Gyvenimas pro langą: Nuo Sibiro platybių iki Marakešo

Gyvenimas pro langą: Nuo Sibiro platybių iki Marakešo

135 - oji istorija, sausio 17, sekmadienis

Na, atrodo, daugelis, troškę sniegų ir šalčių, turėtų būti patenkinti. Atvirai prisipažinsiu, - aš ne iš tų. Gal jau kokius dvidešimt, ar net 30 metų nuolat kartoju: man žiema labai graži ir patogi - tik pro langą. Radijas man sako - Klapėdoje minus 22, termometras man rodo - minus 20. Bet balkone.

Kai draugė iš Vilniaus pamatė nuotrauką ant šiaurinio molo ir paklausė, - ar nesušalau - išpyškinau visą tiradą.

1986 m. gruodį susiruošiau į Sibirą. Iš redakcijos komandiruotę gavau tik iki Vilniaus. Susirengusi visa, ką turėjau šilčiausia, Vilniuje apsireiškiau vieno laikraščio redaktoriui (jis ir komandiruotę pažymėjo), kuris jau gerokai svieto buvo pamalęs. Jis iš manęs pasijuokė maždaug,- su tokia apranga galiu į Emyratus skristi. Nelabai žinojau tuomet, kas tie Emyratai, o ir maršruto keisti negalėjau. Į Tiumenę išskridau su tais "emyratiniais" drabužiais.

Sibire, Tiumenės srityje, Kogalyme sovietmečiu Vilniaus kelių statybos valdybos žmonės, tarp jų ir daug klaipėdiečių, tiesė kelius į naftos versloves. Ten ir esu patyrusi minus 62. Geležiniai mechanizmai, turėję, pavyzdžiui, iškrauti atriedėjusius sąstatus iš Lietuvos su visokiais ten blokais namų statybai, gelžbetonio plokštėm keliams tiesti, lūždavo prie minus 40. Žmonės dirbdavo. Lauke būdavo kokias 7 minutes, keisdavosi. Jeigu kokiais neatidėliotinais reikalais sunkvežimiai kur nors važiuodavo,- niekada po vieną. Po du ar net tris tam atvejui, jei pakeliui kuris nors sugestų. Kaip sakė ten dirbantys ir prisitaikę prie Sibiro šalčių, sunkvežimiui sugedus, vairuotojui "chana" po 15 - 20 min.

Kai gruodžio mėn. atskridau į Tiumenę (tablo rodė minus 9), dar reikėjo prisikasti iki to Kogalymo. Susėdau su darbininkais į "tepluškę", toks pašiltintas sunkvežimis su būda, ir pradėjau skeryčiotis - kur tie Sibiro šalčiai, kur tie Sibiro šalčiai?  Su "emyratiniais" drabužiais šalčio net nepajutau - žemyninis klimatas.

Bet jau buvo paėjęs gandas, kad žurnalistė atskrido, tai profsąjungos pirmininkas mane iš tos "tepluškės" iškrapštė, įsodindamas į volgą, kuri jį ir dar ten kažką buvo atvažiavę paimti. Bevažiuodama pradėjau kalenti dantimis ir volgos vairuotojo klausiau, kodėl neįjungia šildymo? Šildymas buvo įjungtas, bet, kai atbildėjom į Kogalymą, tablo jau rodė minus 43. Man išdavė šimtasiūlę, tokią gal trigubą, veltinius, kailinę kepurę su ausinėmis buvo draugas dar Klaipėdoje paskolinęs. Po kelių dienų, kai darbininkai išsiruošė į trasą, rodė ir visus minus 56.

Trasoje, kaip jie vadino tiesiamus kelius, su "Smiena" fotoaparatu bandžiau fotkinti. Kad geriau paspausčiau mygtuką, nusimoviau pirštinę. Tai taip ir prilipo pirštas prie to mygtuko. Darbininkai žvengė. O man - kraujas iš atlupto piršto varvėjo.

Kai grįžome atgal į valdybos ūkį, tablo rodė minus 62. Gerai tai pamenu, nes parskridusi pyliau reportažus miesto laikraštyje. Pusė Klaipėdos žvengė, kai laikraštyje matė mano nuotrauką su chantu (maža tautelė, naftos verslovių išguita iš savo gyvenamųjų vietų) ir teiravosi, kuris joje chantas, o kuri aš?  Oi, tame Sibire su manimi visokių cirkų nutiko.

O užvakar prie jūros tebuvo minus 7. Bet - drėgmė. Ir kokia buvo ta jutiminė temperatūra, nežinau. Bet sušalau ir drebėjau kaip nykštukinis pinčeriukas. Morzaraištis sušlapo, kito neturėjau. Norėjau kuo greičiau grįžti į savo kamarą.

Tie, kurių kraujotaka puiki, tokius "šalčius" pakelia normaliai. Man ir minus 7 su "dublionke" jau yra išbandymas. Bet šalčiai geriau, negu karščiai. Nes gali prisirengti. Ot, karščiai, o jie vis tankesni, visai mėšlas. Nes škūros nenusivilksi. Sibire patyriau minus 62, Marakeše gal po kokių 20 m. - plius 47. Nieko sau amplitudė, ar ne?

Šiaip ar taip, žiūrėdama pro langą džiaugiuosi, kad dirbu iš namų. Rytoj dar didesnius šalčius žada. Kadaise į mokyklą nereikėdavo eiti tik tuomet, kai spustelėdavo minus 25. Būdavo tikra šventė. Kažin, ar dabar mokyklinukams ir jų tėveliams irgi šventė, tupint, na, kas gali dirbti iš namų, kai juose privalom būti kol kas bent visai ne dėl speigų?

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder