvejybos uostai. Valdžios sukviestieji rusakalbiai įgijo „vyresniojo brolio“ statusą, pažeminti liko senieji šio krašto žmonės.

Pokarinės Klaipėdos socialinė ir ekonominė sank­loda buvo tveriama grubiais komandiniais metodais. Miesto raida tapo atkirsta nuo prieškario istorijos, nužmoginta, vienpusė.

Pirmieji sovietų valdžios žingsniai

1945 m. sausio 28 d. SSRS 4-oji smogiamoji armija, įžengusi į sugriautą, gaisrų apimtą miestą, aptiko keturias moteris ir du vyrus: dvi itin garbaus amžiaus, gal 80–90 metų lietuvininkes klaipėdiškes, dvi lenkaites architektes, čion vokiečių valdžios atsiųstas darbui vietinio daktaro namuose, ir dar du apdriskusius karo belaisvius baltarusius.

Drąsiausios buvo lenkaitės – pirmo sutikto patrulio jos paprašė patikrinti, ar namas neužminuotas. Minų pionieriai, regis, nerado, bet aptiko įdomų buto šeimininko paliktą raštelį.

Perskaitė: „Aš, toks ir toks gydytojas, trumpam išvykau į Rytprūsius. Draudžiu liesti mano daiktus. Greit grįšiu“.

Netrukus uostamiestin atvyko pats LSSR komunistų vadas Antanas Sniečkus, Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko pavaduotojas Motiejus Šumauskas su palyda. Pasivaikščiojo pajūriu, apžvelgė plytinčius griuvėsius.

Matyt, tuokart ir buvo apmestas Klaipėdos apgyvendinimo, jos atstatymo planas. Pirmąsias kelias savaites uostamiesčio gatvėse gali­ma buvo išvysti tik kariškius. Miestą valdė karo komen­dantas kapitonas Bugrovas.

Likimas taip susiklostė, kad tą Bugrovą, tada jau majorą, asmeniškai sutikau 1954 m., kai buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos šlovingosios nenugalimosios gretose. Klaipėdos jis nebuvo užmiršęs.

1945 m. vasario pabaigoje į Klaipėdą atvyko LSSR valdžios paskirtas miesto VK pirmininkas Viktoras Bergas. Jis tuojau ėmėsi organizuoti vietos civilinę valdžią, ir po kelių dienų jo suburtas VK priėmė pirmuosius sprendimus.

Anksčiausias Klaipėdos archyve saugomas dokumentas datuojamas 1945 m. kovo 6 d., tačiau tai jau trečio posėdžio nutarimas. Jis ir liudija kuklią dabar pafrontės miesto naujo civilinio gyvenimo pradžią.

Posėdžio dalyviai tuokart įsteigė 11 „tarnybų“ (išverstame į lietuvių kalbą protokole pavadinimai netaisyti): Avarijų pasekmių atstatymo, Tvarkos ir apsaugos, Priešgaisrinė, Sanitarinės apsaugos, Slėp­tuvių įrengimo, Šviesos aptemdymo, Ryšių ir pranešimų, Transporto, Veterinarijos, Techniško užmaskavimo, Priešcheminės apsaugos4.

Tarnybų pavadinimai kalba už save. Bet grįžkime prie VK pirmininko Bergo asmenybės. Gimęs 1906 m. Ukmergės apskr. Šalkavos kaime, Bergas nelegalios komunistinės veiklos ėmėsi dar jaunystės metais, už ką 1929–1930 m. kalėjo Varnių priverstinio darbo stovykloje. Revoliucionieriaus „amato“ neatsisakė ir paleistas.

1932 m. tapo Lietuvos raudonosios pagalbos nariu. Prisiminkime, šioji rinko lėšas, rūbus „buržuazinės reakcijos aukoms“ – politiniams kaliniams, jų šeimų nariams. Organizacija palaikė ryšius su analogiškais sambūriais keliose kitose užsienio šalyse, leido savo spaudą.

Su džiaugsmu Bergas pasitiko 1940 m. Lietuvos okupaciją. Kaip kovotojas už sovietų valdžią buvo paskirtas Vilniaus apskr. VK pirmininku. Tad ne be jo žinios šimtai Vilnijos žmonių 1941 m. birželio 14–21 d. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties išriedėjo į Sibirą, Kazachstaną, Laptevų jūros link.

Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, Bergas pasitraukė į Rusiją, tapo 16-osios divizijos kariu. Sovietams reokupavus Lietuvą, 1945 m. sausio pabaigoje Bergas paskirtas administruoti Klaipėdos.

Tam jis visai tiko – mokėjo vokiškai (valdžiai tuokart atrodė, kad šiame mieste to gali prireikti), buvo įgijęs administracinio darbo patirties. Miesto VK pirmininko pavaduotoju tapo N.Matvejevas, sekretoriumi – Griša (kiek vėliau šias pareigas perėmė L. Lazarevas), nariais – Bolotinas (vadovavo miesto NKVD skyriui), Ivanovas (Klaipėdos milicijos skyriaus viršininkas), G.Tarasovas (komiteto partinės organizacijos sekretorius), Ukalovas (vadovavo kariniam komisariatui).

Tokios nacionalinės sudėties komitete kalbėtasi tik rusiškai, šia kalba rašyti visi įsakymai, protokolai, nutarimai6. Vieninteliai Bergas ir Lazarevas, tvirtindami dokumentus, pavardes rašė lietuviškomis raidėmis. Vienas pirmųjų darbų buvo pakeisti gatvių, aikščių, įmonių pavadinimus.

Kliuvo ne tik vokiški, bet ir su lietuviškąja kultūra susiję vardai. Zudermano gatvė tapo Žalgirio, Simano Dacho – Piestučio (beprasmis žodis, gali būti korektūros klaida), Bomelsvitė – Žvejonės gatve, Hindenburgo aikštė – Pergalės aikšte.

Sąrašas ilgas: buvusi Turgaus gatvė tapo Kalinino, Laukininkų – Stalino (vėliau – Pergalės), Malūnų – Kapsuko Mickevičiaus, jos tęsinys – Kirovo, Malūnų vartų – Stalingrado gatve.

Saldainių fabrikas „Laima“ pavadintas „Gegužės pirmosios“ vardu, Makaronų fabrikas „Neapolis“ – „Aušra“ ir t. t.

Kova su „religiniais prietarais“ Sovietų valstybėje turėjo gilias tradicijas. Tad kartu su griuvėsių šalinimu, pažeistų namų stogų remontu nedelsiant imtasi griauti bombardavimų metu apgadintas bažnyčias. Anksčiausiai kariuomenės pionieriai susprogdino Laukininkų gatvėje stovėjusią evangelikų reformatų bažnyčią.

Pats pastatas ligtol buvo išlikęs sveikas, tik jo aukštas bokštas, kaip galimas artilerijos ugnies koregavimo punktas, jau pačioje miesto apsupties pradžioje buvo numuštas.

Tysojo skersai Laukininkų gatvės. Kiek vėliau nugriauta priešais reformatų maldos namus stovėjusi Lietuvininkų bažnyčia.

Ta irgi buvo apysveikė, tik artilerijos sviedinys buvo kiaurai pramušęs stogą. Nurodyta ją susprogdinti, nes frontui nuslinkus į vakarus, vietos lietuvininkai be valdžios leidimo buvo pradėję joje rinktis pamaldoms.

Katalikų bažnyčios, stovėjusios Palangos gatvėje, nei sprogdinti, nei griauti nereikėjo – 1945 m. sausio 1 d. naktį raudonžvaigždžiai lėktuvai ją pavertė griuvėsių krūva. Tuokart sugriauta ir didžiausia Klaipėdos miestiečių Šv.Jono bažnyčia.

O štai anglikonų maldos namai, stovėję Prekybos uosto kaimynystėje, išliko nepaliesti. Kurį laiką iš Žemaitijos atsikėlę katalikai čia laikė savo pamaldas. Tačiau pastariesiems susiremontavus buvusius irvingerių maldos namus, vadinamąją Apaštalų bažnyčią, anglikonų statytoji buvo paversta sandėliu.

Šis greitai sunyko, buvo nugriautas. Galiausiai buvusieji baptistų maldos namai buvo atiduoti jūrininkams (čia jie rengė šokių vakarus), o žydų sinagoga – besikuriančiai Tralerių bazei. Išvalytą „dvasinę erdvę“ uostamiesčio Vykdomasis ir Partijos komitetai paskubėjo užpildyti savo stabais.

Anksčiausiai prie geležinkelio stoties atsirado Lenino statula. Didžiojo vado iškelta ranka kvietė į šviesią komunistinę ateitį.

Po to buvusioje Hindenburgo aikštėje kareiviai ėmėsi mūryti iki pat 1991 m. išstovėjusį „Paminklą su patranka“. Šio monumento pabūklas, nukreiptas į Vakarus, ne tik liudijo sovietų karinę galią, bet ir grėsmingai perspėjo galimus revanšistus – nedrįskite grįžti!

Priešais Klaipėdos Dramos teatrą stovėjusio paminklo poetui Dachui – simpatiškos Toravos Anikės bronzinės figūros neliko jau paskutiniais nacių valdymo metais. Tačiau pjedestalas sunaikintas nebuvo, tad naujoji valdžia ant jo užkėlė cementinį Staliną.

Kita tirono statula pastatyta skvere prie Danės upės, dar viena – priešais Popieriaus ir celiuliozės fabriką.

Pamink­lų sąrašas nepabaigiamas: Lenino statula įkurdinta aikštelėje tuoj pasibaigus Laukininkų gatvei, Stalino ir Gorkio figūrų kompozicija – S.Nėries g. priešais Klaipėdos mokytojų institutą. Liepų gatvės pradžioje pastatyta revoliucijos šauklio, socialistinio realizmo pradininko Maksimo Gorkio statula, beveik priešais jį, kitoje Manto g. pusėje – pionierių, draugaujančių su negriuku, figūros.

Na, o kiek Lenino ir Stalino biustų sugužėjo į gamyklų, įstaigų, mokyklų raudonuosius kampelius, suskaičiuoti nesiimame. Kaip ir šviečiančių raudonų žvaigždžių, liepsningais šūkiais papuoštų aukščiausių pastatų frontonų, gamyklų kaminų ir pan.

Buvo įvesta griežta gyventojų registracija. Nepaklususieji pateikti reikalaujamus asmeninius duomenis buvo baudžiami mažiausiai 100 rublių bauda. Liepą buvo įdiegta pasų sistema. 1945 m. lapkričio 7 d. pradėtas leisti rusiškas dienraštis Sovietskaja Klaipeda (redaktorius S. Televnoj), keliomis savaitėmis vėliau – „Raudonasis švyturys“ (red. J. Chlivickas), skirtas Klaipėdos aps. gyventojams.

Neginčytina: miesto Vykdomasis komitetas, vadovaujamas Bergo, tarybų valdžią diegė uoliai, be skrupulų.

Tačiau, anot Stalino, pasakius A, reikia pasakyti ir B. Daugelio amžininkų liudijimu, Bergas turėjęs ir gerų ketinimų – siekęs išsaugoti lietuviškosios kultūros paveldą, tautinę tapatybę.

Menama, jog siūlęs išlikusiems seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams leisti laikraštį gotiškais rašmenimis. Tai būtų buvęs negirdėtas atvejis visoje plačioje Sovietijoje. Jo pastangomis buvęs sustabdytas Palangos vilų niokojimas.

Bergo pažįstamas kunigas M.Jonaitis, būdamas Palangoje, su pasibaisėjimu išvydęs, kaip gražiausiose vilose įsikūrę kareiviai drasko patalpų interjerą, kūrena duris, baldus. Nuskubėjęs pas Bergą, išklojo viską, ką matė regėjo.

Pastarasis tuoj pat išvažiavęs Palangon ir įsiprašęs į grafų Tiškevičių rūmuose įsikūrusį Vakarų pakrančių apsaugos aviacijos dalinio štabą.

Priėmė Vasilijus Džiugašvilis, Stalino sūnus. Tuokart jisai vadovavo 286-ajai naikintuvų divizijai, saugojusiai Baltijos pakrantės oro erdvę.

Diktatoriaus sūnus bejausmiu veidu išklausęs Bergo kalbą, taip pat bejausmiu balsu pasakęs, jog tvarka bus įvesta. Ir pažadas pamirštas nebuvo – netrukus reikiamose vietose buvę pastatyti sargybiniai, akivaizdūs vandalizmo atvejai liovęsi.

Bergas mėginęs priešintis ir Klaipėdos garnizono vadų diktatui – tie nuolat reikalaudavę jų reikmėms skirti vis naujas teritorijas, ten leisti įrengti sandėlius, sargybos būstines, jiems patiems skirti gyvenamuosius namus.

Sakoma, Bergas, pasipiktinęs kariškių agresyvumu, viename VK posėdyje sušukęs: Svoloči, vy svoloči! Tada atsistojęs ir iš posėdžio pasišalinęs. Kalbėta, kad Saugumo komitete būta skundų, kaltinusių Bergą lietuvišku nacionalizmu.

Kad ir kaip būtų buvę, 1946 m. rugsėjo 1 d. išėjęs atostogauti Bergas, aišku, ne savo valia, darban nebesugrįžo. Kurį laiką miestas „galvos“ neturėjo,

VK sprendimus pirmininko vardu pasirašinėdavo kiti (dažniausiai Borodičenko, Synicinas, Charinas, V. Buivydas).

Mauras savo darbą atliko, mauras gali išeiti...

Bergo įpėdiniu tapo Jonas Kardaševičius, gimęs Kaune 1907 m. (pirmasis jo pasirašytas dokumentas datuotas 1947 m. balandžio 1 d.). Tai ne mažiau spalvinga asmenybė. Iki 1932 m. gyvenęs Prancūzijoje, vykdė šios šalies komunistų partijos pavedimus.

Panašią veik­lą atliko ir grįžęs Lietuvon. 1940–1941 m. buvo fabrikų ir gamyklų nacionalizavimo komisijos narys, prasidėjus karui bėgo Rusijon, tapo 16-osios divizijos kariu. Karui dar nepasibaigus, atsakingam darbui išsiųstas į Maskvą, kiek vėliau į Sverdlovską.

Stojus taikai, partinį darbą organizavo Kaune. Suprantama, tokiam veikėjui galima buvo patikėti ir vadovavimą Kaipėdos VK. Palankesnių vietos gyventojų atsiliepimų apie Kardaševičių girdėti neteko.

Naujieji Klaipėdos gyventojai

Persikelti ir apsigyventi ištuštėjusiame uostamiestyje žmonės buvo kviečiami ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos bei kitų sovietinių „respublikų“. 1945 m. ir vėliau priimti SSRS Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumo bei partijos CK nutarimai atvykusiems kolonistams žadėjo didelių apgyvendinimo, darbo lengvatų, paskolų.

Keltasi išties labai sparčiai. Kaip ir reikėjo laukti, įsikūrę pirmieji atvykėliai tuoj pat su­skato Klaipėdon kviestis ne tik savo šeimos narius, bet ir kitus giminaičius, draugus, kaimynus.

Tad jau 1946 m. vasaros pradžioje Klaipėdos VK konstatavo, kad mieste gyvena apie 30 000 gyventojų.

Minėta, kad jau trūksta butų, nes atvykusieji savavališkai, be valdžios leidimo yra be saiko „išplėtę savo gyvenamąjį plotą“. Nurodytasis atvykėlių skaičius, suprantama, apytikris.

Kitų šaltinių duomenimis, 1945 m. į uostamiestį atsikėlė 9 400 žmonių, 1946 m. – 17 100, 1947 m. – 13 400, 1948 m. – 8 100.

Remiantis rinkėjų sąrašų duomenimis, 1947 m. rusiškai kalbančių miesto gyventojų buvo apie 60%, lietuvių – 40%.

Mėginome nustatyti, kiek mieste galėjo būti klaipėdiškių, senųjų krašto gyventojų, juk stojus taikai, evakuotieji visokiausiais būdais raginti grįžti į savo namus.

Archyve pavyko aptikti 1947 m. rugsėjo 10 d. VK posėdžio, svarsčiusio grįžusiųjų iš evakuacijos įdarbinimo, priregistravimo bei apgyven­dinimo klausimus, protokolą. Jame lakoniškai nuro­dyta, jog senųjų Klaipėdos krašto gyventojų mieste užregistruota 70111. Jie sudarė gal 1,5% visų klaipė­diečių. Kiti visi – atsikėlusieji.

Šie ir kiti išlikę dokumentai liudija, kad sovietų valdžia, raginusi iš visos šalies žmones masiškai kel­tis į šį strategiškai svarbų miestą, turėjo platesnį tiks­lą: Klaipėdą paversti svarbiu rusiškos kultūros cent­ru, savotišku forpostu slaviškai kultūrai skleisti. Kitaip nepaaiškinsi atvykėlių skyrimo į visus vado­vau­jančius postus, jiems teikiamų lengvatų.

Netgi vė­lesniais metais, miestui jau kiek aplietuvėjus, visus svarbiausius postus uostamiestyje ir toliau užėmė rusų tautybės žmonės.

Prekybos uostui vadovavo Kuzminas, stambiajam, sąjunginės reikšmės Popieriaus ir celiu­lio­zės kombinatui – Marinovas, Mėsos kombinatui – Oleinikas, Žvejybos trestui – Semionovas, miesto trans­portui – Ivankovas, Prekybos skyriui – Jegorovas, pro­kuratūrai – Sagdejevas.

Lietuvių tautybės žmonės triūsė darbininkais įmonėse, žvejojo Kuršių mariose bei Baltijos jūroje, tačiau vos mažiau nei kas dešimtas jų tedirbo inžinieriais, padalinių vadovais.

Leidimą atvykti ir apsigyventi Klaipėdoje ir to­liau buvo galima gauti per patį trumpiausią laiką. Įmo­nės, organizacijos vadovui pakakdavo parašyti raštelį, kad toks ir toks pilietis, gyvenantis tokiame ir tokiame Kalugos ar Smolensko srities kaime, bus įdarbintas nurodytoje įmonėje.

Papildomai pridedama: gyvenamuoju plotu bus aprūpintas nuo pirmosios at­vy­kimo dienos. Ant tokio raštelio atsakingas Vykdomojo komiteto darbuotojas dėdavo rezoliuciją: Razriešitj („Leisti“). Ir viskas.

Jokio svarstymo, jokios pateiktų duomenų tikrumo kontrolės. Štai keletas naujakurių įsikūrimo Klaipėdoje pa­vyzdžių. 1946 m. gegužės 4 d. Celiuliozės ir popieriaus kombinato direktorius Marinovas raštu Nr. 4 kreipėsi į VK, prašydamas leisti atvykti ir įsikurti Klaipėdoje jo vadovaujamo kombinato darbuotojos Ninos Gerasi­movnos Achmatovos giminaičiams, gyvenantiems Ve­likije Luki srities Kuderevsko rajono Poletuchnovo kaime.

Leidimo persikelti prašoma trims asmenims: Jevdokijai Gerasimovnai Nazarovai, g. 1890 m., Ma­rijai Grigorjevnai Nazarovai, g. 1928 m., Vladimirui Grigorjevičiui Achmatovui, g. 1924 m.

Apsigyventi leis­ta jų iškvietėjos Achmatovos valdomame bute. Prekybos uosto viršininkas Kuzminas ir kadrų sky­riaus viršininkas Abramovas prašė leisti atvykti ir apsigyventi Klaipėdoje Kazlovsko srities Nevelio raj. Ostrušino kaime gyvenančiam T. Lovcovui, gimusiam 1900 m.

Jis turėjo būti įdarbintas uosto krovėju (!). Kartu su juo prašyta leisti atsikelti šeimos nariams – žmonai, g. 1909 m., sūnui Jevgenijui, g. 1936 m., duk­roms Zinaidai, g. 1932 m. ir Marijai, g. 1925 m.

Neužmirštama nurodyti: atvykusieji bus aprūpinti gy­venamuoju plotu. Ant šių ir panašių prašymų uždėtos rezoliucijos: „Leisti“. Bent prabėgomis pervertę analogiškus prašymus, regime sritis, rajonus, iš kurių Klaipėdon atsikėlė naujieji gyventojai: Novgorodo, Kalugos, Maskvos, Černovicų, Ivanovsko, Smolensko, Kirovo, Vologodarsko, Vitebs­ko, Kazanės, Kamerovo, Velikije Luki, Stalingrado, Ir­kutsko ir kitus pavadinimus.

Kažin ar kurie iš at­si­kėlusiųjų asmenys kada anksčiau buvo ką nors girdėję apie Lietuvą, juo labiau apie Klaipėdą. Vis dėlto spau­da, oficialioji propaganda nenuilstamai trimitavo: šie žmonės atvyksta atstatyti griuvėsiuose skendinčio Klai­pėdos miesto, sukurti vietos gyventojams taikaus ir laimingo gyvenimo.

Lyg tokių pat (o gal ir didesnių) griuvėsių nebūtų buvę Smolenske, Vitebske, Minske, Černovicuose. Tikriausiai darbo rankų ten trūko dar labiau, o vis dėlto veržtasi į mažiausiai pažįstamą Klaipėdą.

Manytina, kad į sovietų valdžios dar ne­nustekentą kraštą žmonės kėlėsi tiesiog tikėdamiesi geresnio gyvenimo. Ir tuo viskas pasakyta. Kaip ir reikėjo tikėtis, atsikėlusieji nepuolė nei valyti nuo griu­vėsių gatvių, nei mūryti namų, nei sodinti medelių.

Tai patvirtina keli uostamiesčio atstatymui skirti VK posėdžių protokolai. 1947 m. liepos 7 d. komitetas išklausė asmenis, at­sakingus už visuotines talkas miestui tvarkyti. Pa­aiškėjo, jog nurodytas valandų skaičius tokiems dar­bams atlikti visiškai sužlugdytas. Klaipėdiečiai privalėjo triūsti 26 300 valandų, o dirbo vos 533.

Žinodami tuometinę tvarką – atliktus darbus ata­s­kaitose bent dvigubai padidinti, galima manyti, jog realiai talkininkai plytas bus parankioję gal kokias 200 valandų.

Taigi imtasi priemonių padėčiai taisyti. Milicijos skyrius įpareigotas talkų metu nuo 17 val. skirti po 10 milicininkų „tvarkai palaikyti“.

Kelioms organizacijoms liepta skirti sunkvežimių plytoms, sąšlavoms išgabenti. Imtasi ir agitacinių veiksmų. Sovietskaja Klaipeda redakcija buvo įpareigota įsteigti Garbės lentą. Į ją reikėjo įrašyti žmones, talkose išdirbusius 50 valandų.

Prekybos skyriui liepta 165 ge­rėlesniems talkininkams išduoti talonų maisto ir pramoninėms prekėms nusipirkti. Ar šios priemonės padėtį pakeitė, tvirtinti nesiryžtame, vėlesniuose VK nutarimuose apie tai nekalbama. Vis dėlto Klaipėda nuo griuvėsių buvo išvalyta.

Ir ne tik išvalyta: daugel artilerijos sviedinių apgriautų, lėktuvų subombarduotų namų suremontuota, išmūryta net naujų statinių. Kai kurie dar ir dabar tebestovi. Kas atliko šiuos darbus?

Atsakymas paprastas: vokiečių karo belaisviai. Karui baigiantis SSRS vakarinėje dalyje įgytam prekybos uostui atstatyti Maskvos valdžia liepė atginti čia pigiausią darbo jėgą – karo belaisvius.

Ir ne bet kokius, o visą buvusį vokiečių inžinerijos pulką, apie 1 200 žmonių. Jame buvo surinkta prityrusių statybininkų inžinierių, vidurinės grandies technikų, savo darbą išmanančių statybininkų.

Jie sudarė atskirą NKVD žinybai priklausiusį Karo belaisvių bei internuotųjų asmenų lagerį Nr. 57.

Komendantas buvo vyr. leitenantas Mondaika. Įnamiai suvaryti į keturaukštį buvusio tabako fabriko pastatą (dabar Bangų g. 7), apgyvendinti keliuose kituose kaimyni­niuose namuose. Tie, kurie netilpo, buvo uždaryti lai­ki­nuose mediniuose barakuose kiek šiauriau dabartinės Tilžės gatvės.

Visą šią teritoriją juosė spygliuotos vielos tvora, kyšojo sargybinių būdelės. Tai jie, lagerio įna­miai, išvalė uostamiesčio gatves, suremontavo Prekybos uosto krantines, pergrindė bombų išraustas gatves.

Tie žaliomis apdriskusiomis uniformomis aprengti Vėr­machto kareiviai atkūrė ir miesto kanalizacijos sis­temą, ir elektrinę, atstatė vandentiekio bokštą, iškuopė epidemijomis grasinusias šiukšles.

Dirbo kaip įprasta vokiečiams – gerai, tvarkingai. Šitai yra paliudijęs ir pats Bergas. Pastebėsime, kad Klaipėdos naudai belaisviai yra padirbėję ir anksčiau. Antai po pergalingo 1870–1871 m. karo su Prancūzija nelaisvėn paimti belaisviai prancūzai baigė kasti Klaipėdos kanalą, sujungusį Minijos upę su Kuršių mariomis.

Tik tuokart jų buvo atvaryta mažiau – 690. Liudiju, kad vokiečių karo belaisviai atliko ir sub­ti­lesnių darbų. 1945 m. rudenį pradėjusiai veikti Klai­pėdos muzikos mokyklai trūko pedagogų muzikų.

Paaiškėjo, kad karo belaisvis pavarde Hayden (ar Haydn, o rusiškai – Gaiden), yra puikus smuikininkas. Patikrinus ir nustačius, jog tai tiesa, komendantas sutiko išleisti jį šio meno mokyti būsimuosius smui­kininkus.

Pedagoginį darbą Hayden-Gaiden dirbo ne­prastai, greitai pramoko lietuviškai, tad imtas va­din­ti sulietuvinta pavarde – Gaidėnas. Vėlesniais me­tais jis net surengė keletą uždarų koncertų.

Klaipėdoje užsibu­vęs ilgėliau, į namus išvyko gal tik 1952 m., kai kiti jo likimo draugai lagerį jau senokai buvo palikę. Analogiš­kų gerų darbų belaisviai yra atlikę ne tik uostamies­ty­je.

Kito tokios pat paskirties lagerio, įkurdinto Šilutėje, belaisvis kino mechanikas suremontavo vietinio kino teatro aparatūrą, po to ja pats ilgokai šilutiškiams de­monstravo sovietinius kino filmus.

Armija nugalėtoja, armija išvaduotoja

1945 m. pradžioje okupuota Klaipėda per trumpiausią laiką tapo vienu labiausiai militarizuotų miestų. Strategiškai svarbiam neužšąlančiam uostui saugoti buvo atsiųstas visas 32-asis šaulių pulkas, vadovaujamas papulkininko Piatakovo.

Pulko padaliniai buvo išdėstyti visoje Vakarų Lietuvoje – Kretingoje (įgulos vadas maj. Šaburovas), Priekulėje (ltn. Smetaninas), Rietave (ltn. Ostroginas), Plungėje (kpt. Igoninas), Sedoje (kpt. Šatochinas), Skuode (kpt. Trapezovas), Varniuose (vyr. lt. Bolotinas), Telšiuose (ppulk. Ručkinas).

Kad saugota budriai, rodo faktai. Klaipėdiškių pamėgta poilsio zona Nerija buvo paskelbta uždara teritorija. Uždaras tapo ir visas Baltijos pajūris. Nustatytu intervalu šią teritoriją šukuodavo kariškių patruliai, vedini šunimis.

Aplinka dar stebėta ir iš pasieniečių paskubomis pastatytų aukštokų bokštelių. Visa tai keitė vietos žmonių kasdienį gyvenimą.

Nutrūko anksčiau miestiečiams įprasti kelto reisai Smiltynėn, ten nukakti reikėjo ieškoti valties, žinoma, prieš tai gavus specialų kariškių leidimą. Maudytis buvo leista tik kelių šimtų ilgio teritorijoje Melnragėje bei Giruliuose.

Tačiau ir čia pasirodyti galima buvo tik šviesiu paros metu: vakarop pasieniečiai paplūdimyje išakėdavo platoką juostą – ji turėjo parodyti krantan išlipusių diversantų pėdsakus.

Sutemus papildomai dar įsižiebdavo galingi prožektoriai, jų ilgi šviesos liežuviai bauginamai slankiodavo visu pajūriu. Tiesą sakant, visos šios apsaugos priemonės buvo skirtos ne tiek įsibrovėliams gaudyti, kiek užkirsti kelią bėgimui iš sovietų Lietuvos. Galima tvirtinti, jog „geležinė uždanga“ Klaipėdos pajūryje buvo nuleista jau 1945 m.

Kariškiai norėjo viską kontroliuoti, valdyti. Patogiai įsikūrę kaizerinės Vokietijos laikų kareivinėse, jie savavališkai dar užėmė buvusios Balasto aikštės pradinės mokyklos namą, kelis kitus kaimynystėje buvusius stambius statinius, rekvizavo buvusios Louisės gimnazijos patalpas.

Tiko jiems ir daugelis kitų gyvenamųjų namų, paverstų sandėliais, įvairaus turto saugyklomis. Pastebėsime, jog ir vėlesniais metais kone kiekviename VK posėdyje svarstyti kariškių reikalavimai priskirti naujų valdų.

Atseikėjama buvo gausiai. Antai 1945 m. rugpjūčio 1 d. VK sprendimu Nr. 42 kariškiams paskirtos kelios dešimtys gyvenamųjų namų šiaurinėje miesto dalyje.

Rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 59 perduota visa 5 km į šiaurę nuo Prekybos uosto nusitęsusi teritorija. Tokiu pat spalio 15 d. sprendimu Nr. 72, o po poros dienų – spalio 17 d. sprendimu Nr. 73 vėl išskaičiuojami kariniams daliniams perduodami gyvenamieji bei kitokios paskirties namai.

Spalio 30 d. kariškiai pasiėmė buvusius Šiaulių namus (tie virto Karininkų namais). Kariškiams dar prireikė teritorijos tankodromui įkurdinti (Kairiuose), miško ploto ties II Melnrage šaudyklai įrengti, didelės teritorijos kariniams manevrams rengti, patogių vietų ginklų sandėliams statyti pie­tinėje miesto dalyje.

1946–1947 m. kariškiai iššaudė kone visus Nerijos briedžius. Tačiau viską viršijo SSRS karinio laivyno pakrančių apsaugos padalinys – tas savavališkai užgrobė uostamiesčio Naftos bazę.

Šį faktą svarstė VK, šaukėsi pagalbos. Liūdna tokius popierius skaityti: kokia bejėgė buvo civilinė valdžia. Kentėjo ir atskiri miesto gyventojai. Čia tik kelios iš­kalbingesnės istorijos.

Klaipėdietis Ignas Ronkaitis gy­veno savo nuosavame name nedidukėje Grįžgatvio gatvėje. Enkavėdistas ltn. Goldinas, belaisvių lagerio apsaugos karininkas, išžvalgė: Ronkaičiui priklausantis pastatas nemažas, jame bent keli erdvūs kambariai, gražiai sutvarkyta virtuvė, greta pagalbinės patalpos.

Panoro ten apsigyventi. Sovietinius įstatymus jis buvo neprastai išmokęs. O tie skelbė – dideli namai turi būti nacionalizuoti, perduoti valstybės žinion. Po to juos valdžia jau savo nuožiūra paskiria darbo žmonėms, tokių namų neturintiems.

Atstatyti „socialinį teisingumą“ en­kavėdistas ėmėsi pats. Įsakė Ronkaičiui tuoj pat iš namo išsikraustyti. Tas mėgino prieštarauti, tačiau ar paprieštarausi NKVD karininkui. Buvo jėga išmestas gatvėn, o kad nesumanytų vėl grįžti, Goldinas prie durų pastatė sargybą.

Birželį oras pasitaikė šiltokas, tad keturias naktis savininkas nakvojo gatvėje. Sukaupęs drąsą, jis kreipėsi į Klaipėdos VK.

Nupasakotas Goldino poelgis supykdė vietos valdžią: namą nacionalizuoti galėjo tik administracinė valdžia, o ne atskiras individas, tegul ir NKVD leitenantas.

1946 m. birželio 5 d. VK įpareigojo Goldiną per tris dienas sargybą pašalinti, ten apsigyvenusius asmenis išsikraustyti.

Klaipėdos KP komitetui pasiūlyta apsvarstyti komunisto Goldino elgesį, o apie įvykį dar informuoti Lietuvos vidaus reikalų komisarą Juozą Bartašiūną.

Tačiau nepamiršta nurodyti: išmatuoti Ronkaičio namą, nustatyti, ar jis nenacionalizuotinas. Tolesnė šios istorijos eiga nežinoma. Gal statinys vis dėlto nebuvo didelis.

Žinomų lietuvių kultūros veikėjų Bajorų šeima turėjo pusę namo Vilties (sovietmečiu – Lenino) gatvėje. Į jį įsikėlė kažkoks karinės prokuratūros darbuotojas, Lidiją ir Endrių Bajorus privertė susikraustyti į vieną mažytį kambarėlį.

Nuskriaustieji kreipėsi į VK, prašydami apginti nuo savivalės. Prie pareiškimo dar pridėjo raštą, kad jį, Endrių Bajorą, nacistai, kaip atsisakiusį prisiekti hitlerinei valdžiai, persekiojo, atėmė teisę dirbti mokykloje.

Pateikė ir žinomo sovietinio veikėjo generolo Vinco Vitkausko laišką, kuriame pastarasis prašė VK padėti Lietuvos kultūrai nusipelniusiam žmogui žmogiškiau įsikurti jo paties name.

Atėjo atsakymas: gyvenamasis plotas bus padidintas, kai prokuratūros darbuotojas išsikels. Nei šis išsikėlė, nei Bajorai namą atgavo. Vis dėlto kreipimasis į sovietų valdžią niekais nenuėjo: prasidėjus trėmimas, Lidija Bajoraitė atsidūrė Sibire, Krasnojarsko lageriuose.

Nelinksma ir amatininko Motiejaus Gečo istorija. 1934 m. jis pasistatė nedidelį namą. Suvokdamas, kad sovietų valdžia į namų savininkus žiūri įtariai, jis apdairiai nurodė namą pasistatęs grynai „iš amatininkystės“.

1939 m. kovą Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, uostamiestį jis buvęs priverstas palikti. Apsigyveno Biržuose.

Dabar grįžo uostamiestin, tad savo paties statytąjį namą norėtų atgauti. Pridėjo visus reikiamus dokumentus. VK šiuo kartu prašymui kurčias neliko, Gečo atneštus raštus priėmė.

Užklausė Biržų VK, ar tikrai Gečas vokiečių okupacijos metais ten, kur nurodė, gyveno, ką ten veikė. Biržiečiai parašė: Gečas nėra liaudies priešas, Biržuose antitarybine veikla neužsiiminėjo, tik po aludes išvežiodavo biržietišką alų.

Gerą pusmetį po VK kabinetus pravaikščiojęs Gečas savo namą atgavo.

Ar ir daugiau tokių laimingų atvejų buvo, teigti nesiryžtame, analogiškų dokumentų KAA daugiau neaptikome. Kariškiai (o ir kai kurie naujai atsikėlę Klaipėdon gyventojai) elgėsi išties barbariškai. Iš kaimyninių į savo namus tempėsi geresnius langus, duris, praustuvus, krosnių koklius, kurui plėšė stogų gegnes, ardė tvoras, kirto didesnius medžius.

Užimtų erdvesnių namų dalį neretai paversdavo malkinėmis, tvartais, pastaruosiuose, ypač atėjus žiemai, laikydavo vištas, triušius. Drąsiausi naktimis rausėsi Vitės, centrinėse miesto kapinėse – ieškojo čia palaidotų žmonių auksinių dantų, brangenybių. Nusiaubtose koplyčiose mėtėsi iš karstų išversti lavonai.

Matyt, triūsas nenueidavo veltui, vienas kitas tikrai rasdavo, ko ieškojo, nes „kasinėjimai“ nenutrūko, tęsėsi kelerius metus. Brutaliai kariškiai elgėsi ir priemiestinių kaimų sodybose. Vos peržengę slenkstį, pareikšdavo norintys valgyti, reikalaudavo atnešti naminės degtinės, po nosimi kaišiodavo ginklus.

Dažnai likdavo nakvoti. Būdami kambaryje, būtinai peržiūrėdavo visą spintų turtą, visus kitus šeimininkų podėlius. Kai ką tik apžiūrėdavo, kai ką pasiimdavo, nelygu kokia buvo daikto vertė. Mėgta savaip pasismaginti, tad šaudyta į bažnyčių kryžius, koplytstulpius, kapinėse į paminklus.

Apskritai nekęsta istorinio paveldo. Vienareikšmiškai atsakyti, kodėl taip elgtasi, sudėtinga. Teko kalbėtis su ne vienu tuo laiku sovietų armijoje tarnavusių asmenų.

Jie patvirtino, kad daugel raudonarmiečių, įžengusių į Rytprūsių teritoriją, pasijuto apvilti. Komisarų maitinti pasakojimais apie darbo žmonių skurdą kapitalistinėse šalyse, apie nepakenčiamą jų išnaudojimą, jie nusivildavo vos peržengę sieną: matė tvarkingas sodybas, prie jų prigludusius sodus, gėlynus.

Tie, kurie miestuose tikėjosi rasti varganų darbininkų namelius, išvydo mūrinius pastatus, neprastus baldus. Vienas respondentas, karą baigęs Vokietijoje, prisiminė, kaip jo kuopos draugai širdo, užimto miesto darbininkiškame name aptikę nespėtus pasiimti net kelis virtuvės indų komplektus.

„Nu ir išsigimėliai, nu ir apdujėliai, kam reikalinga žmogui tiek indų? Juk niekas nevalgo iš penkių lėkščių su trimis šaukštais? Taip ar ne?“ – piktinosi kareivis. Tokie bei panašūs į jį savo įniršį liedavo serijomis šūvių iš PPŠ automato į pietų servizus, į salone rastą pianiną, šautuvo buože daužydavo jiems dar nematyto dydžio veid­rodžius, ant sienų kabančius paveikslus, spardydavo duris.

Išeidami dar „pasirašydavo“ ant grindų, o ne vienas nepatingėdavo ir ant stalo... Vandališkai elgsenai įsitvirtinti būta ir objektyvių priežasčių.

Žygiuodami į Vakarus, jie matė besitraukiančių vokiečių sudegintus rusų kaimus, matė sušaudytų, pakartų civilių lavonus. Suprantama neapykanta nacistinei ideologijai peraugdavo į neapykantą viskam, kas vokiška.

Nekęsti imta ne tik esesininkų, Hitlerio, nacių, bet ir visų vokiškai kalbančių žmonių. Neapykantos būta tokios nuožmios, jog ji nukreipta į pamink­lus, kapines, net į medžius, pastatus, senųjų pilių liekanas. Ir taip elgtis raginta!

Rašytojas propagandistas Ilja Erenburgas 1944 m. kreipimesi į karius šaukte šaukė: „Žudykite, žudykite, žudykite! Nėra Vokietijoje žmonių be kaltės. Kalti ir dar negimusieji“. Už šiuos ir kitus nuopelnus sovietų valdžiai Erenburgas apdovanotas aukščiausiais ordinais, 1952 m. jam paskirta Lenino premija „Už taikos tarp tautų įtvirtinimą“.

Klaipėdoje atsidūrę 32-ojo pulko kariai taip pat buvo perėję neapykantos mokyklą. Panašios mąstysenos buvo ir civiliai, po karo atsikėlę į vadinamąją Kaliningrado sritį. Viena sena, tarški moteris, gyvenusi sodyboje netoli Ragainės, paklausta, kodėl jie, atvykėliai, taip nežiūri šio krašto, viską apkreikė, apleido, atsikirto klausimu: A počemu Gitler pošol na nas? („O kodėl Hitleris užpuolė mus?“).

Suprask, toks elgesys – savitas kerštas už jų, vokiečių, nedorybes. Stebėtina neapykanta viskam, kas vokiška, ilgainiui neišblėso. Dar 1966–1967 m. Kaliningrado valdžia nurodė išsprogdinti išlikusias senosios Karaliaučiaus pilies sienas. Šiandien visas šis rajonas apstatytas menkaverčiais standartiniais namais.

Kasdienė buitis

1945 m. buvo sunkūs visoms šalims.

Milijonai iš ­fronto negrįžusių vyrų, sugriauti miestai, kaimai, nualintas ūkis. Prireikė didžiulio atstatomojo darbo. Ir jo imtasi. Vakarų šalyse karo žaizdos užgydytos per stebėtinai trumpą laiką, sovietinėse „respublikose“ bei „palydovinėse“ Vidurio Europos valstybėse tai atlikti sekėsi keliskart sunkiau.

Jau po 10–15 metų šis skirtumas buvo matomas plika akimi – Vakarų Europoje gyvenimas atgimė, socialistiniame lageryje vis dar riogsojo surankiotų plytų krūvos.

Kodėl „šalis – nugalėtoja“, iš okupuotos Vokietijos teritorijos išsigabenusi pažangiausią fabrikų įrangą, išvežusi ar išvariusi bandas raguočių, konfiskavusi visas aptiktas maisto atsargas, pasisavinusi daugel meno vertybių, po dešimt­mečio atrodė vargingiau nei karą pralaimėjusi, ką tik susikūrusi Vokietijos FR?

Atsakymas ir sudėtingas, ir paprastas: santvarka, grįsta prievarta bei melu, paneigusi žmogaus demokratines laisves bei teises, klestėti negali. Žmogiškąją prigimtį pamynęs „socialistinis gyvenimo būdas“ buvo pasmerktas žlugti, nors tai ir užtruko. Tą pasmerktumą vaizdžiai iliustruoja 1945–1947 m. procesai.

Nedelsiant pasirūpinta užgniaužti asmeninę iniciatyvą. Laikrodžių meistras, krosnių statytojas, kaminkrėtys, net pats menkiausia prekybininkas neturėjo teisės imtis įprasto verslo, triūsti savo dirbtuvėlėje ar namuose.

Visi turėjo būti suvaryti į kokio nors pavadinimo kombinatą, artelę. Tik ten siuvėjai, prižiūrimi valdžios paskirtų asmenų, galėjo siūti rūbus, batsiuviai taisyti batus, mezgėjos megzti.

Tarybų valdžia nurodė, kokia kaina prekyvietėje žmogus gali parduoti savo išaugintas daržoves, surinktas voveraites, numegztas pirštines. 1945 m. gegužės 19 d. posėdžiavę VK vyrai paskelbė įkainius turgaus prekeiviams.

Aplinkinių kai­mų sodiečiams, o ir uostamiesčio gyventojams, turintiems prie namų daržus, kopūstų, žiedinių kopūstų daigą turguje nurodė parduoti už 30 kap., pomidorų daigą – už 50 kap. Kiek nupiginti sėtinių, pomidorų, svogūnų, tabako daigai – tuos paliepta parduoti po 20 kap.

Užtat gėlės, auginamos vazonėliuose, brangios: už tulpių vazonėlį galima prašyti 15 rb., už kitokių gėlių vazonėlį – nuo 10 iki 20 rb. Taip pat nurodyta, kiek kirpėjas gali paprašyti už barzdos nuskutimą, per ilgų kelnių patrumpinimą ir t. t.14 1945–1947 m. duonos, būtiniausių kitų maisto produktų nusipirkti buvo galima keliose parduotuvėse. Savaime suprantama, jei turėjai maisto kortelių.

Jų neturintieji 1945 m. žiemą badavo. Tačiau ne visada produktų parsinešdavo ir korteles gavusieji. Karčios patirties pamokyti žmonės į eiles prie parduotuvių rikiuodavosi iš vakaro.

Keletas žodžių apie tas korteles. Jas išduodavo įstaigų, įmonių, organizacijų administ­racijos savo darbuotojams. Jų būta kelių tipų. Skirtosios paprastiems darbo žmonėms suteikė teisę įsigyti produktų, sudarančių 1076 kalorijas vienai dienai.

Vaikams, nedirbantiems šeimos nariams norma buvo dar mažesnė, gal kiek didesnė už kalinio maisto davinį. Kiek daugiau produktų galėjo įsigyti specialių kortelių D-01, L-03, Y–04 savininkai.

Tačiau tokios tekdavo tik valstybės įsakais nurodytiems nomenklatūriniams asmenims. 1947 m. lapkričio 28 d. VK darbininkams numatytų kortelių paskyrė 15 957, išlaikytiniams skirtųjų – 4 947, vaikams – 8 79715.

Kiek paskirta tų, sotesniųjų, nepasakyta. Valstybės paslaptis! Kortelėmis gebėta spekuliuoti, jų „išduota“ mirusiems, fiktyviems asmenims, kai kas įsigudrindavo gauti po dvi ar tris korteles.

Prirašymų, fiktyvių duomenų politika klestėjo ne tik kortelių apyvartoje. Didžiausi prirašinėjimai išryškėdavo (bet galėjo ir neišryškėti) tikrinant metinės veiklos ataskaitas. Vien 1947 m. kovo 18 d. VK už panašaus profilio nusikaltimus baudė Mėsos, Pieno, Trikotažo fabriko vadovus, o Amatų mokyklos Nr. 5 direktorių perdavė prokuratūrai.

Tuokart dar įspėti Klaipėdos Dramos teatro direktorius P. Gintalas (netrukus iš darbo atleistas), Švietimo skyriaus vedėja Marija Bezlepkina, papeikimus gavo net dvylika Finansų skyriaus darbuotojų.

Atlyginimas už darbą priklausė nuo veiklos kategorijos. Vidutinis darbininko ir tarnautojo darbo užmokestis buvo 250–300 Lt. 1948 m. sausio 1 d. algos padidintos, tada pasiekta 520 rublių riba. Automašinos vairuotojui mokėta 400 rb., tiek pat gaudavo ir mokytojas.

Nustatytos padienių darbininkų apmokėjimo normos. Žemiausios, I kategorijos darbininkas per dieną galėjo uždirbti iki 6 rb. 20 kap. Aukščiausios – iki 22 rb. 25 kap. Palyginimui: tuokart Sniečkus, Paleckis, Ged­vilas gaudavo po 6000 rb., LKP (b) rajono partijos komiteto sekretorius – 2800 rb.

 Vadovaujantiems partiniams, administraciniams darbuotojams papildomai buvo skiriami nemokami maisto paketai, jie gaudavo geriausius butus, pasirūpinta jų išskirtine medicinine priežiūra.

Analogiškų privilegijų susikurti jie puikiai gebėjo ir patys. Miestiečiai savo ruožtu stengdavosi susirasti tegul ir nedidelį žemės lopinėlį, jame išsiauginti bulvių, kitų daržovių.

Gyvenantieji miesto pakraščiuose įsigudrindavo nusišerti ir kokį paršėką. Didžiausiu gėriu laikyta karvė, jeigu tos įsigyti neįstengta, tiko ir ožka. 1945 m. balandį VK keliais sprendimais oficialiai leido įsiveisti daržus ir įstaigų darbuotojams. Jiems pradėti skirstyti nedidukai žemės sklypai.

Stambesnėms organizacijoms, įmonėms duotas leidimas valdyti vadinamuosius pagalbinius ūkius. Vėlesniais metais ten ūkininkauta gana stambiu mastu: auginti gyvuliai, sodintos bulvės, sėtos grūdinės kultūros. Klaipėdos miesto ir apskrities VK 1946 m. rugsėjo 17 d. sau pasiskyrė 51 ha žemės buvusio Tauralaukio dvaro valdose. Švietimo ministerijai išsiųstame rašte Klaipėdos Vaikų namams prašyta skirti 25 ha žemės, 6 arklius, 6 karves, 10 avių, 10 kiaulių, 3 brikelius, 2 plūgus, ark­linę „grėbarką“, sėklinių grūdų, daržovių sėklų.

Visi šie patvarkymai leido kiek palengvinti kasdienę buitį. Tačiau dabar miestas nelauktai ėmė panašėti į stambų sodžių. Norom nenorom teko bent kiek riboti „sodiečių“ veiklą. Archyve įsegti keli šypseną keliantys VK nutarimai: „Uždrausti ganyti arklius, karves miesto parke“; „Uždrausti laužyti medelius, kirsti medžius kurui“; „Uždrausti gyvulių savininkams leisti palaidiems gyvuliams vaikščioti po miestą. Bauda 100 rublių“.

Savo ruožtu valdžia, ypač valstybinių švenčių progomis, stengdavosi pamaloninti miestiečius. Tokios paskirties nutarimai pasirodė jau baigiantis antriesiems sovietinės Klaipėdos metams. 1946 m. gruodžio 11 d. VK įpareigojo Prekybos skyrių daugiavaikėms motinoms, apdovanotoms ordinais bei medaliais, išduoti šiek tiek audeklo rūbams pasisiūti.

Įvykis vertas citavimo. Po 3 m vilnonės ir 12 m medvilninės medžiagos tąkart gavo A. Aleksejeva, A. Andrinova, M. Jurevičienė, B. Petrova, U. Kverevičienė, L. Naruševičienė. Pirmosios keturios papildomai dar apdovanotos 1 ar 2 batų poromis basiems jų vaikams apauti. 1947 m. švenčiant Spalio socialistinės revoliucijos 40-tąsias metines VK visuomeninio partinio darbo aktyvistes apdovanojo moteriškomis kojinėmis. Išties dovana, nes tokios jau nežinia kada bedėvėtos! Būta ir didesnių.

Švietimo skyriaus vedėjai Bezlepkinai, „laikinai gyvenančiai sunkiomis materialinėmis sąlygomis, dar esančiai prastos sveikatos“, VK 1947 m. gegužės 13 d. paskyrė vieną Klaipėdos vaikų namų karvę.

Pastebėtina, kad sovietų valdžia visaip stengėsi pateisinti skurdą, nepriteklius. Intensyviai brukta viliojanti šviesios komunistinės ateities doktrina. Aiškinta: patiriami sunkumai yra laikini, jie visai ne dėl socialinės sistemos netobulumo, ne dėl valdžios negebėjimo tvarkyti reikalus, – tai patirto alinančio karo pasekmės, mūsų vidinių ir užsienio priešų kenkimo rezultatas.

Tarybinių žmonių ateitis šviesi! Komunizmas bus su­kurtas, tik reikia stachanovietiškai dirbti. Tokius lozungus skelbė agitatoriai bei propagandistai, savomis priemonėmis ją propagavo kino filmai, periodika, socialistinio realizmo stiliumi parašyti literatūros veikalai. Ir sienos turi ausis.

Pamintas žmogiškasis orumas

Priešiškai nusiteikę, nelojalūs sovietų valdžiai žmonės privalėjo būti izoliuoti, labiausiai įtartini – sunaikinti. Tai atlikti puikiai gebėjo NKVD19, milicija, Liaudies teismai.

Nors didieji trėmimai tuo laiku dar nevykdyti, dešimtys žmonių dingo jau mūsų apžvelgiamu laikotarpiu. Kai kurių likimas iki šių dienų nežinomas. 1947 m. liepos 29 d VK aptarė I ir II teismų pusmetinius veiklos rezultatus. Nutarime konstatuota: „Teismams perduota 416 baudžiamųjų bylų, išspręsta 321.

Realios įkalinimo bausmės nuo vienerių iki aštuonerių metų paskirtos 85% kaltinamųjų“. Toliau pasidžiaugiama: Takaja karatelnaja politika otvečaet politike dnia20. Suprask, kitokios bausmės – piniginės nuoskaitos, lygtiniai sprendimai – ne mūsų laikams. Iškalbios kai kurios bylos. 1946 m. vasarą „liaudies priešu“ tapo Klaipėdos švietimo skyriaus vedėjas Žižys.

Apie jo nepatikimumą, manytina, pranešė NKVD užverbuotas švietimo skyriaus darbuotojas. Kratos metu vedėjo rašomojo stalo stalčiuje bei dar kabinete stovėjusioje spintoje rasta „fašistinės literatūros“.

Nežinia, kokia iš tikrųjų ta literatūra buvo, nes fašistinėmis tuokart vadinta daugel knygų, išleistų iki 1945 m. Suvokdamas savo grėsmingą padėtį, Žižys prisipažino kaltas, mušėsi į krūtinę, nes tik atgaila bent kiek galėjo sušvelninti padėtį. Pats parašė pareiškimą, prašydamas atleisti iš darbo.

1946 m. rugpjūčio 15 d. VK posėdyje Žižio, kaip Švietimo skyriaus vedėjo, darbas pripažintas kenkėjišku: nevedė jokio auklėjamojo darbo su mokytojais bei moksleiviais, prarado „visišką klasinį ir politinį budrumą“, savo kabinete laikė Hitlerio knygą Mein Kampf. Iš Švietimo skyriaus vedėjo pareigų Žižys buvo ne atleistas, o pašalintas.

Miesto prokurorui Sagdejevui nurodyta jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn21. Tolesnis Žižio likimas nežinomas, bet numanomas. Naujuoju švietimo skyriaus vedėju paskirtas jau patikimas žmogus – rusų gimnazijos mokytoja, VKP(b) partijos narė nuo 1931 m. Marija Aleksejevna Bezlepkina.

Šia proga tinka priminti partinių organų nurodymus, aiškinančius, kokius žmones galima skirti į vadovaujančius postus.

Antai kandidatui į miesto epidemiologinio skyriaus vedėjo pareigybę turėjo būti parašyta charakteristika, pretendentą apibūdinanti šešiais aspektais (dokumento kalba netaisyta): 1. Politinis ir moralinis veidas, ištikimybė socialistinei­ tėvynei, tarybų santvarkai; politinis aktyvumas. 2. Sugebėjimas vadovauti, organizuoti, politinio darbo autoritetas. 3. Valios savybės, energija, iniciatyva [...] vykdant savo, politinių ir tarybinių organų nutarimus. 4. Asmeninis ir specialusis pasiruošimas. 5. Teigiami neigiami asmeniški bruožai. 6. Vadovaujamojo darbo būklė. 7. Išvados: ar atitinka einamas pareigas, anksčiau pa­keltas, pažemintas, perkeltas.

Artėjant naujų mokslo metų pradžiai, VK pirmininkas Bergas gavo LSSR Komisarų Tarybos pirmininko pavaduotojo Vlado Niunkos 1945 m. liepos 6 d. nurodymą visiems stojantiems į aukštąsias mokyklas išduoti politinio patikimumo charakteristikas.

Reikia manyti, analogiško turinio. Be charakteristikų nė vienas asmuo negalėjo būti priimtas mokytis. Represiniai organai vertė žmones būti paklusniais, juodinti praėjusius laikus, liaupsinti tarybų valdžią.

Senus ir jaunus vertė šnekėti ne tai, ką jie manė, kas buvo akivaizdu, o tai, kas tiko naujajai valdžiai. Ant­raip laukė represijos. Jau pirmieji sovietų valdžios metai išsklaidė žmonių viltis, kad pasibaigus karui bei stojus taikai, gyvenimas šioje valstybėje pasikeis į gera, nusistovės kiek žmoniškesnė santvarka, rasis daugiau laisvių.

Pastebėtina, kad uostamiesčio valdžia partiniu uolumu kai kada lenkdavo savo kolegas Vilniuje. Antai Klaipėdoje pasišauta pastatyti kario-išvaduotojo paminklą. Suprojektuoti jį pavesta sklulptoriui Popovui.

1947 m. balandį darbas buvo jau gerokai pasistūmėjęs, nes autorius už maketą paprašė sumokėti 1 500 rb., papildomai suteikti dar 4 500 rb. avansą. Pirmąjį prašymą VK patenkino, antrąjį atmetė.

Atrodo, nesuvokta, kad tokiam paminklui statyti reikia ne tik Vilniaus, bet ir aukščiausios Maskvos valdžios sutikimo, užmiršta ar nežinota, jog projektą privalo dar tvirtinti vienokia ar kitokia meno taryba. „Patriotinių“ siūlymų netrūko ir vėliau.

Prašyta uostamiestį padalyti į du rajonus, šiaurinę jo dalį pavadinti Lenino, pietinę – Stalino vardu. Nors vardai ir buvo puikūs, pritarimo tokiam miesto suskirstymui nesulaukta.

Mokykla, menas, kultūra. Vyresniojo brolio sindromas Vienas iš pozityviau vertintinų uostamiesčio vadovų veiklos aspektų – jaunosios kartos švietimas. 1945 m. rugsėjo 1 d. darbą pradėjo lietuvių ir rusų pradinės, lietuvių ir rusų gimnazijos, muzikos mokykla. 1946 m. atidaryta Fabrikinio-gamybinio mokymo, netrukus Ama­tų mokykla. Įstaigtos dvi aukštesniosios mokymo įstaigos, rengusios medicinos seseris bei pradinių mokyklų mokytojus.

Kvalifikuotiems žemės ūkio darbuotojams rengti atidarytas Laukų ūkio technikumas, iš Vilniaus uostamiestin perkeltas dvimetis Mokytojų institutas. Darbo sąlygos visiems buvo sunkios. 1946 m. spalio 18 d. VK posėdyje konstatuota, jog nevykdomas svarbiausias – visuotinio mokymo įstatymas. Mokyklų nelanko 243 vaikai (iš jų 74 todėl, kad neturi kuo ap­siauti).

Analogiškame 1947 m balandžio 1 d. posėdyje paaiškėjo, jog besimokančiųjų skaičiui išaugus iki 3600, dešimtyje mokyklų jau trūksta suolų moksleiviams, staliukų mokytojams. Klasėse nėra rašomųjų lentų, neaišku, kur įsigyti rašomosios kreidos, stokojama kuro, o ypač stiklo langams.

Kariniai daliniai tebelaiko užėmę buvusį Louisės gimnazijos pastatą, neišsikraustė ir iš Balasto mokyklos. Vis dėlto posėdžio dalyviams širdis skaudėjo ne dėl nešildomų klasių, mokyklų su fanera užkaltais langais, o dėl „prastai organizuoto moksleivių komunistinio auklėjimo“.

Mokytojai tuokart terorizuoti tiesmukišku reikalavimu – perteikiant naują medžiagą, aukštinti socialistinę santvarką, tarybinį mokslą, koneveikti imperialistus. Ugdymo praktikoje tai vadinosi „į pamoką įvesti auklėjamąjį momentą“. Tąjį privalu buvo sugalvoti ir aiškinant Pitagoro teoremą, ir aptariant cheminių medžiagų valentingumą, ir nagrinėjant sąvokas „akiratis“, „atmosferos slėgis“, „klimatas“...

Taip ir daryta. Antraklasių mokytoja, išnagrinėjusi gamtos pažinimo straipsnelį apie tigrus, pamoką baigė šūkiu: „Tarybiniai tigrai – geriausi pasaulyje!“ Mokymo planuose neliko savarankiško Lietuvos valstybės istorijos kurso, nuo žemiausios klasės vaikai mokėsi SSRS (iš tikrųjų – Rusijos) istorijos.

Keli tekstai, skirti mūsų tautos praeičiai, pasakojo apie lietuvių darbo žmonių kovą už socializmo idealus, sukilimus, revoliucijas. Nergirdėtas dalykas: falsifikuoti imta netgi tautosaka.

Atsirado liaudies šokis Mūs kolūkio pirmininkas, skaitinių knygelėse patarlės – Traktorėliai atbildėjo, visos ežios išdulkėjo; Blogiau kaip Amerikoje ir būti negali. Klaipėdiečių komunistinio auklėjimo raidoje išskirtina rusų dramos teatro steigimo istorija.

Toks teatras, valdžios manymu, visame pajūrio krašte būtų veiksmingai skleidęs slaviškąją kultūrą. Kviestiniams aktoriams apgyvendinti Turgaus g. paskirtas visas namas (dabar jis žymimas 20 numeriu), specialiai jiems atidaryta parduotuvė produktams nusipirkti.

Nepaisant tokio dėmesio, į pirmą spektaklį rusų dramos trupė klaipėdiečius pakvietė tik po trejų metų – 1951-aisiais. Mažai kas ėjo jų žiūrėti – rusakalbiai į Klaipėdą atvyko ne teatrų lankyti, o sočiau gyventi. 1959 m. rusų dramos teatro nebeliko. Partinio dėmesio netrūko ir kitoms kultūros ir švietimo įstaigoms – bibliotekoms, klubams, kino teatrams. 1947 m. gegužės 27 d. VK posėdžio protokole pateikti skaičiai leidžia įvertinti, kas šioje srityje atlikta.

Bib­liotekos vedėjos Tkačuk liudijimu, pagrindinės, senas tradicijas turinčios Klaipėdos miesto bibliotekos fondą tuokart sudaręs 7 700 knygų rusų ir lietuvių kalbomis. Per jos veiklos laikotarpį spaudinių pagausėję 3 300 vienetais, atidaryta skaitykla. Joje besilanką apie 700 žmonių, iš jų 270 lietuvių (apie 38% visų skaitytojų). Žinant įsigalėjusią sovietmečio tendenciją ataskaitų duomenis gražinti, abejotina, ar ir čia jie neišpūsti.

Tačiau sutikime, kad jie adekvatūs, ir palyginkime juos su situacija 1939 m. pradžioje. Anuomet šioje bibliotekoje spaudinių priskaičiuota 36 000 (iš jų lietuvių kalba 3 000). Atėję naciai sunaikino 7 000, taigi 19,4%. 1945 m. Klaipėdą užėmę sovietai šioje bibliotekoje rado (jeigu tarsime, kad karo metais knygų skaičius nepadidėjo) 29 000 egzempliorius.

Amžininkų liudijimu, sovietų valdžiai netinkamos knygos tuokart degintos laužuose, vieną kitą už tabaką suktinei galima buvo iš krūvos pasiimti. Nesudegintų liko apie 4 400. Taigi sunaikinta apie 85% knygų, buvusių 1945 m. pradžioje.

Šiuo atveju dviejų barbarų – nacių ir komunistų – varžybas neabejotinai laimėjo pastarieji. Per pirmuosius trejus sovietinius metus Klaipėdos gyventojai laipsniškai buvo valdžios sugrupuoti į tris sluoksnius.

Pirmąjį sudarė atsikėlėliai rusakalbiai. Jie vadovavo svarbiausioms administracinėms įstaigoms, reikšmingiausioms ūkinėms organizacijoms, stambiau­sioms įmonėms, griežta ranka tvarkė kasdienio socialinio gyvenimo sritis. Atsikėlusieji lietuviai norom nenorom turėjo išmokti kalbėti rusiškai.

Rusakalbiams pramokti lietuviškai nereikėjo. Klaipėdoje niekada nebuvo cerkvių. Vis dėlto 1947 m. birželio 3 d. VK stačiatikiams leido savo maldos namus įsirengti miesto kapinėse 1938 m. pastatytuose laidojimo namuose. Po dviejų savaičių taip pat be didesnių sunkumų Klaipėdos sentikių bendruomenės reikmėms paskiriamas statinys Malūnų vartų g. 83.

Tačiau vietos gyventojų liuteronų bendruomenė buvo atkakliai neregistruojama. Ir tik po to, kai liuteronų bendruomenės išrinkti delegatai nukako į pačią Maskvą ir ten įrodė savo teisę egzistuoti, Vilniui paliepta nesispyrioti, pripažinti ir senųjų vietos gyventojų parapiją.

Tai padaryta tik 1955 m. lapkričio 29 d. Radosi išraiški vyresniojo brolio sąvoka. Ideologiniams darbuotojams prireikė aiškinti, kodėl sovietinei konstitucijai iškilmingai paskelbus visų piliečių lygias teises, rusiškai kalbantys yra vis dėlto lygesni už kitus? Argumentų surasta.

Taip, visos tarybinės tautos, stovinčios vienoje gretoje, bet pirmąją vietą dešiniajame sparne užimantys rusai. Taip jau istoriškai susiklostę – rusų tauta pati didžiausia, jos atstovai daugiausiai nuveikę kurdami valstybę, rusai sudėję gausiausias aukas praūžusio karo frontuose, dabar jie kilniaširdiškai padedantys kitoms tautybėms kurti laimingą gyvenimą. Tad nieko čia nepakeisi...

Antrąjį gyventojų sluoksnį sudarė atsikėlusieji iš pag­rindinės Lietuvos dalies. Jų atvykimą įteisino 1945 m. kovo 23 d. LKP(b) CK ir LTSR Komisarų Tarybos nutarimas, nurodęs į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą atkelti 13 000 šeimų (maždaug 39 000 gyventojų).

Į kvietimą atsiliepė daugel žmonių. Kas be ko, atvyko ir ne pačios aukščiausios moralės, lengvo gyvenimo ieškotojų.

Atsikėlėliai darbo susirasdavo pramonės įmonėse, aukštesnį išsilavinimą turinčių asmenų dalis įsidarbindavo besikuriančiose įstaigose. Tačiau jiems būdavę patikimos tik mažiau reikšmingos, su ideologija nesusijusios pareigos.

Mūsų apžvelgiamu laikotarpiu lietuvis Balčiūnas vadovavo Klaipėdos gaisrininkų komandai, Maželis – makaronų gamyklai, Liseckis – invalidų namui; Vaškevičius dirbo Komunalinio ūkio valdybos skyriaus inžinieriumi, į Valstybinių įstaigų profsąjungos komitetą išrinkta Z. Vilčinskienė.

Kiek aukštesnio statuso valdininkais tapo Cibas – triūsė miesto vyriausio architekto poste (pastebėtime, jis buvo gimęs Rusijoje), J. Vidūnas vadovavo VK Finansų skyriui, A. Dirsė – sveikatos apsaugos skyriui.

Vis dėlto pastebėtina, jog, nepaisant suvaržymų, lietuviai, o ne rusakalbiai sudarė miesto kultūrinės inteligentijos branduolį: Mokytojų institute dirbo rašytojas Butkų Juzė, kompozitorius J. Karosas vadovavo muzikos mokyklai, dramaturgas, publicistas J. Chlivickas redagavo „Raudonąjį švyturį“.

Uostamiestyje mokytojavo poetas Salys Šemerys, žurnalistu dirbo Jonas Lankutis, vyriausiu Klaipėdos teat­ro režisieriumi – teatralas J. Gustaitis, seminarijoje, gimnazijoje mokytojavo gabių pedagogų humanitarų.

Trečią, žemiausio statuso miesto gyventojų dalį sudarė senieji krašto gyventojai. Jų buvo nedaug, iš esmės tie, kurie nespėjo evakuotis ir tie, kurie, stojus taikai, parkeliavo iš karo pabėgėlių stovyklų Vokietijoje. Tokių asmenų priskaičiuota apie 8 000 – 9 000.

Deja, šimtus kilometrų nukeliavę, savo sodybas, butus mieste jie rado užimtus – čia jau gyveno naujakuriai. Taip patvarkė sovietų valdžia! Ji tylėjo, kai atsikėlusieji sugrįžusius namolio „prūsus“, „vokiečius“, „fricus“, „fašistus“ vydavo nuo kiemo vartų, grasindavo šunimis užpjudyti.

Pavarytieji nuo gimtųjų namų glausdavosi kitose vietose, ypač Klaipėdos mieste. Čia jų apsigyveno ne mažiau kaip trys tūkstančiai. Patyrė aibę stumdymų, ribojimų: netraukti į rinkėjų sąrašus, vietoje pasų gavo laikinus pažymėjimus, neretai darbovietės neskirdavo maisto kortelių.

Klaipėdiškių juridinį statusą SSRS Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumas nustatė tik po trejų metų – 1947 m. gruodžio 16 d.: visi lietuvių kilmės asmenys, 1939 m. kovo 22 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, pripažįstami SSRS piliečiais.

Pakankamai gerai žinoma – juridinės teisės gražios popieriuje, bereikšmės kasdieniame gyvenime.

Klaipėdiškiai ir toliau liko trečiaeiliais, o gal net ir ketvirtaeiliais piliečiais.­ 

Albertas Juška (g. 1931) – pedagogas, socialinių mokslų dr., „Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX a.“ (1997), „Mažosios Lietuvos mokykla“ (2003) ir kt. knygų autorius.



Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

E.

2019-07-09   00:40

IP: 78.57.248.175

Puiku. Daugiau tokių straipsnių.

>vel

2019-07-08   16:30

IP: 85.232.138.203

ko gero, taip ar panašiai galės būti rašoma tada, kai kaimynystėje turėsime draugišką ir nepriklausomą Rytų Prūsijos valstybę. Taigi, teks ilgokai palaukti, gerbiamasis(-oji).

Thomas

2019-07-07   10:23

IP: 86.100.176.138

Iki 1947 m. vyko Memelio ir Memelio Krašto sovietizacija , o tarybinė Klaipėda atsirado vėliau .

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėda

Pačiame uostamiesčio centre - miestiečius stebinantis paukštis. Paklydėlį įamžinusios klaipėdietės nuotraukomis...

Mieste pamatytas paukštis pradžiugino ne visus nuotrauka, foto

Nuolatinio triukšmo ir gatvėse barstomų metalo šiukšlių neapsikentę individualių namų savininkų bendrijos...

Smeltės kvartalas skęsta pažadų jūroje nuotrauka, foto

Nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d....

Klaipėdoje - 803 pranešimai dėl vaiko teisių pažeidimų nuotrauka, foto

Po gan gražios pirmadienio dienos į šalį vėl grįš dažnesnis lietus. Nuo...

Orai: sugrįš šiluma, tačiau pirmiau – lietus nuotrauka, foto

„Atlantas“ nusileido ir „Gornik“ ekipai nuotrauka, foto

Sportas, Klaipėdos „Atlanto“ futbolininkai Lenkijoje sužaidė dar vienerias kontrolinės rungtynes. Zabžės miesto stadione...

Mieste pamatytas paukštis pradžiugino ne visus nuotrauka, foto

Klaipėda, Pačiame uostamiesčio centre - miestiečius stebinantis paukštis. Paklydėlį įamžinusios klaipėdietės nuotraukomis...

Šeimos pramoga Klaipėdoje apkarto: išėjo pašiurpę nuotrauka, foto

Gyvūnai, Šeimos apsilankymas Klaipėdos zoologijos sode, kuris turėjo būti pramoga, apkarto iškart po...

„Valstiečiai“ pasitiki Ramūnu Karbauskiu nuotrauka, foto

Lietuva, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) taryba pareiškė pasitikėjimą partijos pirmininku Ramūnu...

Sportas, Paskelbta prieš 2 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 3 val.

Gyvūnai, Paskelbta prieš 4 val.

Lietuva, Paskelbta prieš 4 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...