85 istorija, lapkričio 28, šeštadienis
Kasdien ką nors vis pamatai,
į sielą krinta gėrio grūdas.
Čia naujo namo pamatai, ten į teatrą žmonės grūdas, - tai, mano supratimu, nepelnytai primiršto poeto Vlado Šimkaus eilutės iš "Tobulo eilėraščio".
Savo akimis nemačiau, savo "škūra" nepajutau, bet agentai pranešė - vakar į JAMAM akcijas - atrakcijas žmonės grūdosi. Ne į teatrus.
Pagal agentų pranešimus galiu spręsti, kad yra dalis žmonių, kuriems grynas teatras - televizorius.
Štai vienas ponas, gal saugiai ir patogiai sėdėdamas fotelyje, gal ir prigulęs ant sofkutės, pranešė štai ką: "Gana įdomus žaidimas stebėti, kaip prezidentas sveikinasi su kandidatais į ministrus, kaip linkčioja kandidatai, kas pirmas atsisėda. Štai pretendentas į kultūros lyderius klestelėjo į kėdę pirmas, o prieš M.Navickienę pirmu pasistengė būti G.Nausėda. Lauksime naujų susitikimų."
Jam beregint paantrino dar kitas ponas: "14 nemokamo teatro etiudų." Na, dar egzaminų kandidatams į ministrus siužetėlių.
Patogiai ir saugiai foteliuose susėdę ar dar patogiau ant sofkučių prigulę, manau, analizuos kiekvieną teatrinių etiudų dekoracijų detalę, įskaitant ir aprangą: kokie bateliai, kokie karoliai ar segė. Žinoma, koks kaklaraištis. Eee - labai svarbi detalė, - kokių spalvų. Na, ir kam kažkokie teatrai, kai beveik režisieriumi gali būti pats. Ir visokiems ten žodžiams, gestams, tuo labiau - prisėdimams ir pritūpimams prasmę gali suteikti pats.
Taip, egzistuoja visokie ten etiketai. Tik atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, nebepamenu, kokiu būdu, į rankas ir akis pateko diplomatinio etiketo postulatai. Iš esmės juose neaptikau nieko stulbinančio. Tiktai ties vienu kiek pažvygavau. Mat punktas - šlepetės dėvimos tik vonios kambaryje - sužadino vaizduotę, kaip koks nesusipratėlis į, tarkim, diplomatinį priėmimą atšlepsi su šliurėm...
Beje, tas punktas atvėrė akis ir man pačiai. Kai atsivėrė valstybių langai ir durys, į Lietuvą teikti humanitarinės pagalbos, o iš esmės dairytis rinkų savo verslams, plūstelėjo gausybė guru. Teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad ne visi buvo aferistai. Pasitaikė ir tokių, kurie negailėjo savo organizacijų lėšų idant kakžkokiems neaiškiems aborigenams įkrėsti proto. Tokiu būdu su kolege atsidūrėm vienoje Skandinavijos šalyje. Joje buvome apgyvendintos vienos šeimos, priskiriamos prie kilmingųjų, mediniame rąstų namelyje. Prieš to namelio miškuose langus - žinoma, slidinėjimo trasa.
Tai štai, kai jame atsidūrėme, pirmiausiai griebėmės savo kelionmaišių, iš kurių - tekšt, tekšt - išsitaukėme šlepetes. Malonios namo šeimininkės veide pastebėjau nuostabą, bet ypatingo dėmesio nesutelkiau. Kaip ir kolegė.
Tai tas epizodas atgimė tiktai beskaitant diplomatinį etiketą. Namų šeimininkės su šlepetėmis per kelias viešnagės savaites nemačiau nė karto. Visada - tik su bateliais.
Taigi, grįžtam prie teatrinių etiudų per televizorių. Akylūs stebėtojai įsitėmys ir sagas, ir auskarus. O kalbų turinį?..
Tiek to, čiuožiu prie lango. Kadangi vakar buvau užsiėmusi išskirtinai rašymo reikalais, o į langą sėdžiu nugara, tai ir nepatebėjau, kad ilgakakliai kranai jau sunešiojo į vietas ir pirmuosius mokyklos statybos blokus. Pagada ne kokia. Jie gerokai bus pakrapyti visokių darganų. Kažin kiek pūteklių prireiks jiems pradžiovinti?
Ta mokyklos statyba prieš mano langus irgi savotiškas teatras. Kai į teatrą, tikrą teatrą, eiti galioja draudimai.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą