Vienas didžiausių iššūkių - kvalifikuotos darbo jėgos stygius

Vienas didžiausių iššūkių - kvalifikuotos darbo jėgos stygius

Nuolatos girdime kalbant apie ekonomikos nuosmukį visame pasaulyje. Nerimas kankina ne tik tuos, kurie jau prarado darbą per karantiną dėl koronaviruso pandemijos, bet ir tuos, kurie dar dirba, gauna atlyginimus kad ir mažesnius.

Esant tokiai nestabiliai situacijai darbą prarasti galima labai greitai. Apie tai kalbėjomės su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Robertu Dargiu. Jis nemano, kad didžiausia problema bus didėjantis nedarbas.

Ar nedarbas mūsų šalyje dar augs ir iki kokio lygio? Lietuva - ne JAV, milijonai bedarbių į gatves neišeis, tačiau vis dėlto šitas klausimas kelia didelį nerimą visiemss Lietuvos gyventojams, žinoma, ir klaipėdiečiams.

Pats sunkiausias dalykas šiuo metu yra daryti kokias nors prognozes. Kaip keisis situacija, niekas toliau kelių savaičių į ateitį prognozuoti negali. Karantinas atšauktas, dabar reikia stebėti, kaip greitai atsigaus paslaugų sektorius, turizmo industrijos, viešbučių veikla ir kt. Tai reiškia, kad šiandien sunkiai galime pasakyti, kada visu pajėgumu pradės dirbti šių sektorių darbuotojai.

Nežinome, kaip greitai atsigaus Europos šalių, į kurias mes daugiausia eksportuojame, pramonė ir vartojimas. O nuo to priklauso mūsų gamybos apimtys ir darbuotojų apkrova.

Duomenys rodo, kad nedarbas dabar tik mažėja. Ekonomistai prognozuoja, kad ir po krizės jausime darbuotojų trūkumą. Prisiminkime, kad iki pandemijos kovo pradžioje daugelis įmonių vadovų kaip vieną pagrindinių iššūkių plėtrai įvardino darbuotojų trūkumą. Nors šiandien turime 11,8 proc. nedarbą, bet šalyje yra 15 000 laisvų darbo vietų samdomiems darbuotojams.

Sakoma, kad stambusis verslas dar gyvena iš inercijos. Ar gali būti, kad po mėnesio kito bus masiškai atleidinėjami darbuotojai tame sektoriuje?

Situacija yra labai nevienalytė. Vienos įmonės jau pradeda dirbti visu tempu ir atnaujina gamybą, kitos įmonės ir pandemijos metu veikė visa apimtimi, trečios laukia, kol atsigaus Europos ekonomika.

Nuo karantino pradžios didžioji dalis pramonės dar veikė, bet pradėjus lėtėti ekonominės veiklos apsukoms Europoje, kuri yra pagrindinė mūsų eksporto rinka, kur uždarytos ar uždaromos kai kurios gamyklos ir gerokai sumažėjo vartojimas, stoja ir mūsų įmonių užsakymai. Pokytis dar tik ateina ir kaip greitai mūsų įmonės atnaujins veiklą arba pradės dirbti įprastu ritmu, priklausys nuo to, kaip greitai atsigaus Europos valstybių ekonomika. Tai reiškia, kad net po karantino bus įmonių, kurios bus priverstos skelbti prastovas.

Todėl labai svarbu pasirengti šiam pokarantininiam antram etapui, kad būtų numatytos kompensacijos už prastovas, kad įmonės galėtų išsaugoti darbuotojus jų neatleisdamos.

Įmonėms tai labai svarbu, nes jos nori startuoti pilnomis apsukomis, kai tik Europoje gamyba ir prekyba atsigaus.

Ar tikite, kad pasikeitus rinkos poreikiams pavyks perkvalifikuoti nemažai darbuotojų, tarkime, manikiūro specialistės taps floristėmis ir t. t.? Ar valstybė pajėgi dabartinėmis sąlygomis perkvalifikuoti specialistus?

Pirmiausia turime suprasti, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus. Žmogus - ne robotas, kurį gali perprogramuoti ir jis vykdys naujas funkcijas. Gali būti sukurta tūkstančiai patraukliausių programų, bet jeigu žmogus nenorės pats tobulėti, jeigu pasirinkdamas perkvalifikavimo programą jis negalvos, kur tas žinias ir naujus įgūdžius galės pritaikyti, o eis persikvalifikuoti, nes tuo metu gaus kažkokią išmoką, tai situacijos tas tikrai nepakeis.

Visa Europa skiria ypatingą dėmesį perkvalifikavimo klausimams. Europos Komisija tam numato specialias programas ir lėšų.

Šiuo transformacijos laikotarpiu visoje Europoje matome atotrūkį tarp poreikio ir esamų kvalifikacijų. Šiandien jau yra bendras supratimas, kad prasidėję technologiniai tektoniniai lūžiai reikalauja iš žmonių gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ir gana greitai atnaujinti savo įgūdžius, kad galėtų judėti kartu su technologijomis.

Pagrindinė bėda ne žinių ir įgūdžių trūkumas, o atotrūkis tarp to, kokių žinių dabar reikia ir kokios žinios gaunamos. Labai svarbu keisti požiūrį į tai, kaip ir ko mokomės. Reikalingas sisteminis požiūris - perkvalifikavimas duos norimų rezultatų tik tuo atveju, jeigu turėsime ilgalaikę viziją, kur link judame ir ko siekiame. Turint viziją kur link bus nukreiptas valstybės vystymasis artimiausius 10-15 metų, būtina parengti sisteminį, tikslingą ir efektyvų reikalingų įgūdžių ir perkvalifikavimo planą, skiriant tam tikslinį finansavimą.

KLAUSIMAS. Lėtėjant ekonomikos augimo tempams, kyla klausimas, ar mūsų šalyje didės nedarbas.

Asociatyvi Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Žmonės yra linkę nerimauti dėl savo darbų, jie nėra užtikrinti dėl savo ateities, per mažai augančių pajamų. Atsižvelgiant į šiuos rūpesčius, manau, ne tik svarbu sudaryti sąlygas persikvalifikuoti, bet ir deramai pasirūpinti socialiniu žmonių saugumu. Tiek verslininkai, tiek politikai turi gebėti žmonėms paaiškinti, kokią pridėtinę vertę jiems gali sukurti dirbtinis intelektas, kokią įtaką investicijos į inovacijas ir infrastruktūrą darys vidaus rinkai ir konkurencingumui. Nebus pažangos, kol visuomenė nesuvoks, kad globalizacija yra ne tik grėsmė ir iššūkiai, bet ir galimybės - tik reikia gebėti atnaujinti savo kompetencijas ir žengti koja kojon su inovacijomis. Visi privalo žvilgsnius nukreipti į mokyklą: vaikams reikalingas suvokimas, kokias galimybes jiems suteikia žinios ir nuolat atnaujinamos kompetencijos.

Gyvename žinių turinčių žmonių visuomenėje, bet stokojame suvokimo, kad neatnaujinamos žinios ir kompetencijos tampa bevertėmis.

O ką turės daryti vyresnio amžiaus žmonės, kuriems iki pensijos liko metai kiti ir jie jau nesugebės persikvalifikuoti? Kaip vertinate Vyriausybės numatomas subsidijas darbdaviams, kurie išlaikys darbe vyresnius darbuotojus? Ar jos duos naudos?

Nemanau, kad reikia paimti ir vienu ypu nurašyti žmones, kuriems liko keleri metai iki pensijos, pasakant, kad jie jau nesugebės persikvalifikuoti. Viskas priklauso tik nuo žmogaus. Jeigu žmogus turi noro, tai dabar yra tikrai daug galimybių kelti savo kvalifikaciją, įgyti naujų kompetencijų ir amžius šiais laikas tikrai nėra trukdis. Reikia tik noro.

Akivaizdu, kad darbo jėgos, jeigu norėsime plėsti veiklas, tikrai trūks. Darbdavių požiūris taip pat keičiasi. Ir daugelis labai vertina vis dar aktyvią ir mokančią siekti tikslo iki pat proceso pabaigos žmonių grupę - darbuotojus, kuriems dabar yra 60 ir daugiau. Privalome atsikratyti stereotipų, kurie kartais sukuriami lygioje vietoje, ir galvoti apie šios grupės darbuotojų aktyvesnį įtraukimą ar išsaugojimą įmonėse ir jų kompetencijų kėlimą.

Kokios verslininkų įžvalgos, kaip reikėtų stabdyti šalyje nedarbo augimą? O gal tai nėra tokiai šaliai kaip Lietuva didelė problema?

Manau, kad kaip ir iki pandemijos, taip ir po jos pagrindinis galvos skausmas bus ne nedarbo augimas, o reikiamų kvalifikacijų darbuotojų trūkumas. Dabar vis garsiau kalbame apie popandeminę tiekimo grandinių pertvarką ir gamybos perkėlimą iš Azijos regiono į Europą, todėl išskirtinį dėmesį turime skirti būtent šiam uždaviniui - padėti įmonėms prisitraukti užsakymų iš Azijos į mūsų gamybą.

Ir vienas didžiausių iššūkių bus kvalifikuotos darbo jėgos klausimas. Iš tikrųjų, kur galime pajusti darbuotojų trūkumą ir kam reikia jau dabar rengtis, tai turime galvoti, kokias gamybos sritis galėtume prisitraukti į Lietuvą ir kokių specialistų reikės. Kvalifikuotų darbuotojų klausimas bus esminis, kai kalbėsime apie savo konkurencines galimybes pritraukti gamybą į Lietuvą.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder