132 - oji istorija, sausio 14, ketvirtadienis
...Mūsų kvartalo dauboje retsykiais, papūtus vėjo šuorui, pusto: sniegus nuo medžių, nuo stogo. Tuo pat metu lyg ir bando saulė pro debesis lįsti. Kol kas sunku nuspėti, kokia bus diena.
O devynmetė užmiesčio snieginam name mokosi per nuotolį. Nes dar gerokai prieš Kalėdas susirgo keli jos klasės draugai. Užduotis gauna ir iš dailės studijos mokytojos. Viena jų buvo "Batas". Kaip piešti, ką piešti, nesitarė nei su tėčiu, nei su mama. Jos batas buvo "vaisinis".
To mokymosi vaisiais per nuotolį labai abejoju. Bet gal būt ateityje tas taps norma? Kai nebereikės nei geltonų autobusiukų, o gal kartais - net mokyklų? Griūvančių, jau išgriautų. Ir net naujai statomų?
Nesu nei aiškiaregė, nei pranašė. Bet retsykiais tokios mintys užklumpa.
Kažkaip nelabai įsivaizduoju, kaip toji devynmetė be dailės mokytojos patarimų - čia ir dabar - pieš ar tapys? O gal ir gerai, kai vaiko smegenukai, fantazija kaip tas baltas purus sniegelis už lango, jos namų lango, tebėra be suodžių, užneštų iš gretimo namo kamino?
Kai kartą, visai ne dėl koronės baimės, namuose kiurksojau dvi savaites (buvo prakiuręs gyvatukas, o niekaip negalėjau prisišaukti tarnybos užsukti karšto vandens katilinėje, tiesiog baiminausi išeiti - o jeigu prasidės tvanas?), o po to galų gale ištrūkau laisvėn, buvo kiek pasnigę. Baltas sniegas skleidė tokį pažįstamą nuo vaikystės kvapą. Kaifavau. Kvėpavau pilna krūtine. Nes žmonių nebuvo. Marširavau be kaukės.
Kai parmarširavau namo, tik tuomet pastebėjau ant kreminio palto suodžių žymes. Prisiminiau greta mūsų kvartalo esančius vis dar kolektyviniais sodais vadinamuose prisistatytas pilis ir pilaites. Gal iš jų rūko tie kaminai. O gal iš dar nuo sovietmečio likusių namelių, apkaltų plastmasės lentutėmis. Tiek to.
Tos devynmetės mergaitės fantazija dar nėra suodžiais apmozota. Užtat jos batas - vaisinis. Nors už lango purus sniegas. Ji jau apskritus metus valgo šviežius vaisius ir daržoves. O jeigu raugintus kopūstus ar marinuotus agurkėlius, tai mamos ar močiutės iš savųjų daržų į stiklainius pritutintus.
Vienas kaimynų irgi turi ketinimų persikraustyti į net ir koronės sąlygomis statomą namą kažkur laukuose. Juose jau užaugintomis bulvėmis pavaišino pirmąją Kalėdų dieną. Žinoma, prie tų bulvių buvo ir mėsa, ir daržovės. Kol kas ne jo šeimos "produkcija". O bulvės buvo tokios kaip kadaise - miltingos, baltos. Ne kokios pamėlusios ir pavandenyjusios iš kokio pc.
Kas turi finansinių galimybių, matyt, užsiveis natūrinius ūkius. Užsiaugins ko norės ir kiek norės. Produktai, žinoma, bus be konservantų, stabilizatorių ir visokios ten chemijos.
Gal ir tų onkologinių ligų sumažės?
Nors labai pavėluotai pasižiūrėjusi filmą "Černobylis" ar išgyvenusi japonų Fukušimos tragediją "nuotoliniu būdu", suabejojau - kažin. Astravo atominės galimai avarijai ruošiantis, dalijamos jodo tabletės. Tfu, tfu, tfu, kad tik to neįvyktų. Bet, jeigu įvyktų,- ar tos jodo tabletės nebus pasenusios?
Veju juodas mintis iš savo užterštos smegeninės. Ir žiūriu į baltą purų sniegą. Na, ir kas, kad pro langą. Bet juk gražu.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą