Kaip susiklostė tokia paradoksali situacija? Kodėl šalčiausiais mėnesiais Lietuvos miestuose konkurencijos šilumos ūkyje nėra, nors kai kuriuose miestuose šilumą parduoda iki 11 gamintojų? Kodėl šilumos kaina miestuose, nepriklausomai nuo kuro kainų rinkoje, žiemą vis šoka į viršų?
Į šiuos klausimus atsakymų ieškojo Alfa.lt tyrimas.
Savivaldybės įmonė Šiauliuose gamina pigiausią šilumą
Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) duomenimis, miestuose, kur NŠG konkurencija didžiausia, pavyzdžiui, Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, vidutinė šilumos kaina šių metų spalį yra didesnė negu tuose, kur tokios konkurencijos iš viso nėra, pavyzdžiui, Šiauliuose.
Antai Šiauliuose vidutinė šilumos kaina šį mėnesį yra 3,59 ct/kWh be PVM, Klaipėdoje 4,08 ct/kWh be PVM, Kaune 3,81 ct/kWh be PVM, Vilniuje 3,92 ct/kWh be PVM. Panaši tendencija buvo ir 2018 m.
VERT duomenimis, Vilniuje šiuo metu veikia 7 nepriklausomi šilumos gamintojai, Kaune – 11, Klaipėdoje – 6, Panevėžyje – 5, Šiauliuose – 1.
NŠG beveik nėra Šiauliuose, Panevėžyje, Mažeikiuose, Utenoje, Jonavoje – vidutinio dydžio miestuose. Juose kainos yra stabiliai mažiausios visus metus.
Šiaulių mieste šilumą gamina ir tiekia AB „Šiaulių energija“, kurios pagrindinis akcininkas – Šiaulių miesto savivaldybė. Kitų šilumos tiekėjų šiame mieste nėra. Energijos išteklių biržoje „Baltpool“ organizuojamuose aukcionuose šilumai pirkti šiame mieste dalyvauja vienintelė „Šiaulių energija“. Nepaisant to, „Šiaulių energijos“ šilumos kainos nuolat yra tarp mažiausių šalyje. Spalį ji yra antroji mažiausia tarp beveik 50 VERT skelbiamų Lietuvos šilumos tiekėjų kainų.
Atrodytų, pagal laisvos rinkos dėsnius turėtų būti atvirkščiai – kuo konkurencija didesnė, tuo kaina turėtų būti mažesnė. Bet Lietuvoje vidutinė šildymo kaina mažesnė ten, kur šilumos gamintojų konkurencijos apskritai nėra.
„Šiaulių energijos“ nuomone, tokia situacija nėra paradoksali, tokia ji ir turėjo susiklostyti sudarius tam tikras sąlygas. „Už patrauklios laisvos konkurencijos gaminant šilumą išorės slypi ne toks gražus turinys. Dėl „konkurencijos visais kaštais“ visi šilumos gamintojai stengiasi užsidirbti kuo daugiau žiemą ir padengti vasaros prastovų sąnaudas. Skirtumas tik tas, kad NŠG yra suinteresuoti tik didesniu pelnu, o savivaldybių įmonių pelnas yra griežtai reguliuojamas, jis atiduodamas šilumos vartotojams arba miesto biudžetui“, – Alfa.lt sakė AB „Šiaulių energija“ atstovė žiniasklaidai Marina Visockienė.
Pasak jos, daugiau NŠG Šiauliuose iki šiol neatsirado, nes konkurentams į miestą ateiti neapsimokėjo. „Šiaulių energijos“ laiku įgyvendintos investicijos keičiant iškastinį kurą atsinaujinančiu leido padidinti biokuro kiekį pagrindinėje kuro struktūroje, pereinant prie biokuro kaip pagrindinės kuro rūšies įmonėje.
„Šiuo metu apie 70 proc. bendrovės vartotojams tiekiamos šilumos energijos gaminama naudojant biokurą. Likusi dalis pagaminama iš gamtinių dujų. Jau šiandien bendrovė yra pasiekusi optimalų vietinio ir importuojamo kuro santykį šilumos gamyboje, kuris nurodytas Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros 2015–2021 m. programoje“, – sakė M. Visockienė.
Šalčiausiais mėnesiais konkurencijos šilumos ūkyje nėra
Klaipėdoje šiuo metu konkuruoja 7 NŠG, tačiau šilumos kaina beveik niekada „nepasiveja“ Šiaulių. Visi Klaipėdos šilumos energijos gamintojai pagal nustatytą tvarką teikia pasiūlymus per viešą „Baltpool“ elektroninį aukcioną. Pastarajame lapkričio mėnesio aukcione pasiūlymus pateikė 7 juridiniai asmenys, tarp jų ir AB „Klaipėdos energija“, dalyvavusi aukcione su 4 skirtingais gamybos šaltiniais (biokuro katilinėmis).
Nors kiekvieno miesto situacija yra skirtinga, „Klaipėdos energijos“ vadovai sutinka, kad situacija Lietuvoje yra paradoksali. Tačiau tokia tvarka esą nustatyta teisės aktais.
„Energetikai ne kartą šį klausimą kėlė valstybės lygiu, bet sistema yra tokia, kokia yra. Klaipėdoje NŠG konkurencija prasideda tik pasibaigus šildymo sezonui. Vasarą Klaipėdoje šiluma būna pigiausia šalyje, nes yra didžiulis pagaminamos šilumos perteklius ir visi NŠG stengiasi ją parduoti kuo pigiau. Tačiau kai prasideda šildymo sezonas ir šilumos miestui reikia vis daugiau, NŠG žino, kad visa pasiūlyta šiluma bus supirkta. Tuomet konkurencijos nebelieka, ir šilumos kainos kyla“, – Alfa.lt. aiškino AB „Klaipėdos energija“ technikos direktorius Vilius Buinevičius.
Be to, anot jo, „Klaipėdos energija“, lyginant su NŠG, turi didžiulį balastą – privalo visada laikyti paruoštas katilines, turėti kuro rezervą, jei dėl kokių nors priežasčių NŠG nepatiektų miestui būtinos šilumos.
„NŠG gali sugesti, sustoti. O „Klaipėdos energija“, nepaisydama nieko, turi užtikrinti nepertraukiamą šilumos gamybą ir tiekimą visus metus. Taip pat tik „Klaipėdos energija“ privalo rūpintis šilumos perdavimo ūkiu: šilumos trasomis, cirkuliaciniais siurbliais, termofikacinio vandens ruošimu ir t. t. Tai didina mūsų veiklos kaštus ir kartu aukcionuose siūlomą šilumos kainą. Su NŠG turime konkuruoti nelygiomis sąlygomis. Mūsų nuomone, šalčiausiais mėnesiais Lietuvos miestuose realios konkurencijos šilumos ūkyje nėra“, – teigė V. Buinevičius.
Kainą lemia ne tik konkurencija, bet ir kiti veiksniai
Pastarajame „Baltpool“ aukcione tiekti šilumos energiją Kauno miestui dalyvavo 8 NŠG, iš jų vienas teikė 2 atskirus pasiūlymus gaminti šilumą 2 atskiruose katilinės blokuose.
Šiltuoju metų laiku Kaune aukcionuose vidutiniškai dalyvauja 2–3 NŠG, šildymo sezono metu beveik visi aktyvūs gamintojai, o jų Kaune ir Kauno rajone yra 11. Tiesa, kai kurie iš jų aukcionuose dalyvauja atskirais įrenginiais.
Pasyviausia aukcionų dalyvė yra Kauno termofikacijos elektrinė, ji degina tik gamtines dujas, dėl to labiau veikia kaip rezervinis šaltinis.
AB „Kauno energija“ prieštarauja teigiantiems, kad šilumos kaina šiame mieste yra didesnė negu kituose šalies miestuose. „Jei lygintume tik su Šiauliais ar Klaipėda, tai tikėtina, kad taip, didesnė. Jei lygintume visos Lietuvos mastu, tai Kaune šilumos kaina jau ne vienus metus yra viena mažiausių, o kartais būna ir pati mažiausia. Tai reiškia, kad ir vidutinė šilumos kaina Kaune yra viena mažiausių Lietuvoje“, – Alfa.lt sakė AB „Kauno energija“ projektų vadovas Ūdrys Staselka.
Jis prieštaravo ir teiginiui, kad Lietuvoje yra susidariusi paradoksali situacija, kad NŠG konkurencija didžiuosiuose miestuose šildymo kainos gyventojams sumažinti nepadeda.
„Kas dėl paradoksalios situacijos, tai jos nėra, nes šilumos kaina atskiruose miestuose priklauso ne tik nuo konkurencijos, bet ir nuo konkrečiame mieste susiklosčiusios infrastruktūros – šilumos gamybos įrenginių tipų, jų būklės, galios, mieste nutiestų vamzdynų struktūros, skersmenų, nuo miesto gyventojų skaičiaus, šilumai gaminti naudojamo kuro ir t. t. Veiksnių yra gerokai daugiau nei vien tik konkurencija“, – samprotavo Ū. Staselka.
Jis atkreipė dėmesį, kad „Šiaulių energija“ šilumą gamina biokuro kogeneraciniu įrenginiu. Tai reiškia, kad jų pirminis produktas yra elektra, o šiluma – tik antrinis. „Kiek žinome, jų įrenginiai yra pastatyti iš dalies finansavus ES fondų lėšomis, be to, jų elektros gamyba yra subsidijuojama. Visa tai ženkliai mažina gamybos savikainą ir leidžia turėti žemesnę šilumos kainą vartotojams“, – mano „Kauno energijos“ atstovas.
Kodėl vasarą kainos žemos, o žiemą – aukštos
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Valdas Lukoševičius sako, kad Šiauliuose, kur nėra nė vieno NŠG, konkurencijos nėra, todėl galima biokurą nupirkti visam šildymo sezonui. „Nes žinai, kad jį sudeginsi. O jeigu konkuruoji, viso kiekio negali nupirkti, nes kovą ir balandį gali to kiekio nesudeginti, jeigu konkurentai pasiūlys mažesnę kainą. Įmonės netgi dabar negali pasinaudoti ta gera proga įsigyti pigaus biokuro, nes gamybos apimtys nėra aiškios. Ir tas pigus biokuras, kuris būtų Dievo dovana šilumos vartotojams, ne visada gali būti panaudotas galutinės šilumos kainos formavimui“, – sakė jis.
Pasak V. Lukoševičiaus, pastarųjų metų tendencija yra tokia, kad žemos šildymo kainos stabiliai yra tuose didžiuosiuose miestuose, kur nėra NŠG ir konkurencijos, ir kainos yra reguliuojamos gana tolygiai kiekvieną mėnesį.
Kaune, Klaipėdoje ir iš dalies Vilniuje žiemą šiluma parduodama iš visų biokuro katilinių, tačiau iš esmės konkurencijos nėra, nes visa šių biokuro katilinių gaminama šiluma yra superkama. Šioms biokuro katilinėms konkurentai yra tik dujų katilai.
Mat, kai labai šaltas mėnuo ir biokuro neužtenka, tenka įjungti dujų katilus, ir tai gali padidinti ne tik šilumos suvartojimą, bet ir šilumos kainą.
LŠTA prezidentas aiškino, kad šilumos kainą sudaro įmonių patiriamos pastovios (ūkio išlaikymo) ir kintamos (kuro įsigijimo) sąnaudos. Beveik visose valstybėse taikoma dvinarė kaina, kai pastovios išlaidos patiriamos ir apmokamos visus metus, o kintamos pagal tai, kiek įmonė gamina šilumos.
„Lietuvoje paradoksali situacija, kad mes už šilumą atsiskaitome pagal vienanarę kainą, t. y. visos sąnaudos yra siejamos su šilumos kilovatvalande. Dėl to įmonės visus pinigus surenka per tris mėnesius – gruodį, sausį, vasarį. t. y. kai šalčiausia, kai parduodama daug kilovatvalandžių, tada ir kaina didžiausia, ir suvartojimas didžiausias, ir atitinkamai šildymo sąskaitos. Tai yra vienanarės kainos trūkumas. Vienanarės kainos bent jau Europoje niekur netaiko, mokėjimai pagal sąnaudų susidarymo grafiką išdėstomi visus metus ir kainų išaugimo žiemos mėnesiais vartotojai nejaučia. O mūsų žiemos pikai labai piktina žmones. Vasarą niekas nenori mokėti, todėl žiemą tenka mokėti 100 ar 200 eurų. Kai pensija 300 eurų, prasideda bėdos“, – svarstė V. Lukoševičius.
Anot jo, NŠG konkurencija „neveikia“, nes žiemą konkuruojančios biokuro katilinės gali parduoti visą pagamintą šilumos energiją. „Šios katilinės parduoda viską, bet šilumos energijos didžiuosiuose miestuose vis tiek trūksta. O kovą, balandį, kai atšyla, darosi neaišku, kurie katilai dirbs, kurie – ne. Tada jau vyksta reali konkurencija. Bet tuo metu parduodami maži šilumos kiekiai. Žinodami, kad vasarą gali sustoti, NŠG ar šilumos tiekėjai stengiasi kaip galima daugiau pinigų užsidirbti žiemą. Tai antras faktorius, didinantis šildymo sąskaitas žiemą“, – sakė V. Lukoševičius.
Dažniausiai NŠG žiemą savo pagamintai šilumai taiko maksimalią leistiną kainą, kuri negali būti aukštesnė negu dujų katilų, nes tokiu atveju tiekėjai pirks dujomis kūrenamų katilinių šilumą ir biokuro katilinėms darbo neliks.
„Kad šito išvengtų, VERT įvedė dirbtinį apribojimą: pagal nustatytą tvarką NŠG negali viršyti hipotetinės naujos, efektyvios biokuro katilinės sąnaudų lygio net ir žiemos mėnesiais. Tai šiokia tokia vartotojų apsauga, kai realios konkurencijos žiemos mėnesiais nėra. Taip susidaro situacija, kad žiemą NŠG plėšia maksimumą. Dabar giriasi, kad kaina 13–20 proc. mažesnė, bet pamatysite, gruodį bus tokia pat ar didesnė negu pernai. Visi NŠG gruodį norės susirinkti pajamų, kad galėtų išgyventi vasarą, kai stovės. Kurie stovės, jie dabar nežino: vieniems pasiseks, kitiems ne. Bet vasarą bus tikra konkurencija, visi dirbs patirdami normalias kintamas sąnaudas, ir šilumos kaina nukris. Žiemą ji vėl pašoks“, – šilumos kainų dinamiką aiškino V. Lukoševičius.
A. Sekmokas išsižadėjo savo kūdikio
Šilumos ūkio modelio, kai miestuose šilumą gamina ne savivaldybių valdomos įmonės, o tarpusavyje konkuruojantys nepriklausomi gamintojai, šalininkas ir kūrėjas buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas vėliau ne tik išsižadėjo savo kūrinio, bet ir pradėjo šį modelį visaip kritikuoti.
Tapęs Vilniaus miesto savivaldybės nariu ir miesto Energetikos komiteto pirmininku, buvęs ministras iš peties pliekė nepriklausomų gamintojų perpildytą šilumos ūkio rinką ir viešai aiškino, esą modelis nepasiteisino.
2018 m. į diskusiją Lietuvos mokslų akademijoje susirinkusiems garbingiausiems šalies energetikams A. Sekmokas komentavo, kad jo paties inicijuotas modelis (tai buvęs ministras nutylėjo), kai šilumą gamina daug NŠG ir jie tarpusavyje konkuruoja, nepadeda sumažinti šilumos kainų vartotojams.
„Daugelis specialistų prognozavo, kad toks modelis neveiks. Dabar ir pats tai pripažįstate. Eksperimentas nepasitvirtino?“ – pasipiktinęs A. Sekmoko išvedžiojimais klausė energetikos ekspertas prof. Vidmantas Jankauskas.
A. Sekmokas teisinosi, neva modelis buvo parengtas dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybės ir priimtas Seimo. „Būta įvairių nuomonių, bet šiandien galiu pasakyti, kad jis nėra efektyvus. Tačiau kai kurie šilumos gamintojai, tokie kaip „Grigiškės“ ar „Vilniaus baldai“, natūraliai integruojasi į šilumos rinką, tad visiškai to atmesti nereikėtų. Turime leisti tiems, kurie patys gamina šilumą ir ją suvartoja, dalyvauti rinkoje. Tai susiję su atsinaujinančių išteklių panaudojimu. Matome, kad elektros gamybos sektoriuje įmonės, gaminančios elektrą savo reikmėms, dalį jos tiekia į rinką. Panašūs procesai, neabejoju, vyks šilumos ūkyje“, – sakė A. Sekmokas.
VERT komentaras: kainą mažina valstybės parama
VERT atkreipia dėmesį, kad šilumos aukcionuose šilumą parduoda tiek NŠG, tiek šilumos tiekėjai. Tačiau nešildymo sezono metu, kada yra mažas šilumos poreikis, šilumos aukciono dalyviai dėl didelės konkurencijos aukcionuose parduoda šilumą už daug mažesnę kainą.
„Situacija kiekvienais metais keičiasi prasidėjus šildymo sezonui, kada išauga šilumos poreikis. Tokiu atveju šilumos aukciono dalyviai teikia siūlymus aukcionui, esant didesniam šilumos poreikiui. Esant tam pačiam šilumos aukciono dalyvių skaičiui, tačiau reikšmingai padidėjus šilumos paklausai, konkurencinis spaudimas aukciono dalyviams mažėja, kartu pastebimas šilumos pardavimo kainos aukcionuose didėjimas“, – situaciją redakcijai atsiųstame rašte komentavo VERT.
Į klausimą, kodėl Šiauliuose, kur nėra nė vieno NŠG, šiluma gyventojams kainuoja mažiau nei miestuose, kur konkuruoja keli NŠG, VERT Veiklos valdymo skyriaus patarėja Aistė Griškonytė atsakė, kad „Šiaulių energija“ pasinaudojo valstybės parama tiek kogeneracinės jėgainės statybai, tiek dviem biokuro katilams įrengti. „Nuo turto, kuris yra sukuriamas už dotacijas, nėra skaičiuojamos nusidėvėjimo sąnaudos bei investicijų grąža, tai yra šios sąnaudos nėra traukiamos į galutinę šilumos kainą“, – teigė ji.
A. Griškonytė atkreipė dėmesį, kad 2019 m. spalį didžiųjų Lietuvos miestų, kuriuose veikia NŠG (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio) šilumos kainos yra mažesnės už daugelio kitų miestų šilumos kainas. „Taigi, konkurencinė aplinka daro teigiamą įtaką šilumos kainų mažėjimui“, – tikino VERT atstovė.
Be to, nors šilumos kainoje didžiąją dalį sudaro šilumai gaminti įsigyjamo kuro sąnaudos ir iš NŠG perkama šiluma, į galutinę šilumos kainą vartotojams, anot VERT, yra įskaičiuojamos ir kitos šilumos teikėjo sąnaudos, reikalingos užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams (remontas, aptarnavimas ir kt.).
Siūlo daugiau reguliavimo vartotojų naudai
LŠTA prezidentas V. Lukoševičius įžvelgia ir teigiamą šilumos ūkio, kuriame veikia daug NŠG, pusę. „Nepriklausomi gamintojai sugebėjo per trumpą laiką pastatyti daug biokuro katilinių. Šilumos tiekėjų galimybės yra ribotos, o pinigų turintis privatus kapitalas labai greitai jų pristatė“, – pastebėjo jis.
Anot V. Lukoševičiaus, bėda ta, kad NŠG katilines statė kitoje reguliavimo aplinkoje, o kai pamatė, kad yra galimybių uždirbti, pasirūpino nauja tvarka (ji neseniai buvo patvirtinta). „Tada ir prasidėjo tie visi kainų svyravimai ir tam tikras chaosas“, – sakė jis.
V. Lukoševičiaus nuomone, reguliuojamai „Šiaulių energijai“, veikiančiai nekonkurencinėje aplinkoje, pavyksta visus metus į išlaikyti maždaug vienodą šilumos kainą. Taip esą yra visuose miestuose, kur nėra NŠG.
„Šiems reguliuojamiems gamintojams leidžiama uždirbti tik minimalų pelną. O NŠG leidžiama kelti kainą iki kartelės, kuri VERT yra suformuota pagal teorinę naują virtualią katilinę, kuri labai brangi, kurios didelės kapitalo sąnaudos, kurioje nuo kapitalo skaičiuojamas pelnas. Ta kartelė yra gana aukšta ir žiemos mėnesiais visi, kad išgyventų, siūlo tik 1 centu už kilovatvalandę mažesnę (nei nustatyta kartelė) kainą ir visą pagamintą šilumą parduoda. Viskas legalu, bet tai žiemą išpučia kainas“, – esamo modelio trūkumus nurodė LŠTA prezidentas.
Pasak V. Lukoševiaus, Lietuvoje veikianti reali, o ne virtuali, katilinė yra statyta prieš 10–20 metų, ji jau triskart atsipirkusi, nes kai kurie gamintojai yra nereguliuojami ir jų pelno niekas nežino. Gali būti, kad jie uždirba apie 30 proc. pelno. Tada jie, pasinaudodami ta VERT nustatyta aukšta kainos riba, žiemą gali uždirbti labai gerus pelnus. Dėl to vasarą, nepatirdami nuostolio, gali ramiai išjungti katilinę iki kitos žiemos. Dalis NŠG esą taip ir daro. Kita dalis, ypač kogeneracinės jėgainės, kurios gauna pajamų ir iš elektros, bando dirbti visus metus.
„Susidaro nevienodos sąlygos, nes reguliuojamas gamintojas net ir uždirbamą pelną turi atiduoti vartotojams (yra nustatyta minimali riba, kurią gali sau pasilikti), o nereguliuojami NŠG gali visą uždarbį pasiimti, išsivežti ar kitaip panaudoti. Šilumos vartotojai iš tokio modelio nieko nelaimi – žiemos mėnesiais už šilumą turi permokėti, todėl didėja socialinės išmokos. Vieninteliai laimėtojai yra seniau pastatytų katilinių savininkai, uždarbiaujantys pačiu sunkiausiu laiku, kai šildymo sąskaitos žmonėms yra labai skausmingos“, – sakė V. Lukoševičius.
NŠG beveik nėra Šiauliuose, Panevėžyje, Mažeikiuose, Utenoje, Jonavoje – vidutinio dydžio miestuose. Juose kainos yra stabiliai mažiausios visus metus.
Ką reikėtų daryti, kad sąlygos išsilygintų, o šilumos kaina miestuose mažėtų? V. Lukoševičiaus nuomone, visas Lietuvoje veikiančias katilines reikėtų „surūšiuoti“ ir nustatyti, kurios yra iš tikrųjų būtinos sistemai, nes garantuoja mažiausias gamybos sąnaudas.
„Įstatymai reikalauja, kad šiluma būtų tiekiama pagrįstomis sąnaudomis. Tai leiskime jiems generuoti pajamas pagal jų faktines sąnaudas. Pagal tai, kokia jų turto vertė ir nusidėvėjimas. O dabar yra sugalvota katilinė, kuri visiškai nepagrįsta. Šiems parinktiems būtiniesiems gamintojams būtų padengiamos realios jų kapitalo sąnaudos, jie nedingtų iš rinkos, būtų suinteresuoti kiekvieną mėnesį dalyvauti aukcionuose ir konkuruodami kintamaisiais kaštais užsitikrintų „kūdą duoną“, o vartotojai mokėtų už šilumą mažiau. Taip daroma Vakarų Europoje. Tokia konkurencija būtų racionali ir naudinga vartotojams, o ne skirta pasipinigauti kaip dabar“, – sakė V. Lukoševičius.
Dabar, pasak jo, vienų galimybės uždirbti yra didelės, kitų – mažesnės. „Kaune, kur pusę katilinių turi šilumos tiekėjas, pusę – NŠG, jie dirba visiškai skirtingomis sąlygomis. Šilumos tiekimo įmonė negali net sau atlyginimų leisti, kokių nori, nes juos reguliuoja savivaldybė. Sąnaudas ir pelną reguliuoja VERT, o NŠG nereguliuoja niekas“, – pastebėjo LŠTA prezidentas.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos gyventojai būstų šildymui, elektrai ir vandeniui skiria apie 12 proc. visų išlaidų. Daugiau lietuviai išleidžia tik maistui (21 proc.) ir transportui (14 proc.).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą