Vienintelė Lietuvoje tolimųjų reisų vairuotoja bijo mažų mašinų

Prie vairo

"Latvijoje policininkai stebėjosi, kad moteris ir su lengvąja mašina ne visada važiuoti moka, o čia - vilkikas su priekaba. Ir dar taip preciziškai atbulas pastatytas", - šypsosi T. Reinikova

Klaipėdietė tolimųjų reisų vairuotoja Tatjana Reinikova, dirbanti bendrovėje "Taurus Ekspress" - vienintelė moteris ne tik uostamiestyje, bet ir visoje Lietuvoje, vairuojanti krovininį vilkiką.

Ji pasakoja sunkiasvorę mašiną vairuojanti jau trečius metus, yra gavusi ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos "Linava" prizą bei diplomą.

"Tiesa, yra dar ir komanda - vyras su žmona, tačiau tokių moterų, kurios dirba vienos, mūsų šalyje daugiau nerastum. Ir užsienyje nedaug - Olandijoj tik keturios merginos dirba, Ispanijoj septynios, o, pavyzdžiui, Belgijoje nėra nė vienos", - "Vakarų ekspresui" pasakojo T. Reinikova, kurią reporteriams pavyko pakalbinti prieš pat reisą.

Kas paskatino pasirinkti tokią, atrodytų, nelabai moterišką profesiją?

- Profesionali vairuotoja niekada nebuvau, niekada nedirbau jokioje taksi įmonėje ar kur nors panašiai, nors vairuoju jau dvidešimt metų. Dirbau visai kitokį darbą, o šalia buvo ekspedijavimo įmonė. Vyrai iš tos firmos vis sakydavo: "Ko tu čia kankiniesi, mesk tą darbą ir ateik pas mus". Žinoma, iš pradžių nesutikau. Na, ir kas, kad po miestą su lengvąja mašina važinėju. Yra juk skirtumas, kur mašina tik toną, o kur - keliasdešimt tonų sveria. Bet vis tiek jie mane įveikė. Tariau sau, kad reikia pabandyti, o kai pabandžiau - patiko. Dabar be priekabos netgi sunku važiuoti - esu pripratusi, kad važiuojant atgal vairą į priešingą pusę sukti reikia.

Kokia buvo savijauta leidžiantis į pirmąją kelionę?

- Esu išvažinėjusi visą Europą, bet pirmoji kelionė buvo į Ispaniją. Ne tiek baisu buvo, kiek įspūdžių daug parsivežiau. Tiesa, kai tik sėdau prie vairo ir pavažiavau pirmąją valandą, nugara visa šlapia buvo, net persirengti teko. Mes įpratę važinėti Lietuvoje, kur nėra tokio didelio eismo. Lietuvoje pakankamai platūs keliai, nedaug automobilių, galima važiuoti atsipalaidavus. O, tarkim, Lenkija - tikras vairuotojo išbandymas. Ten tokie siauri keliai, kad važiuodama aš nuimu kairįjį veidrodėlį - kitaip dvi mašinos neprasilenktų. Paskutinės kelionės metu, važiuodama į priekį, mačiau, kaip latvis vilkiką ant šono paguldė, važiuojant atgal - lietuvis. Man, ačiū Dievui, be šiokių tokių brūkštelėjimų, nieko nėra nutikę.

Kaip Jus vertina kelionėje sutinkami žmonės? Tikriausiai ne visada pavyksta nuslėpti nustebimą, pamačius moterį prie vilkiko vairo?

- Žmonės labai stebisi. Moterys ne visada ir lengvąjį automobilį gerai vairuoja, o čia toks gremėzdas.

Kartą Lenkijoje policininkas sustabdė. Priėjo prie mašinos, pamatė mane ir išsižiojo. Važiuok, važiuok - tiek ir tepasakė.

Įvairių kuriozų nutinka. Būna, į muitinę ar dar kur atvažiuoji, pamato mane, tai net krovinio dokumentų nebežiūri, tik sako: "Labai atsiprašome, bet ar galėtumėt vairuotojo pažymėjimą parodyti? Ar Jūs apskritai jį turite?". Galvoja, kad vyras gal išgėrė, miega, o žmoną prie vairo pasodino. Netiki, kad aš viena, kol neapžiūri ir neįsitikina, jog mašinoje tikrai nieko daugiau nėra.

Yra buvę - ateinu į firmą ir sakau, kad pakrauti mašiną reikia. O ten tvirtina, kad lengvųjų nekrauna. Sakau, kad aš ne su lengvąja, kad su didele. O jie tada: "Na na, ir kokia gi ta didelė?". Mosteliu - ana va, stovi prie vartų. Netenka žado...

Problemų kokių nors neiškyla?

- Būna - atvažiuoji į firmą, pakrauni mašiną, lauki, kol buhalterės sutvarkys ir atneš dokumetus, o jos kaip neneša, taip neneša. Neišveri ir eini paklausti, kas nutiko, kur popieriai dingo. Buhalterės tik puola aikčioti... Pasirodo, pamačiusios moterišką pavardę, galvojo, kad klaida. Laukė, kol ateis vairuotojas, dokumentų netvarkė.

Sunkiau nebent dėl to, kad moterims tokį darbą dirbti sąlygų tiesiog nėra. Nepritaikytos aikštelės, kuriose ilsisi vairuotojai, dušai. Jų ir netvarkys niekas, nes vairuotojų moterų visoje Europoje nėra daug, be to, ir nebus. Darbas tikrai nelengvas.

Kaip reagavo įmonės darbuotojai, kai atėjote ir pareiškėte norą vairuoti vilkiką?

Direktorius Kęstutis Norkus pats buvo daug važinėjęs po Europą, matęs vairuotojų moterų, todėl nenustebo. Kitos firmos dabar mums netgi pavydi, patys irgi norėtų vairuotojos.

Kolektyvas taip pat nuostabus. Jei reikia priekabą prikabinti ar atkabinti - vyrai visada, net neprašomi, pribėgs. Atrodo, juk aš ir pati šiuos darbus moku, bet jie į pagalbą skuba tiesiog automatiškai. Sako, negi moteriai nepadėsi.

Sakote, vilkiką net į kalną "užkeliate", nors ir patyrusiam vairuotojui tai nelengva. O kaip sekasi vairuoti lengvąjį automobilį?

- Dabar turiu "Volkswagen Caravella". "Busiuką". Visą gyvenimą nemėgau mažų mašinų. Man patinka didelės. Pirmoji, dar aštuoniolikmetės, mano mašina, žinoma, buvo "Žiguliukas". Labai man patiko. O paskui visos - didelės. Mažų mašinų aš bijau. Man atrodo, kad važiuojant ji subyrės, kas nors įlūš, arba ją kas nors pervažiuos. O šiaip, jei moki vairuoti, gali važiuoti su bet kokia lengvąja. Nematau aš tarp jų jokio skirtumo - sėdi ir važiuoji. Nesuprantu žmonių, kurie bijo prie svetimos mašinos vairo sėsti. Persėdus į lengvąją mašiną tik greičio labai norisi. Su vilkiku daugiau kaip 90 km/h negalima važiuoti, o aš taip mėgstu greitį...

Giedrė NORVILAITĖ

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder