138 - oji istorija, sausio 20, trečiadienis
Kalnelyje prieš mano langus vakar mačiau gal paauglį, gal jaunikaitį, sniegais minantį...dviratį. Ir zigzaguojantį tarp medžių. Taip, čia slidėmis nepašliuoši. O adrenalino, matyt, reikia. Ir prisiminiau savo adrenalinišką polėkį.
Kadaise su kelionių agentūros "Grūda" pilnu autobusu slidinėtojų išsigrūdau į Slovakijos Žemuosius Tatrus. Liptovsky Mikulaš, kurį keliondraugiai vadino Litovskij Mikulaš, nes pilna lietuvių, slidinėjimo bazėje išsirinkau batus ir slides, neturėdama žalio supratimo, kas tai yra kalnai, kaip jais šliuožti. Ir su kuo tos slidės su batais "valgomos". Nes visa "patirtis" - gal dešimtoje klasėje kaimynas ir moksladraugis buvo išsitempęs mane ir dar vieną klasiokę paslidinėti Melnragės miške. Kadangi turėjo tris seseris, tai ir jų slidžių su batais turėjo. Prisikankino jis su mumis - nei prisisegti batus mokėjom, nei jų paskui atsisegti. O apie šliuožimą šviežiu puriu sniegu tai jau ir nekalbu. Kaip neišsisukinėjom kojų - nežinau. Žodžiu, visiškos "tundros".
O antras "rozas" su slidėm buvo, kai univerkės gal II kurse privalėjom slidėmis šliaužti krosą - fizinio lavinimo įskaitą išsilaikyti. Slidės ir batai - univerkės. Kurso mergos daug rūpesčių turėjom,- kuo ir kaip apsirengti ir kaip mes tame Vingio parke šliuošim. Ir dar - krosą.
Kai sustatė į startą, dairiausi, kaip čia greičiau į "šliūžes" įtropyti. Nes greta jų - suledėjęs sniegas. Supratau bent tiek,- juo šliuožti būtų "chana". Kažkaip pavyko į vorelę įsirikiuoti. Pajudėjus iš starto, kai dėstytuvai nebematė, viena kurso draugė, makt, makt, nusispyrė slides, pasikišo po pažastimis ir bėgs tuo suledėjusiu sniegu. Matyt, įsivaizdavo būsianti greitesnė. Mes vorele kaip pajudėjom, taip ir atšliuožėm nei ką aplenkusios, nei mus kas aplenkė. O vargšė kursiokė su slidėmis po pažastimis, klimpo į kad ir suledėjusius sniegus. Sunkiai ji kapstėsi. Kai jau artėjome prie finišo ir dėstytojų regėjimo lauko, jai dar reikėjo slides prisitvirtinti. Suma sumarum - "atšliuožė" paskutinė, pavargusi ir suplukusi.
Tai va, su tokiom viso labo dviem "slidinėjimo patirtimis" buvau pasiryžusi šturmuoti Chopoko dviejų kilometrų "kalnelį". Keliondraugiai su savo slidėmis ir batais ar nuomotais, matyt, čia atsigrūdę jau nebe pirmą kartą, greit dingo kalno papėdėje. Velkuosi ir aš, kaip kokiame paveiksliuke slides ant peties užsimetusi. Lynojo. "Varlinuke" vis dėlto išbandžiusi tas slides su spaudžiančiais batais, žinoma, jokio malonumo nepatyriau. O dar tas lietus. Ar aš savo tėvą su motina nugalabyjau, kad taip turiu kankintis? Ot, kai nelis - tuomet.
Ir kitą dieną lašnojo, nors keliondraugiai, kupini entuziazmo ir spindinčiomis akimis tvirtino, kad Chopoko viršūnėje - jokio lietaus. Keltuvas brangokai kainavo, tai ir nepatikrinau, kaip ten, viršūnėje. Slampinėjau aplink visokius ten poilsio namus, kvėpuodama tikrai tyru oru. Gal į trečią parą pradėjo plaučiai nuo rūkalų kancarogenų valytis. Supratau, kodėl tarpukario Lietuvos šviesuomenė, dažnai džiovos kamuojama, veržėsi prie visokių keturių kantonų ežerų Šveicarijoje. Alpės juk. Arba - į Karlovy Varus.
Slidės stovėjo kambariuko kampe, o aš makaluojuosi. Nusimakalavau ir į tą "Litovskij" Mikulašą. Reik papietauti. Meniu matau - forelė. Na, ir užsisakau, prisiminusi, kaip su viena menotyrininke, grįžusios iš Venecijos bienalės parodų, viename kurorte už 70 km nuo Venecijos - viešbučiai pigesni - nusirovėm į pajūrio restoraną. Tokios skanios forelės daugiau gyvenime neragavau. Bet nuo tada pradėjau gurmanišką forelių "kolekcionavimą" - skrandin. To Mikulašo forelė nebuvo tokia skani, kaip prie Viduržemio jūros, nes buvo troškinta, o ne kepta grilinė. Klaipėdoje irgi "kolekcionavau" - įvertinau "Bugi-vugi", įsikūrusiame buvusioje "Delfino" parduotuvėje. Bet viršų "ėmė" "Šaulio" restorano II Šernuose forelė. Abiejų tų restoranų - ba-ba. Kitur tų forelių meniu nematau.
Kadaise buvau romanų mergaitė, "prisifarširavusi" visokių remarkų ir hemingvėjų. O tuose romanuose jų herojai kirto foreles, užsigerdami vynu. Tai toji forelė taip romantiškai skambėjo. Ir kaip nusivyliau Vilniaus "Neringos" legendiniame restorane, kai vienas kalbininkas išaiškino - forelė lietuviškai viso labo upėtakis. Kokio skonio tas "Neringos" upėtakis buvo, nepamenu, nes galvoje karštligiškai sukosi mintis - ar išsimokėsiu?Gyvenau iš stipendijos, dar 10 rb mamos paremiama.
Tai kuo dėtas tas Chopokas? Ogi tuo, kad nebūtina grūstis vos ne tūkstantį kilometrų adrenalino gaudyti. Jo patirti gali ir mūsų kvartale, kai susimanai dviračiu per sniegus tarp medžių vinguriuoti. O upėtakį pakapoti gali ir namie. Bet tokio, kaip prie Viduržemio jūros - nea.
...Radijas man sako: Klaipėdoje minus 8, o termometras balkone rodo - minus 14. Radijas irgi perspėjo - po pietų lyg ir lietus. Bus slidu. Stebėsiu pro langą, kaip mūsų kvartalo žmonės "gaudys" adrenalinus su slidinėjančiomis, ypač posūkiuose, mašinomis.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą