Kuršių marias dar galima vadinti sausumos vandens filtru. Jų buvimas tarp Lietuvos žemyninės dalies ir Baltijos jūros lemia tai, kad visas Nemuno baseino (šalies vanduo, kuris suteka į Nemuną) vandens telkinių vanduo suteka į Nemuną, o pastarasis įteka į Kuršių marias. Tokiu būdu paviršinis ir gruntinis vanduo su visomis jame esančiomis medžiagomis atsiduria Kuršių mariose.
Dėl šios priežasties visi žemyninėje dalyje vykstantys gamtiniai procesai turi įtakos ne tik Kuršių marioms, bet ir Baltijos jūrai. Todėl Kuršių marių ekologinė būklė turi būti nuolat stebima, o, pastebėjus jos blogėjimą, imamasi priemonių ją gerinti.
Ekologinė būklė nepastovi dėl meteorologinių sąlygų
Kuršių marias stebintis Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų centro doc. dr. Mindaugas Žilius GRYNAS.lt pasakoja, kad šio vandens telkinio arba lagūnos ekologinė būklė keičiasi metai iš metų, o viena iš to priežasčių meteorologinės sąlygos, pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai besikeičiančios.
„Viena iš priežasčių, dėl ko ji (ekologinė būklė – red.) keičiasi į blogąją ar į gerąją pusę, turbūt yra meteorologinės sąlygos, pavyzdžiui, kaip šiemet, kai vasara nėra labai karšta ir vėjuota, o Kuršių marios yra seklus vandens telkinys. Todėl tų dumblių, kurie paprastai įsigali ir sukelia masinį vandens žydėjimą, šiemet mažai", – tikina mokslininkas.
Kitas pavyzdys, anot specialisto, kaip meteorologinės sąlygos veikia Kuršių marių ekologinę būklę, gali būti 2013 metai, kai žiemos pabaigoje, staigiai atšilus orui, greitai nutirpo visas sniegas. Tąkart į Kuršių marias patekę daug didesnis vandens kiekis nei įprastai. Kaip pasakoja M. Žilius, tokios situacijos kelia susirūpinimą: gerai neįšalus dirvožemiui, esant dideliam paviršiniam vandens kiekiui ir, galimai, pertręšimui, visas trąšų perteklius labai greitai patenka į Nemuną, iš ten – į Kuršių marias, o vėliau – Baltijos jūrą.
Kita vertus, didesnis paviršinio vandens kiekis gali paskatinti intensyvesnį maisto medžiagų skalavimą ir lemtį mažesnio jų kiekio patekimą į Kuršių marias.
Pasikeitimus sukelia ir besaikis tręšimas
Nuo 2009 – ųjų Kuršių marias tiriantis mokslininkas pažymi, kad ne ką menkesnė vandens šiame telkinyje ekologinės būklės kitimo priežastis yra žemės ūkis, konkrečiai – pertręšimas. M. Žilius aiškina, jog didžioji dalis Lietuvos paviršiaus vandens yra drenuojama Nemune, todėl dalis kartu su juo atkeliaujančių maisto medžiagų (azoto ir fosforo) keliauja ir į Kuršių marias. Kitaip tariant, Kuršių marios, tam tikra prasme, gali atspindėti ekologinę situaciją žemyninėje Lietuvos dalyje.
„Jei Nemuno prietaka yra ženkliai mažesnė, tai, be abejo, yra mažesnė ir maisto medžiagų prietaka, todėl žydėjimai gali būti mažesni arba jie gali keistis. Pavyzdys, kuris tai įrodo, buvo 2013 metais. Žydėjimas beveik minimalus, lyginant su kitais metais (2014 ir 2015 – aisiais). Taip buvo dėl to, kad Nemunas buvęs gana vandeningas arba, sakykim, jis atnešė daug maisto medžiagų ir visiškai dominavo tie dumbliai, kurie žydi Kuršių mariose, vadinami melsvabakterėmis", – pasakoja specialistas.
Kuršių marių būklė – sunkiai prognozuojama
Dumbliai Kuršių mariose, kaip ir kituose vandens telkiniuose, turi didelę įtaką vietinei ekosistemai. Kaip aiškina mokslininkas, jie sukelia vandens žydėjimą, tokiu būdu mažindami deguonies kiekį vandenyje: „Mes tai matėme 2014 metais, kai gana dažnai trūkdavo deguonies priedugnyje. Vienas iš kokybės rodiklių, tai deguonies kiekis."
Sekdamas Kuršių marių vandens kokybę, M. Žilius kelia klausimą, kokia jis bus toliau, nes iš duomenų matyti, jog tikslių prognozių tikėtis labai sunku. Anot jo, 2015 metais Nemunas į marias atnešęs 33 976 tonas azoto, 2016 metais – net 62 680 tonas.
„Kaip tai keisis vėliau, yra įdomu, nes tai, ką mes matome, per pastaruosius 6 metus matuodami Kuršių marių taršos lygmenį, tai jei iki 2015 metų azoto, nitratų kiekių tendencijos mažėjo, tuo tarpu 2016 metais kiekiai padvigubėjo. Klausimas yra, kas vyksta iš tikrųjų žemyninėje dalyje? Kuršių marios yra tarsi filtras tarp Baltijos jūros ir žemyninės dalies, jos tiesiog apvalo ir sugeria, yra svarbi sistema, valanti Nemuno vandenį prieš jam patenkant į Baltijos jūrą", – apie pavojų Baltijos jūrai užsimena mokslininkas.
Filtruoti gali tik ribotą kiekį medžiagų
Kita vertus, M. Žilius akcentuoja, kad kiekis medžiagų, kurias Kuršių marios gali išvalyti, nėra didelis. Priešingai: jeigu jose dar daugiau padidėtų azoto ir fosforo kiekiai, dalis jų neišvengiamai patektų ir į Baltijos jūrą, o tai joje sukeltų neigiamus procesus, veikiančius vietinius organizmus.
„Tai, kas ten vyksta dėl žemės laukų ar gamyklų taršos, tai viską akumuliuoja į Kuršių marias. Kurios, sakykim, kažkiek gali apvalyti, o kiek nespėja, keliauja į Baltijos jūrą, kuri yra ypač jautri. Galbūt reikia pabrėžti, kad iš principo Nemunas yra trečias pagal svarbumą azoto šaltinis Kuršių mariose ir nuneša jį į Baltijos jūrą. Tai visi procesai, kurie vyksta žemyninėje dalyje, yra svarbūs", – tvirtina mokslininkas.
Daugiausiai žemės ūkio pėdsakų
Kuršių marių ekologinė būklė tikrinama kasmet. Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamentas Hidrochemijos skyriaus vedėja Galina Garnaga-Budrė su GRYNAS.lt žurnalistais dalijasi naujausia 2015 metų Baltijos jūros ir Kuršių marių ekologinės ir cheminės būklės ataskaita (2016 metų duomenis dar nesurašyti). Šiame dokumente teigiama, kad Kuršių marių ir Baltijos jūros ekologinė būklė vertinama pagal 19 – os, cheminė būklė – 28 – ių valstybinio monitoringo vietų duomenis. Kuršių marių ekologinės būklės vertinimas atliktas remiantis chlorofilo a, bendrojo azoto, bendrojo fosforo vidutiniais vasaros periodo kiekiais ir zoobentoso vidutinio rūšių skaičiaus mėginyje tyrimų rezultatais.
Ataskaitoje teigiama, kad, „įvertinus 2015 m. Kuršių marių ir Baltijos jūros ekologinę būklę monitoringo vietose, nustatyta, kad būklė kito nuo geros iki labai blogos. Akmenuotoje ir smėlėtoje Baltijos jūros priekrantėse, priklausomai nuo stebėsenos vietos, būklė kito nuo blogos iki geros. Tuo tarpu šiaurinėje Kuršių marių dalyje vyravo gera ir vidutinė būklė, centrinėje jos dalyje būklė kito nuo blogos iki labai blogos, Klaipėdos sąsiauryje visose monitoringo vietose nustatyta labai bloga būklė, o Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zonoje būklė kito nuo labai blogos iki geros.”
Dokumente tęsiama, kad „atlikus bendrą ekologinės būklės vertinimą skirtinguose tarpinių ir priekrantės vandenų tipuose, nustatyta vidutinė, bloga ir labai bloga būklė. Tokią situaciją Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose labiausiai sąlygojo didelės maistmedžiagių ir chlorofilo a koncentracijos. Bloga ir labai bloga būklė pagal bendrą azotą buvo nustatyta 15 – oje stočių, pagal bendrą fosforą 6 – iose, o pagal chlorofilą a 11 – oje.”
Bendra ekologinė būklė atskiruose vandens tipuose 2015 metais.
Tyrime minimos medžiagos, vyraujančios Kuršių mariose, daugiausiai, anot KU doc. dr. M. Žiliaus, daugiausiai naudojamos būtent žemės ūkyje. Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamentas Hidrochemijos skyriaus vedėja G. Garnaga-Budrė priduria, kad 2015 metais Lietuvoje nebuvo cheminių medžiagų ar nuotekų avarijos, kuri būtų padariusi įtaką Kuršių marių ekologinės būklės tyrimų rezultatams, todėl, jos teigimu, ko gero visa tarša atkeliavusi iš žemės ūkio.
2015 metais būklė stipriai pablogėjo
Ataskaitoje lyginamas įvairių Kuršių marių vietų 5 metų laikotarpis. Daromos išvados, kad atviroje Baltijos jūros smėlėtoje priekrantėje (Kuršių nerijos priekrantė) bei šiaurinėje Kuršių marių dalyje ekologinė būklė smarkiai nekinta ir vertinama kaip vidutinė. Tačiau Kuršių marių vandenų išplitimo zonoje stebima ryški būklės blogėjimo tendencija. Nuo 2013 m. ekologinė būklė šioje vietoje pakito nuo vidutinės iki labai blogos. 2013 ir 2014 metais centrinėje Kuršių marių dalyje ir Klaipėdos sąsiauryje buvo stebimas būklės gerėjimas, tačiau 2015 m. ekologinė būklė minėtuose vandens telkiniuose atitinkamai įvertinta kaip bloga ir labai bloga.
Bendra ekologinė būklė atskiruose vandens tipuose 2010 - 2015 metais.
Dar aiškesnė Kuršių marių ekologinė būklė matoma lyginant 1997 – 2015 metų laikotarpį. Anksčiau minėtoje ataskaitoje teigiama, jog „Kuršių marios 3 – 5 kartus labiau prisotintos maistinėmis medžiagomis lyginant su Baltijos jūra. Tokius skirtumus lemia savitos marių hidrometeorologinės savybės, nedidelis gylis ir ribota vandens apykaita su Baltijos jūra. Įvertinus analizuojamo laikotarpio vidutinių metinių bendrojo azoto koncentracijų kaitą centrinėje Kuršių marių dalyje, stebima didėjimo tendencija. Tuo tarpu bendrojo fosforo koncentracijos tiriamoje marių dalyje mažėja. 2010 – 2014 m. laikotarpiu stebimas koncentracijų mažėjimas, tačiau 2015 m. buvo nustatyta padidėjusi koncentracija.“
Pirmiausia būtina atsikratyti besaikio tręšimo
Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamentas Hidrochemijos skyriaus vedėja G. Garnaga-Budrė, atsižvelgdama į Kuršių marių ekologinę būklę nusakančius duomenis, aiškina, kad fosforas ir azotas, kurie vyrauja šiame vandens telkinyje, sukelia jo eutrofikaciją. Primindama, kad tai yra žemyninėje šalies dalyje vykstančių procesų padarinys, ji vardija priemones, kurios turėtų padėti suvaldyti į Kuršių marias plūstančią taršą ir pagerinti jų ekologinę būklę.
„Yra kelios priemonės ir jos orientuotos ne tik į Kuršių marias. Vandenų srities plėtros 2017 – 2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų planas, kuriame ir numatytos priemonės, kaip gerinti Kuršių marių būklę. Vienas iš tikslų būtų gerinti paviršinių vandens telkinių ir požeminio vandens būklę. Yra paskirti uždaviniai kiekvienam tikslui pasiekti“, – komentuoja pašnekovė.
Pirmiausia specialistė pabrėžia tręšimo reguliavimą. Anot jos, tai bene svarbiausia priemonė, norint sumažinti į vandens telkinius patenkančių maisto medžiagų kiekį: „ reglamentuoti tręšiamų produktų naudojimą. Sureguliuoti, kad būtų tręšiama pagal taisykles, trąšų būtų naudojama kuo mažiau ir t.t.
Mažinti eutrofikaciją skatinančių maistinių medžiagų patekimą į Kuršių marias ir Baltijos jūros aplinką.“
Trūksta duomenų apie pačias Kuršių marias
Kita vertus, G. Garnaga-Budrė pažymi, jog vis dar trūksta tyrimų, kurie leistų aiškiai suprasti, kodėl Kuršių marių ekologinę būklė kinta taip greitai. Specialistės teigimu, reikia tiksliau išsiaiškinti, kokie procesai vyksta pačiose Kuršių mariose, o kol kas yra tik ieškoma padarinių priežasčių žemyne.
„Analizuojant duomenis buvo pastebėta, kad iš tikrųjų šiek tiek mums trūksta mokslinės informacijos apie visus procesus, kurie vyksta Kuršių mariose. Nes jos yra ypatingas vandens telkinys, tai yra lagūna ir ji labai sekli, todėl azoto ir fosforo apykaita yra sudėtinga. Kiekvienam vandens telkinyje ji vyksta savaip. Yra teorijų, kad, pavyzdžiui, fosforas gali patekti ne tik iš žemės ūkio ar su nuotekomis, o ir kaip antrinis taršos šaltinis iš dumblo nuosėdų. Tačiau tiksliai, kiek ir kokie procesai vyksta, trūksta duomenų. Dėl to numatyta atlikti mokslinius tyrimus, studijas, kurie padėtų mums gauti daugiau informacijos ir vėliau padėtų mums pritaikyti kitą žingsnį“, – pasakoja G. Garnaga-Budrė.
Ketinama eksperimentuoti
Be to, siekiant sumažinti eutrofikaciją skatinančių biogeninių medžiagų patekimą į jūrą, planuojama įvertinti galimybes Kuršių mariose vykdyti filtruojančių moliuskų, dreisenų ir jų surinkimo, taip pašalinant biogenines medžiagas iš Kuršių marių. Esant galimybėms, vykdyti filtruojančių moliuskų dreisenų įveisimo ir auginimo projektą Kuršių mariose.
„Yra tokių teorijų, kad moliuskai, kurie filtruoja vandenį, yra tokių teorijų, kad moliuskai, kurie filtruoja vandenį, gali pašalinti iš vandens tam tikrą maisto medžiagų kiekį ir taip sumažinti eutrofikaciją. Bet mokslinių įrodymų ir kaip tai bus mūsų Kuršių mariose, kokią įtaką turės, reikia mokslinių studijų. Padaryti pradžioje projektą, kad būtų galim pasižiūrėti“, – planus komentuoja specialistė.
Tarp pačių svarbiausių priemonių, kaip gerinti Kuršių marių ekologinę būklę, numatyta ir vykdyti fitoplanktono biomasės surinkimo Kuršių marių akvatorijoje bandomąjį projektą, siekiant sumažinti eutrofikaciją skatinančių biogeninių medžiagų patekimą į jūrą.
„Panaudojant plaukiojančias priemones ir surinktą biomasę šalinti bioreaktosiuose pritaikant agrotechnologiniams poreikiams ir kitoms paskirtims. Vėlgi, tą produkciją išimti ir pritaikyti kažkur. Reikėtų studijos“, – akcentuoja G. Garnaga-Budrė.
Kol mokslininkai su atsakingomis institucijomis atlieka tyrimus ir planuoja naujus, gyventojai, o ypač ūkininkai, turėtų susirūpinti savo daroma įtaką ne tik Kuršių marioms, bet ir visiems paviršiniams, gruntiniams vandenims. Pertręšimas yra viena iš didžiausių vandens taršos problemų. Todėl ūkininkai raginami naudotis tręšimo planais, o ateityje net planuojama tręšimo planus automatizuoti, t. y., kaip GRYNAS.lt yra teigęs Aplinkos ministerijos Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas I Valūnas, „patvirtinti reikalavimus rengti tręšimo planus tręšiant ir organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis, ir vieningą metodiką, pagal kurią būtų apskaičiuojamas reikiamų trąšų kiekis tręšiamam plotui ir būtų sudarytas tręšimo planas." O kol kas ūkininkai trąšas privalo naudoti atsakingai ir saikingai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą