131 - oji istorija, sausio 13, trečiadienis
...Kiemsargis su fanerine lopeta kapsto sniegą. Viena po kitos, nukabinus sniego kepures, išvažiuojančios mašinos kol kas lyg ir trukdo. Manoji stovės. Netrauksiu, nes tiesiog nėr kada.
Jeigu pastebėjote, vengiu koronės tematikos. Ja ir taip esame užspeisti iš visų pusių. Bet...Na, niekaip.
Iš giminaičio Kaune šeimos gavau naujametį sveikinimą. Ne elektroniniu paštu, ne fb žinute. Tikrą laišką, išsiųstą paštu. Tai jau daugiametė, mane džiuginanti tradicija. Ant giminaičio šeimos nuotraukos trumpas palinkėjimas "Sveikų ir laimingų 2021" Ir - giminaitis, sunėręs rankas tarsi stogą. O po juo - sūnus, dukrelė ir žmona. Kai elektroniškai padėkojau už laišką, pagirdama, kad jis tikras šeimos stogas, po kuriuo tokia saugi trijulė, giminaitis parašė, kad tas stogas sulingavo, nes darbdavys labai jau negražiai su juo atsisveikino...
O žmona, medikė, išvažiavusi į atkampų Lietuvos miestelį slaugyti savo tėvų, jo uošvių. Susirgo korone. Dukrelė mokosi iš namų. Jaunylis sūnelis taip pat namuose, be darželio. Nors ir bedarbis, bet "stogas". Pasidžiaugiau, kad vis dėlto neįgriuvęs. Nes šeimos galva kažką sumintys...
Tas giminaitis Kaune 1991 m. sausį buvo dar paauglys. Klaipėdoje. Su šeima naktį žiūrėjo teliką, kas vyksta Vilniuje. Paryčiui tėvai jį ir sesę paliko namuose, prisakę niekur nekaišioti nosies, o patys išskubėjo prie merijos. Paskui ir gedulo susiėjime Teatro a. buvo.
Mes redakcijoje džiaugėmės apie vidurdienį jau sulaukę atspausto laikraščio. Kaip turėjome mobilizuotis, kad jis išeitų...Pirmiausiai rūpėjo atkapstyti spaustuvininkus. Ar jie išjudės sekmadienio naktį, kad ir tokią, kruviną, iš namų? Mobiliųjų dar nebuvo. Linijiniai - tylėjo. Susispietę, pradžioje gal kokie keturi, stebime pranešimus apie žuvusius, nes Lapėse ir LRT skyrius Kaune perėmė jau užimtų rūmų ir televizijos bokšto funkcijas. Klaipėdoje turėjome galimybę matyti ir gauti informaciją, kas vyksta toliau. O vilniečiai - ne.
Kai paskambinau kursiokei, dirbusiai LRT ir montavusiai interviu su stačiatikių dvasininko Chrizostomo kreipimusi į sovietinius karius sustoti, to padaryti nespėjo. Automatų buožėmis, kaip ir kiti bendradarbiai išvaryti iš montažinių, studijų, buvo parklupdyta komiteto vestibiulyje. Nežinodami, ką toliau daryti, turbūt, laukė vyresnybės komandų. Sušaudyti, matyt, leidimo negavo, išvaikė. Kai pagaliau kursiokei prisiskambinau, ji į Šeškinę kažkokiu būdu buvo grįžusi. Kas vyko toliau, ji nežinojo. Nuo patirto streso ji dar nebuvo atsigavusi...
Stresavome ir mes, susispietę aplink televizorių. Niekada nepamiršiu prie bokšto sutraiškytos Loretos Asanavičiūtės šnabždesio ligoninės gydytojams: "Ar aš dar galėsiu turėti vaikų?" Televizininkai, netekę pastogės, dirbo. Tų skaudžių kadrų niekada daugiau nemačiau. Netgi filme, skirtame atminti Loretą Asanavičiūtę. Tik tą klaikią sausio 13 - osios naktį regėjau...
Viską fiksavome kaip somnambulai. Nes rengėmės leisti laikraštį. Tuo pačiu baimindamiesi, ar mus, kaip tuos televizijos darbuotojus neužklups desantininkai. O čia su klyksmu žemaitė Onutė: "Redaktuoriau, duris lauž omoninka, bet saka - spaustuvinka". Perbalę redaktorius ir fotografas, tiek tuo metu redakcijoje tebuvo vyrų, leidžiasi žemyn. Grįžta keturiese su spaustuvės vadovais kvatodamiesi. Spaustuvės, kaip ir redakcijos "mechanizmai" buvo "sustyguoti". Kaip minėjau, apie vidurdienį jau turėjome laikraščius. Bendradarbė pirmiausiai krūvelę vežė į Girulių bokštą, kuriame negausūs jo gynėjai sėdėjo ant sukrautų maišų. Kaip ir Parlamente. O paskui, o paskui laikraštis buvo dalijamas Teatro aikštėje gedėti žuvusiųjų susirinkusiems. Kažin, ar kas išsaugojo tą, tik 4 puslapių laikraštuką. Nors blokada oficialiai dar nebuvo paskelbta, laikraštinio popieriaus jau trūko.
Ir po 30 m. klaipėdietė pamena: "Nuskubėjome kartu su vyru...Minia - didžiulė didžiulė - stovėjo nusčiuvusi, sukrėsta...Tačiau kiekvieno širdyje vartėsi širdis...Neatsimenu, kas kalbėjo, ką kalbėjo...Bet tą jausmą - vienybės - prisimenu."
Kaip neprisiminsi, kai vartėsi širdis.
...Sako - gyvenk ateitimi, o ne praeitimi. Pagyvenus praeitimi, nieks neuždraus gyventi ir ateitimi. Kaip ir laikausi priesako: viską daryk, ką gali šiandien, o kaip bus toliau - bus kaip bus.
...Kiemsargis su faneros lopeta tebegramdo sniegus... Prie konteinerių jau išmestų eglučių kapinynas.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą