Gyvenimas pro langą: kai kažko lauki...

92-oji istorija, gruodžio 5, šeštadienis.

Diena prasidėjo nekaip - pro langą šviečia jau gerokai padilęs ir visai nebegražus mėnulis. Dar ne pjautuvas, toks žemaičių blyno formos. Užėjusi į dušinę aptinku permirkusius du didžiulius frotinius rankšluosčius. Nesuprantu, kodėl jie varva?.. Tai gerai, kad jie kabojo ant radiatoriaus, kuris...prakiuro. Tie rankšluosčiai bent kol kas apsaugojo nuo tvano. Gal neprikapsėjo į vonią po manim gyvenantiems heavymetalistams? Aiškintis per anksti - penkta ryto.

Šauktis pagalbos irgi per anksti... Pastačiusi po varvekliu kibirą, sėdu dirbti. Kartkarčiais nubėgu į dušinę patikrinti - ar dar nepradėjo pliaupti? Lauksiu padoresnio laiko, kai imsiuosi ieškoti santechniko. Ak, ak, per gyvenimą pažįstamo patikimo taip ir neužgyvenau.

"Taip gyvenimas ir praeina vis ko nors belaukiant. Kas be ko, kartais ir sulauki žmogus", - parašė draugė iš tolių toliausių. Kadaise gruodžio 5 vaikystės, jaunystės draugė, o vėliau ir kolegė, susilaukė sūnaus.

Vakar kita draugė pranešė, kad gruodinukų sūnų, kuriems dabar 30 ir 45, susilaukė, dar kita bičiulė, dabar gyvenanti už Atlanto, kadaise šiomis gruodžio dienomis - dvynių dukryčių. Palaimintas toksai laukimas.

Bet būna ir taip, kad susilauki, ko visai nelaukei ir net nesitikėjai. Dažniausiai tai būna bėdos. Pačios įvairiausios. Bet apie jas visai nenoriu kalbėti.

Dabar dauguma iš mūsų laukiame Kalėdų. Per vienas, praėjusias gal prieš penkerius metus, tarsi himną giedojau: "Atėjo Kalėdos, baigsis mūsų bėdos." Ir šventai tuo tikėjau. Dabar net nebeprisimenu, kokių tuomet turėjau. Matyt, jos ir pasibaigė. Gal savaime, gal dedant kažkokias pastangas.

"Viskas ateina ir praeina",- dažnai kaip kokią mantrą kartoju sau. O ir bičiuliams, sulaukusiems kokių nemalonių gyvenimo siurprizų. "Viskas ateina ir praeina. Tik reikia išlaukti",- užtvirtinu. Nes tai diktuoja gyvenimo patirtis.

Ak, kokia kadaise buvau karštakošė. Nemokėdavau išlaukti. Sprendimus priimdavau staiga - nei su kuo tardamasi, nei svarstydama. Keista,- daugeliu atvejų vėliau gyvenimas patvirtindavo: karštakošiški sprendimai buvo teisingi. Arba beveik teisingi.

Dabar esu kiek ataušusi. Bet impulsyvumas vis tiek kartais užvaldo. Taip, taip, prisiskaldau malkų. O kur jas sudeginsi, kai namie radiatoriai. Na, čia kaip ir "baika".

Laukiame Kalėdų tarsi kokio išganymo. Kaip jau anksčiau esu minėjusi, namų dar nesu pasipuošusi. Vienintelis Kalėdų laukimo ženklas - pamerktos vaismedžių šakelės, kurios Kūčių vakarui turėtų išskleisti savo žiedus.

Beveik kasdien tas šakeles purškiu drungnu vandeniu. Tepraėjo vos savaitė, kai kolega, turintis sodą, atvežė. O jau matau baltų pumpurėlių užuomazgas. Kažin, kurios šakelės - obels, vyšnios, slyvos ar kriaušės - žiedeliai prasiskleis pirmieji? Laukimas. Ne koks globalus su minios triukšmu prie miestų, o ir megapolių eglučių, prakartėlių. Toks visai asmeninis. Bet laukimas. Ne stebuklo, mažo stebukliuko, kurį pasirūpinai susikurti pats.

Bet, žinokit, kalėdiniai stebukliukai jau prasidėjo. Jau minėjau apie jaunikaičio padovanotas rožines tulpes. Stebiuosi, kad jos iki šiol neišsižiojo ir žiedlapių nebarsto. Stovi sau "štyvos". Sako - nuoširdžiai dovanotos gėlės ilgai tveria.

O vakar paskambinusi kaimynė pasiteiravo - ar norėčiau šviežios menkės file? Žinoma, norėčiau. Tas pasiūlymas irgi stebukliukas, nes neturiu patirties, su retomis išimtimis, kad kas nors manim rūpintųsi...

Taigi, laukimas. Labai įvairus jis būna. Linkiu stebukliukų. Tik juos įžvelkime...

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia