1989 metais Ž. Naujoko vadovaujamam žvejybos laivui "Onuškis" pirmajam išduotas oficialus leidimas plaukioti su Lietuvos vėliava. 2016-aisiais šis kapitonas apdovanotas tuometinio ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus padėkos raštu už atsidavimą ir ištikimybę jūrininko profesijai.
Ž. Naujokas vien tik ant kapitono tiltelio praleido 36 gyvenimo metus, o iš viso jūromis plaukiojo 50 metų su daugiau kaip 14 laivų. Jis apdovanotas įvairiais apdovanojimais, vienu metu buvo pripažintas geriausiu kapitonu ir kt.
Tačiau šis žmogus vertas pagarbos ne tik už savo darbą einant tiesiogines pareigas, bet ir už savo begalinį norą išsaugoti ateities kartoms tai, kaip gyveno ir dirbo Lietuvos žvejai tuo laikmečiu. Jis ne tik išsaugojo kai kuriuos tų laikų reliktus, bet ir talkinant žurnalistei Adelei Žičkuvienei ir jo vyresniajai dukrai Eridanai Palšmitienei dienos šviesą išvydo dvi knygos, kuriose kaip ir Savelijaus Golubevo nuotraukose atsispindi tikrasis žvejų gyvenimas. Tai pati geriausia žlugusio Lietuvos okeaninės žvejybos laivyno istorija.
Jūrai atiduota 50 metų
Ž. Naujokas gimė 1938 metų sausio 29 d. Tauragėje. 1960-aisiais baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą (dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla). Dirbdamas Okeaninėje žvejybos laivyno bazėje nuo 1961 metų, 1969-aisiais tapo visų tipų laivų kapitonu.
1970-1981 metais dirbo Lietuvos gamybiniame žuvies pramonės susivienijime Gamybinio informacinio skyriaus vyr. inžinieriumi, 1981-1992 metais Okeaninėje žvejybos laivyno bazėje (nuo 1989 m. Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra"), 1992-1993 metais tapo "Jūros" Pietvakarių Atlanto vandenyno žūklės parajonio viršininku, 1993-1996 m. Saugaus plaukiojimo tarnybos viršininku (laivyno vyriausiuoju kapitonu). Kai "Jūra" bankrutavo, 1996-1997 m. dirbo Lietuvos žvejybos ir žuvies perdirbimo įmonių asociacijos vyriausiuoju jūrų laivyno specialistu, 1997-1998 m. UAB "Lanksva" laivo "Raseiniai" kapitonu, 1999-2002 m. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos gelbėjimo laivo "Šakiai" kapitono padėjėju.
1968-aisiais pelnė geriausio laivavedžio vardą, 1979 m. apdovanotas TSRS žuvies pramonės ministerijos medaliu už labai gerą darbą, 1984 metais - medaliu už 10 metų saugų plaukiojimą.
Vos ne apie kiekvieną kapitono darbo etapą būtų galima parašyti po knygą. Juo labiau kad jis labai puikus pasakotojas, nestokojantis subtilaus humoro jausmo. Žiniasklaidai šis žmogus buvo tikras lobis. Kartais, kai pasakodavo apie tai, kaip buvo pjaustomi "gyvi" laivai, nurašyti į metalo laužą, kai verkė kapitonai, susigraudindavo ir pats.
Jūreiviško gyvenimo lyrika
Ilgų reisų metu kapitonas Ž. Naujokas rinko jūrinius reliktus. Nuo 2008 m. jie pradėti eksponuoti Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos H. Gerlacho palėpėje.
2013 m. išleista jo ir žurnalistės A. Žičkuvienės knyga "Laiškai iš jūros", kurioje autentiški jūrų kapitono laiškai, rašyti 30 metų iš įvairių žvejybos rajonų žmonai ir dukroms, ir 2016 m. tęsinys - antroji šio dueto knyga "Ilgesio tiltai" - tai laiškai iš kranto į jūrą.
RELIKTAI. Anksčiau pats Žydrūnas Naujokas mėgdavo pasakoti apie laivuose buvusius reliktus. Garbingo jubiliejaus proga jam norisi palinkėti septynių pėdų po kiliu. Redakcijos archyvo nuotr.
Kapitonas Ž. Naujokas yra prisipažinęs, kad pirmoji jo knyga guli jūros dugne. Ją likvidavo sovietų saugumas. Tai buvo jo dienoraštis. Jis gailėjosi, kad pražiopsojo dienoraštį, nes jis būtų buvęs gatava knyga. Kapitonas dirbdamas jūroje parašė daugiau kaip 800 laiškų, o išsaugojo tik 460.
Pasak tolimojo plaukiojimo kapitono Sigito Šilerio, šias Ž. Naujoko knygas galima pavadinti jūreiviško gyvenimo lyrika.
"...vaikštau... galva žemyn"
"... siunčiu jums iš Angolos pačius didžiausius, gražiausius ir nuoširdžiausius linkėjimus. Dar niekada turbūt nebuvau taip toli nuo jūsų, kaip dabar. Čia kitas žemės pusrutulis, o ir vaikštau, lyginant su jumis, galva žemyn. Šioje pusrutulio dalyje žmonės juodi, žemė raudona, o danguje kiti žvaigždynai.... Čia kas dieną pateka saulė ir savo karštais spinduliais kankina mus. Degantys spinduliai krenta į mus skaudžiai lyg adatos. Vienintelis mūsų gelbėtojas nuo karščio - kondicionierius - ne visada padeda. Šaltis visų pirma reikalingas žuvims užšaldyti ir šalčiui triume palaikyti. Viskas gamybai.
Dėl karščio laivo vidus pavirto įkaitusiu pragaru, ir įgula išsikėlė gyventi ant denio. Ir štai baigėsi įkurtuvės. Visur pilna "lizdų" ar kažko panašaus į šunų būdas. Vargta nemažai: kiekvienas pasidarė hamaką su tvirtais rėmais ir apgaubė turimais škudurais. Ant viršutinio tiltelio įsikūrė laivo aristokratija. Čia jau "vilų" rajonas. Nedidelių namelių kazilai padaryti iš suskaldytų lentų. Vietoj sienų ir stogo - brezentas. Aš, aišku, gyvenu ir miegu savo kajutėje, nes ji yra atskirai antstato viršuje, turi daug iliuminatorių, kuriuos atidarius naktį įeina šiek tiek vėsaus oro ir miegoti įmanoma."
Tai citata iš knygos "Laiškai iš jūros".
"Mūsų dvasios penas"
"Tie laiškai... Nerimo kankinamas jūreivis ateina pas mane ir sako, kad jau du laiškus parašęs, o atsakymo iš jos nėra. Nežinau, ką pasakyti, bandau ir taip, ir anaip guosti. Laiškai buvo tai, kas mus laikė vieną prie kito. Jie buvo mūsų gyvenimo dalis. Žmona mėgdavo mano laivą vadinti skiedrele. Sakydavo: "Tu saugok tą savo skiedrelę tarp vandens kalnų, kad neprapultų, o aš saugosiu namus ir dukreles." Per tuos laiškus sužinodavau, kad mano antroji pusė gyva, myli mane, laukia, sutiks, - pasakojo kapitonas Ž. Naujokas. - Vyrai tais laiškais gyvendavo. Mes rašėme po vieną, po du, kartais net tris laiškus. Vieną išsiunti, imiesi kito. Turėjome savus kelius, kaip perduoti laiškus. Juos paimdavo tie įgulos nariai, kurie skrisdavo lėktuvais namo. Kartais jie pasiekdavo adresatą per parą. Eidavau į ambasadas, perduodavau savo vyrų laiškus per konsulus. Paskui pastebėjau, kad jose jie tikrinami. Ir per užsienio laivus, visokiais keliais siųsdavome laiškus. O gavę juos vis skaitydavome ir skaitydavome. Perskaitei ir vėl pradedi iš naujo. Laiškai buvo mūsų dvasios penas, užtat galėjome toje jūroje išsilaikyti, nebijoti uraganų."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą