Panašiai yra dabar ir su situacija švietimo sistemoje – kai tik pagalvoji, kad pokyčiai prasidėjo, kad įsižiebė viltis, paaiškėja, kad tai tik dar vienas miražas, tikėtina, sąmoningai sukurtas tam, kad visuomenė nurimtų ir galvotų, jog reformos vykdomos kryptingai ir tikslingai. Gal iš tiesų kryptingai ir tikslingai, tik tada jų tikslas nesutampa su švietimo bendruomenės tikslu. Mes norime, kad būtų sprendžiamos dešimtmečiais susikaupusios problemos, kad būtų analizuojamos nesėkmių priežastys ir ieškoma realių, konstruktyvių kelių, kaip visa tai keisti, kad būtų imamasi ryžtingų veiksmų, pagerinsiančių, o ne pabloginsiančių padėtį.
Perspektyvos atrodo, švelniai tariant, gąsdinančios – jei situacija nesikeis, po 10-15 metų mes neturėsime normalių valdiškų švietimo įstaigų, nes dėl susidariusių labai nepalankių darbo sąlygų į šitą sritį beveik neateina naujų, jaunų žmonių (kai kuriose edukologijos specialybėse ne vieneri metai išvis nėra pageidaujančių studijuoti arba baigę mokslus studentai net nesiruošia dirbti mokytojais). Jau dabar miestų mokyklose trūksta specialistų, o kas bus, kai dabartinė penkiasdešimtmečių karta išeis iš darbo rinkos, sunku net įsivaizduoti. Kaip bus užpildoma ta praraja – kviečiama trečiųjų šalių pigi darbo jėga, darbo biržose (dabar pervadintose užimtumo tarnybomis, nors pavadinimai esmės nekeičia) kaip socialines valandas atidirbti žmonės privalomai bus siunčiami į mokyklas ar ten sėdės ir vaikų drausmę prižiūrės persikvalifikavimo kursuose tam tikrų labiau fizinių įgūdžių turintys „pedagogai“– neįsivaizduoju, bet manau, kad profesionalių mokytojų liks labai mažai, jie bus kviečiami į privačias ugdymo įstaigas, kuriose algos ir darbo sąlygos bus adekvačios, tačiau mokesčiai už mokslą prieinami tik grupelei išrinktųjų. Atrodo kaip distopija? Deja, pažiūrėjus į tai, kokie procesai vyksta mokyklose, man tai labiau primena niūrią ateitį, kuri kol kas nuo visuomenės, nesusijusios su švietimo sistema, yra slepiama.
Nežinau, gal reformų iniciatoriai galvoja sprendžiantys problemas, gal jie irgi dirba suvokdami savo atsakomybę, bet kai pasirodo vieni ar kiti pokyčiai ir įstatymai, padėtis realiai ne gerėja, o lieka tokia pat arba blogėja. Šį kartą detaliau panagrinėsiu tik vieną pavyzdį: NEC organizuojamus pokyčius taisant valstybinius brandos egzaminus. Jau pernai pabandžius realizuoti idėją, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai taisytų darbus nuotoliniu būdu (tai yra namuose arba darbe po pamokų), buvo sulaukta pasipriešinimo. Didžioji dauguma vertintojų, net įvairiomis formomis darant spaudimą, nesiregistravo. NEC ir ŠMSM sulaukė peticijos raštu, kilo nemažai konfliktinių situacijų. Strategiškai galvojant akivaizdu, kad idėja nepasiteisino, jos vystyti toliau nereikėtų, ji labiau komplikuoja padėtį nei sprendžia problemas. Kas įvyko šiais metais? Vertintojų darbo sąlygos dar pablogintos (po pamokų kompiuteriu bus taisomi atšviesti VBE rašto darbai). Įsivaizduokite - vedi 6-7 pamokas, tada ruošiesi kitos dienos pamokoms, po to taisai savo mokinių darbus ir likusį iki miego (?) laiką prie kompiuterio vertinti VBE rašinius - ir taip visą savaitę. Žinoma, tą savaitę su savo mokiniais galima nieko nerašyti, bet nieko nedirbti neįmanoma. O visi praktikai žino, ką reiškia 6-7 pamokos su 26-30 vaikų... Gal bent užmokestis už viršvalandžius ir aukščiausios kvalifikacijos reikalaujantį darbą deramas ir įkvepiantis tokiam beprotiškam maratonui? NEC teigia, kad vieno darbo įvertinimo įkainis, neatskaičius mokesčių, - 5,15 Eur. Normaliomis sąlygomis (nepavargus, pasiėmus darbo originalą) vieną abituriento rašinį įmanoma ištaisyti apytiksliai per pusę valandos. Tai dabar ir paskaičiuokite, kiek aukščiausios kvalifikacijos specialistams už labai atsakingą darbą ir viršvalandžius planuoja sumokėti ,,į rankas“ (atsižvelkite ir į mokesčių reformos pokyčius). Ko pasiūlius tokias sąlygas ir atsižvelgus į pernai metų patirtis buvo galima tikėtis? Man akivaizdu, didžiajai daugumai mokytojų taip pat. Bet kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta, tikrai neaišku. Kaip į specialistų atsisakymą dirbti buvo sureaguota? Tradiciškai: bandyta daryti spaudimą, manipuliuoti, jie apkaltinti, kuriamas mechanizmas, kaip mokytojus vis dėlto prievarta įdarbinti papildomai. Idėjos dvi: kvotos mokykloms arba į darbo sutartis įrašytas įsipareigojimas dalyvauti VBE taisymuose (įsivaizduoju prievartinio darbo entuziazmą ir kokybę). Po tokių idėjų iš tiesų ne vienam save gerbiančiam pedagogui norisi palikti švietimo sistemą visiems laikams. Štai taip mažais žingsneliais ir artėja mano aprašyta distopija.
Panaši situacija, kiek girdėjau, ir su anglų kalbos egzamino kalbėjimo dalimi. Pernai ir dar anksčiau kalbančius abiturientus pagal labai detalias ir daug įgūdžių reikalaujančias vertinimo normas vertino du mokytojai. Dirbę komisijose specialistai akcentavo didžiulę įtampą, nuovargį antroje dienos pusėje ir tai, kad dviese vis dėlto lengviau, nes visada gali pasitarti, įžvelgti skirtingus aspektus, pasitikslinti nesuprastas vietas. Šiais metais įvyko pokytis, kuris privertė dalį mokytojų atsisakyti dalyvauti VBE vertinime. Komisijoje mokinių kalbėjimo metu vertins tik vienas mokytojas, kalbėjimas įrašomas, o antras specialistas vertins tik įrašą. Man iškart kyla abejonių: jau ne vienas dešimtmetis yra žinoma, kad neverbalinė kalba yra tokia pat svarbi kaip ir verbalinė. Psichologai teigia, kad žmonės, norėdami įtikinti, naudojasi gestais, veido išraiška ir daugeliu kitų sudėtinių dalių, kurių neįmanoma garsu išreikšti, bet kurie yra nedaloma komunikavimo ir įtaigumo dalis (Bendravimo psichologija, 2001). Visa tai lieka už antrojo vertintojo informacijos ribų. Vadinasi, jis neturės viso vaizdo, kas vyko proceso metu, bet privalės įvertinti visumą. Kitas aspektas – tai to vienintelio sėdinčio ir turinčio suspėti atlikti visus procesus vertintojo darbas. Atlygis dar mažesnis. Ir tai tik keli niuansai, kodėl kilo problemų ir dėl VBE anglų kalbos dalies žodžiu vertinimo. Išeitis – priversti. Lygiai taip pat, kaip lietuvių kalbos mokytojus. Kiek specialistų po to paliks mokyklas, panašu, nesvarbu, kokia bus priverstinių darbų kokybė – irgi.
Ir čia aš detaliau pristačiau tik vieną aspektą. Dar yra Ugdymo turinio atnaujinimo gairės ir darbo grupių sudarymo principai, Darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 m. strategijos projektas, programų atnaujinimo ir kitų pokyčių sprendimai, kurie labiau primena imitacijas, tūpčiojimą vietoje arba nežymų, bet sąmoningą stumtelėjimą link bedugnės. Kaip straipsnyje, kuriame analizavo švietimo sistemos finansavimo problemas, teigė prof. habil. dr. Bronislovas Kaulakys: „Tikėtina, kad ir toliau švietimo laukia „tamsi ateitis“.“ (http://mokslolietuva.lt/…/kaip-finansuojamas-lietuvos-svi…/…)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą