Ir susirinko klaipėdiečiai ant Žardės piliakalnio...

Ir susirinko klaipėdiečiai ant Žardės piliakalnio...

Šeštadienį pirmą kartą ant Žardės piliakalnio paminėtas lygiadienis. Tenka apgailestauti, kad tokiame puikiame renginyje dalyvavo palyginti mažai klaipėdiečių. Pasak jį organizavusio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus, archeologo Jono Genio, progų tai daryti buvo ne viena: ir lygiadienis, ir Piliakalnių metai, ir Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė, ir Baltų vienybės diena.

Ko gero, labiausiai pasisekė tiems, kurie projekto „Muzė veža“ autobusu prieš renginį „Žinomas, bet nepažintas Žardės piliakalnis“ važiavo į ekskursiją. Ją vedė pats J. Genys su žaviomis kolegėmis, archeologėmis Ieva Masiuliene ir Ramune Bračiuliene. Jis jas įspėjo: „Neužsimėgaukite su skaičiais ir kapų numeriais.“

Valandos neužteko

Ekskursijos dalyviai prisilietė prie 11 tūkst. metų skaičiuojančios istorijos, kuri žemės paviršiuje nėra matoma, ji po mūsų kojomis. Ir ji ne kokioje nors Graikijoje, o čia pat pietinėje mūsų miesto dalyje. Žmonėms labai patiko archeologų, kurie patys atliko kasinėjimus, gyvas pasakojimas. Visiems buvo aišku, kad tokiai ekskursijai vienos valandos nepakanka. Ko gero, mažai kas iš mūsų žino, kad pietinėje miesto dalyje yra buvusi viena iš kuršių žemių - Pilsoto žemė. Beje, autobusu važiavo ir šuo, kurio vardas Kuršis. Tad kuo pasidžiaugti turėjo ir mažieji.

Autobuse J. Genys papasakojo apie Pilsoto žemę, pasak jo paties, kad ekskursijos dalyviai nebūtų kaip iš kosmoso nukritę. Parodė senus žemėlapius, schemas. Žmonės buvo apdalinti atvirukais su įdomiausiais radiniais.

Bandužių kapinynas

Ekskursijos dalyviai aplankė vieną reikšmingiausių Vakarų Lietuvos ir Klaipėdos miesto archeologinių paminklų, esantį tarp daugiabučių namų, Bandužių kapinyną. Dabar čia tik nedidelė kalvelė, kažkada buvusi didžiulė. Ją, pasirodo, perkirto Mogiliovo g. Kalva buvo smėlėta, todėl joje buvo laidojai žmonės nuo 1 iki 13 a. Beje, smėlyje žmonių kaulai neišlieka.

Viena kalvos dalis gerai ištyrinėta, o kitoje padirbėjo juodieji archeologai.

Pirmieji radiniai Bandužių kapinyne rasti 1935 metais. Kasinėjimai atlikti ir 1974 metais, sisteminiai vyko 1985 metais iki 1989 metų, kai buvo statomas gyvenamasis kvartalas. Rasta daug kapų iš įvairių laikotarpių, apie 800 įvairiausių nuostabių radinių. Pavyzdžiui, 1 kg 120 g sveriantis moters papuošalas. Šita vietovė pasižymėjo prašmatniais kapais. 2004-aisiais pakartotinus kalvelės kasinėjimus atlikusi R. Bračiulienė sakė radusi labai gražų kapą ir nustačiusi akivaizdų šios vietovės ryšį su Romos imperija. Pasak J. Genio, tai sakrali teritorija. Joje po kelių šimtų metų vėl buvo laidojami žmonės. Tai piečiausia kuršių laidojimo vieta.

J. Genys pasakojo, kad radiniai, esantys kitoje kalvos pusėje, kur buvo kapinyno tęsinys, pateko į juodąją rinką. Sako pats matęs Švedijoje, Stokholmo antikvariate pusę kg sveriančią sidabrinę antkaklę. Pasak J. Genio, labai daug radinių buvo sunaikinta, nes per visuomenės aplaidumą ir nežinojimą pateko į brakonierių rankas. Pasirodo, net sovietmečių melioratoriams buvo organizuojami archeologijos kursai.

Žmonės klausė susidomėję, turėjo ir klausimų. Buvo mestas akmenukas į Savivaldybės daržą, nes kapinyno tvora jau sutrūnijusi, ir lentelė su užrašu paslėpta po medžių lapais.

Metalurgijos zonoje

Klaipėdos universiteto jaunesnioji mokslinė darbuotoja I. Masiulienė, dešimtmetį tyrinėja Bandužių (Žardės) senovės gyvenvietes. Jau iširta apie 6 ha teritorijos, aptikta 569 archeologiniai objektai. Pasak jos, senovėje žmonės gyveno prie piliakalnių, o į šią teritoriją ateidavo tik darbų dirbti. Čia vyko geležies gavyba, jos apdorojimas. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų toje vietoje gyvenusios bendruomenės mokėjo jau išsilydyti geležį. Procesas buvęs labai ilgas, reikėdavo ir rūdą išsikasti, apdoroti, išplauti, išdegti. Ji įdomiai pasakojo, kaip tai buvo daroma, kaip reikėdavo pasigaminti rūdeles, anglių. Kai Klaipėdoje įsikūrė Kalavijuočių ordinas, žmonės iš tų teritorijų išsikraustė, nes buvo nesaugu. Pasak J. Genio, šioje teritorijoje nerandama laukinių gyvūnų kaulų. Ji juokais vadinama Žardės LEZ. Tokia darbinė teritorija rasta vienintelė Lietuvoje. Pasak J. Genio, turime metalurgijos zoną.

Papasakota ir apie žmonių gyvenvietes netoli Žardės piliakalnio. 9-12 a. čia buvo apie 80 pastatų. Spėjama, kad galėjo gyventi apie 400 žmonių. Manoma, kad, be kuršių, gyveno dar vienas kitas skandinavas. Kai dar buvo Žardės upė, čia yra buvęs ir uostas, nes rasta laivų kniedžių. „Klaipėda gali pagrįstai didžiuotis turėdama savo priešistorę“, - sako J. Genys.

Žirnių košės nepritrūko

Na, o ant Žardės piliakalnio (piliakalniai - medinių pilių vietos) gyvosios istorijos entuziastų klubas „Pilsots“ labai vaizdžiai parodė, kaip tais laikais gyveno kuršiai, kokius rūbus dėvėjo, kokius papuošalus nešiojo, kokie buvo jų ginklai, amatai. Žmonės buvo vaišinami žirnių koše su mėsa. Įdomių dalykų pripasakojo klubo vadovas Benas Šimkus.

Nors į lygiadienio šventę tokį puikų šeštadienį susirinko ne tiek jau daug žmonių, tačiau tiek mašinų ir tokio šurmulio šis piliakalnis, ko gero, jau seniai nebuvo regėjęs. Šventę vainikavo vakarop pradėjus temti uždegti baltiški ženklai.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder